infa.lt

Seimo konservatorių (TS-LKD) frakcijos narė Ingrida Šimonytė (toliau – I. Š.) įsitikinusi, kad situacija Baltarusijoje po neskaidrių rinkimų, nesiliaujantis smurtas prieš taikius protestuotojus bei agresyvus ir kontraversiškas Aliaksandro Lukašenkos elgesys suteikia Lietuvai papildomų argumentų dėl nesaugios Astravo atominės elektrinės.

TS-LKD frakcijos atstovė apie Lietuvai svarbiausias aktualijas – situaciją Baltarusijoje, skandalingą premjero retoriką Seimo salėje,  „auksinius“ greituosius testus, Vyriausybės norą išvengti atsakomybės ir politiko prievolę atsiskaityti žmonėms –  mintimis šiandien dalijosi „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“. Laidos vedėjas Raigardas Musnickas (toliau – R. M.).

Žemiau dalijamasi visu interviu.

R. M. Gal pradėkime nuo naujausių įvykių. Lukašenka užsidaro sienas nuo Europos. Pradžioje nuo Lietuvos ir Lenkijos. Čia net klaust, turbūt, kaip vertinti nėr ką. Bet kuo tai mums galėtų grėsti?

I. Š. Pono Lukašenkos retoriką vertinti iš sveiko proto pozicijos pastaruoju metu jau turbūt yra neįmanoma. Jis vieną dieną skelbia vienus dalykus, kitą dieną – kitus. Kažkada grasino, kad nutrauks krovą per Lietuvos uostus ir viską kraus per Rusiją. Paskui pasakė, kad kraus per Rusiją tik tuo atveju, jeigu bus geras kainos pasiūlymas, nors mes puikiai žinom, kad tokio pasiūlymo net negali būt, todėl kad ekonomika yra labai paprasta šiuo atveju. Ką tas žmogus šiuo atveju nori pasiekti, tikrai mums interpretuoti nėra jokios prasmės. Pasekmes, matyt, mes pamatysime tada, kai žinosime, kokie sprendimai yra įgyvendinami. Labai tikiuosi, kad šie sprendimai tik dar labiau paskatins Baltarusijos žmones kovoti už savo teises, spręsti savo likimą patiems.

R. M. Mes turime, matyt, prekybos momentų su Baltarusija, tam tikrų verslo elementų. Mums čia atsilieptų skausmingai, jeigu sienos užsidarytų visiškai

I. Š. Ne pirmas kartas, kai Rytų kaimynės priima vienokius ar kitokius administracinius sprendimus. Buvo visokiausių keistų sprendimų – nustatyta kažkokių kenksmingų medžiagų mūsų produkcijoje, buvo tikrinami kroviniai, buvo formuojamos eilės ant sienos. Čia nėra pirmas kartas, kada su tomis rinkomis yra problemų. Tai yra rinka, kuri galbūt duoda didesnę grąžą negu nuobodi Vakarų Europa, bet yra, tuo pačiu, labai rizikinga dėl tokio pobūdžio administracinių sprendimų, kurie gali būti priimti nei iš šio, nei iš to. Verslininkai, kurie dirba su tomis rinkomis, manau, kad tai įskaičiuoja į savo verslo riziką.

R. M. Maždaug, turime žinoti, kad, na, nori – prekiauk, bet gali kartais atsitikt visko.

I. Š. Na, tai yra ne pirmas kartas. Tokio totalinio sienų uždarymo gal nebuvo, bet visokių kitokių nesusipratimų – tarnybų staigaus suaktyvėjimo ar kažkokių lėtų procedūrų ir taip toliau, ir panašiai – mūsų prekybinėj istorijoj yra buvę ne vienas.

R. M. Įdomu, kas jam čia staiga šovė į galvą. Toks kerštas turbūt?

I. Š. Manau, kad tai to paties naratyvo, kurį A. Lukašenka bando konstruoti, kad neva jį puola lietuviai, lenkai, čekai, olandai ar dar kažkas, dalis. Kadangi sienas turi su lietuviais ir lenkais, tai tiesiog bando demonstruoti raumenis, žinodamas, kad pats yra be galo silpnas, nes sėdi ant durtuvų.

R. M. Lapkričio mėnesį prognozuojamas pilnas Astravo atominės elektrinės paleidimas. Mes, žinoma, nebe kažin ką galim padaryti. Ar dar galim vis dėlto? Įdomu, kiek Lukašenka pats, būdamas nestabilioj būsenoj, tą elektrinę įsijunginės.

I. Š. Gal jis pats nejunginės, nes, tokiu atveju, tikrai vaizdelis atrodytų nekaip, nors jis ir taip atrodo nekaip. Kita vertus, aš manau, kad šita situacija Baltarusijoje, kuri susiformavo po neva rinkimų, vis dėlto duoda ir mums papildomų argumentų Europos Sąjungos mastu kalbėti apie tai, ko galbūt prieš tai Europos Sąjungos valstybės nenorėjo girdėti ar manė, kad čia kažkoks mūsų partikuliarinis interesas. Dabar turbūt tie argumentai šitoms diskusijoms dėliojasi kitaip. Galbūt klausimas dėl visiško Astravo AE elektros importo uždraudimo į Europos Sąjungą jau atrodytų daug suprantamesnis, kai mes jį dėstom dabar, negu mes jį dėstėm prieš metus.

R. M. Čia mūsų europarlamentarams darbo turėtų būti.

I. Š. Tai, pirmiausia, darbas mūsų valdžiai. Europarlamentarai atstovauja Europos Sąjungai, nepaisant to, kad renkami šalyse narėse, bet jie savo darbą gali padaryti – neišlipdami iš etikos rėmų, bet keldami tuos klausimus, kurie yra Lietuvai aktualūs.

R. M. Vėlgi, šios savaitės įvykiai. Prezidentas ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, o turbūt ir premjeras Saulius Skvernelis, vėl konfrontacijoj dėl vakcinos pirkimo. Siūlo Valstybės gynimo tarybą (VGT) premjeras sukviesti, klausimams spręsti, kaip turėtų būti vakcinos perkamos. Prezidentūra atkerta, kad čia ne tas klausimas, kuris turėtų būti įtrauktas į VGT darbotvarkę. Kaip jūs matote? Kas čia vyksta?

I. Š. Aš matau skirtingus signalus, kuriuos siunčia ta pati valdžia. Viena vertus, premjeras Skvernelis aiškina, kad COVID-19 greitųjų testų pirkimas buvo labai didelė sėkmės istorija ir tai įvardijo ne kartą. Kita vertus, kelia klausimą į Valstybės gynimo tarybą, kad nekiltų neva kažkokių interpretacijų, nesusipratimų ir kad viskas būtų įvykdyta taip, kaip reikia. Tarsi paneigdamas tuos savo argumentus apie sėkmės istoriją, kuriuos naudoja kitomis situacijomis. Tad vertinčiau taip pat, kaip Prezidentūra – tai yra būdas bandyti perkelti atsakomybę į kitus valdžios lygius ir į kitus sprendimų priėmėjus.

R. M. Opozicija kalta dėl visko. Jūs juos persekiojat dėl greitųjų testų pirkimo, uždavinėjat klausimus. Jie nusprendė, kad daugiau atsakomybės nebenori tokios ir aiškinimosi. Dabar perkels dalį atsakomybės Prezidentūrai.

I. Š. Kad, kai kurių klasikų nuomone, opozicija kalta visada dėl visko, aš esu susitaikiusi ir nelabai kreipiu dėmesį. Manau, kad valdžia daug labiau išloštų, jeigu nedarytų, kaip dabar daro – bando atsišaudyti žodžių kulkosvaidžiais ir kažkur permesti atsakomybę nuo savęs – o tiesiog atsakytų į klausimus. Mano patirtis byloja, kad taip elgtis yra paprasčiau, racionaliau, o rezultatas – kur kas mažiau papildomų klausimų.

R. M. Kaip galvojat, gali čia mums pavojus iškilti? Visiems turbūt atsibodo COVID-19 ir pandemija iki gyvo kaulo, visi su viltimi laukia, kada ir kas išras bei pradės pardavinėti vakcinas. Bet jeigu čia visi stumdosi, tai, ekspertai sako, stumdytis galima ir metus. Čia tik klausimas, kiek mes pasiryžę padėti ant aukuro žmonių gyvybių, tiesą sakant. Tad jeigu kažkas nenorės prisiimti atsakomybės, atrodys, kad per brangiai bus nupirkta, tai taip ir stumdysimės. Ar, jūsų akimis, galėtų dar kažkaip būti sprendimai, ar čia reikia politinių partijų Seime susitarimo, ar čia tik Vyriausybės reikalas?

I. Š. Tikrai manau, kad būtų jau komiška ir mes jau turbūt nuvertintumėme tuos politinių partijų susitarimus iki nežinau ko, jeigu mums reikia susitarimo dėl to, kad reikia nupirkti vakciną.

Visų pirma, tai Europos Sąjungos bendras uždavinys tą vakciną įsigyti. Lietuvai vienai įsigyti tą vakciną būtų labai sudėtinga. Mes esame vadinamam „poole“ pirkėjų, todėl mums bus paprasčiau.

Kita vertus, grįžtam prie to paties, ką aš sakiau – jeigu tu priimi sprendimą, tu tiesiog turi tą savo sprendimą paaiškinti. Noriu priminti, kad šita valdžia dvejus metus tyrė tai, kas vyko prieš dešimt metų, valdant krizę, o dabar irgi elgiasi taip pat, kuo tarsi kaltino opoziciją. Ne tai, kad po pusės metų, dar šviežiais pėdsakais, o po dešimt metų, iš šiandienos žinojimo. Lygiai taip pat bandė kažką nuteisti ir įvertinti taip, kaip jiems atrodė. Tiesa, politiškai, bet koks skirtumas. Lygiai taip pat kvestionavo, kodėl buvo priimti sprendimai. Mano pozicija visą laiką buvo tokia, kad aš paaiškinu, kodėl mano yra tokie sprendimai. Žinoma, dalis žmonių gali juos kvestionuoti ir tai yra normalu. Bet nėra geresnio būdo politinei valdžiai, kaip tiesiog aiškiai, skaidriai deklaruoti, kas yra daroma, kodėl yra daroma, ko yra tikimasi.

R. M. Seimo posėdyje, antradienį, S. Skvernelis taip triukšmingai apie tuos greitųjų testų pirkimus, visa aplinka buvo triukšminga. Žinoma, premjeras naudojo daug metaforų visokiausių, epitetų, palyginimų, prisiminė senas bylas. Kiek suprantu, opozicija negavo atsakymų į klausimus? Ar gavo?

I. Š. Ne, atsakymų į klausimus negavo. Dar daugiau – negavo progos paklausti, todėl kad posėdžiui pirmininkaujantis žmogus neleido pasinaudoti [Seimo] statuto nuostata, kuri leistų pratęsti laiką. Premjeras išnaudojo visą laiką – visą dvidešimt minučių – savo rečitaliui, savo monorečitaliui. Toks, matyt, buvo tikslas – kalbėti iki paskutinės minutės tam, kad niekas negalėtų paklausti, o kodėl į klausimus nebuvo atsakyta.

R. M. Tai jums dabar ir toliau lieka neaišku? Kokie buvo pagrindiniai momentai? Kokie yra esminiai dalykai, kurie jus domina šitoj istorijoj?

I. Š. Matot, visi tie klausimai lieka tokie patys. Kaip tie sprendimai buvo priimti? Kodėl tokie? Mes galėtumėm daug spekuliuoti ir diskutuoti tais argumentais, kuriais Vyriausybė bando remtis, kad buvo sudėtinga situacija, kad visi pirko. 2008 m. buvo tokia pat sudėtinga situacija finansų rinkose, kai visiems trūko pinigų, Lietuvai trūko pinigų, todėl jie kainavo brangiai, tai tarsi savaime suprantama. Tačiau yra su kuo palyginti. Mes tuo pačiu metu turime ir tuo pačiu metu įvykusius pirkimus, kuriuos darė Krašto apsaugos ministerija. Tų pačių daiktų, to paties objekto kaina yra maždaug keturis kartus mažesnė. Į tokius klausimus neatsakyti, manau, yra labai blogas dalykas. Čia reikia paaiškinti, kaip tokia situacija galėjo susiklostyti. Gaila, kad to paaiškinimo nėra. Tada paliekama daug erdvės manipuliacijoms, kad buvo siekiama tikslingai įsigyti iš tam tikrų subjektų.

R. M. Jūs vis tiek dirbote Vyriausybėje, kaip tik užsiminėt apie krizės situaciją. Mes prisimename gerai – daug diskutuota ta naktinė mokesčių reforma, kai reikia greitai priiminėti sprendimus, galvoti, kaip išeiti iš krizės, kai reikia pasiskolinti pinigų. Šitoje situacijoje, jeigu jūs būtumėte, sakykim, premjerė ar ministrė, tas skubėjimas – jis būtų pateisinamas kokiais nors atvejais – pavyzdžiui, per brangiai ką nors pirkti – ar net ir tokiose situacijose reikia šaltą protą išlaikyti?

I. Š. Šaltą protą reikia išlaikyti visada. Ką reiškia per brangiai? 2008–2009 m. Lietuva skolinosi brangiai, bet skolinosi rinkos kaina. Tokia buvo rinkos kaina ir tai galima patikrinti iš kitų šaltinių. Žmonės, kurie tuo metu turėjo indėlius, žino, kiek bankai mokėjo už indėlius, žino, kiek valstybė mokėjo už taupymo lakštus ir taip toliau, ir panašiai. Tokia buvo pinigų kaina. Kai mes kalbame apie žmonių gyvybes, tai, be jokios abejonės, tas skaičiavimas yra labai subtilus. Pirmiausia, reikia ieškoti būdų, kaip apsirūpinti tomis prekėmis, kurios apsaugo žmones – apsaugo medikus, apsaugo pacientus. Reikia dėti visas pastangas, kad tai padarytum. Bet mes turime ne tą situaciją. Mes turime situaciją, kur yra įgyti daiktai, kurių nesugalvojame, kaip panaudoti, bet kažkodėl nupirkom. Iš pat pradžių mokslininkai sakė, kad diagnozavimui ligos šitie testai netinka. Visi, kurie šiek tiek išmano imunologiją, infektologiją, supranta, kad tokiais testais galima nustatyti, ar žmogus turi antikūnų, bet tu negali diagnozuoti, ar jis dabar yra užsikrėtęs ir nešioja, platina virusą. Tiesą sakant, čia yra truputėlį kitas dalykas. Kodėl toks sprendimas buvo priimtas? Koks buvo tikslas? Kodėl galvota, kad šitą daiktą reikia įsigyti – to atsakymo iki šiol nėra.

R. M. Šiandien portalo 15min straipsnyje yra apklausti mokslininkai, kaip jie atsimena rekomendacijas pirkti ar nepirkti greituosius testus. Aš pats dirbau tuo metu, per pandemiją, ir atsimenu, kad tokio vienareikšmiško atsakymo nebuvo. Galėjo visaip atrodyti tie atsakymai. Dabar niekas neprisiims atsakomybės, kad rekomendavo.

I. Š. Atsakomybė yra vis tiek politikų, kurie priėmė sprendimą. Kuo jie rėmėsi, yra labai svarbus klausimas. Pasak premjero atstovo, rėmėsi Pasaulinės sveikatos organizacijos kažkokiais patarimais. Manau, kad toks atsakymas nėra pakankamas, nes tada reikia konkrečiau kalbėti, apie kokias rekomendacijas kalbėta. Gali būti, kad du ekspertai turi skirtingas nuomones, tada politikams reikia priimti sprendimą, kuria nuomone reikia pasikliauti. Aš manau, kad čia buvo baimė, kad mes negalėsime turėti tų normalių, PGR, testų, kurie diagnozuoja infekciją tuo metu, kai žmogus yra užsikrėtęs. Tai buvo vertinama kaip alternatyva, bet vis tiek neatsakoma į klausimą, nors tai nėra alternatyva, kodėl reikėjo pirkti juos tris kartus brangiau negu nusipirko Krašto apsaugos ministerija.

R. M. Ramūnas Karbauskis iš karto po antradienio posėdžio pasakė, kad byla politinė ir, iš esmės, teisėsaugos institucijos, šiuo atveju reikėtų sakyti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT), yra inicijuotos opozicijos politikų.

I. Š. Aš dabar ironizuosiu – iš karto pasakau. Aš taip suprantu, kad visos bylos, kurios yra susijusios su šita valdžia, yra politinės, o visos bylos, kurios yra inicijuotos prieš kažką kitą, yra jau teisės klausimas.

Noriu priminti, kad FNTT yra vis dėlto pavaldi vyriausybei. Aš norėčiau pamatyti būdus, kuriais opozicija galėtų daryti įtaką institucijai. Priešingai, aš manau, kad yra blogai, kai politikai įsivelia į tokius vertinimus, kadangi opozicijai tikrai kyla klausimas, ar tyrimas tikrai bus atliktas nešališkai, skaidriai ir objektyviai, turint minty, kad jis atliekamas institucijų, kurios yra pavaldžios Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

R. M. Paskutinis klausimas. Šiandien spręs komisija, ką daryti su Lukiškių aikšte. Vienas iš žingsnių – tai atiduoti Genocido centrui. Ką jūs galvojat? Ar reikia atimti tą aikštę iš miesto ir atiduoti kažkokiai kitai institucijai?

I. Š. Aš manau, kad čia vėlgi yra naudojimas tam tikros temos rinkimų kampanijai. Būtų labai gerai, jeigu kažkokių skubotų sprendimų tokio pobūdžio nebūtų priimama. Ponui Karbauskiui, matyt, labai patiko ta diskusija, kuri vyko vasarą, nors ji baigėsi taip, kaip mes kalbėjome ir vasarą – baigsis vasara, baigsis pliažas, bet jis visą vasarą ten bus, nes įstatymas nieko apie pliažą nekalbėjo ir jo nereglamentavo. Bet kadangi klausimas sukėlė didelį ažiotažą visuomenėje, tai tuo ažiotažu yra naudojamasi. Tiek aš galiu šiandien pakomentuoti.