infa.lt

foto: psicologavalencia-lorenaparra.es

Pirma dalis

Kam mums valdžia?

Nuo redakcijos:
Straipsnis gan ilgas, jį galima pavadinti ir nedidele knyga, todėl apsišarvuokite kantrybe ir sutelkite dėmesį – jūsų patogumui padalijome jį į tris dalis pagal jame pateiktas temas. Gero skaitymo

Kodėl kažkas kitas galėtų mumis pasirūpinti geriau nei mes patys? Kalbu apie vyriausybę. Vyriausybė-tai tokia sistema kuria valdoma valstybė (bendruomenė). Reiškia mes iš savo tarpo išrenkame kažkuriuos žmones, suteikiame jiems išimtinę teisę naudoti prievartą visų kitų atžvilgiu, suteikiame jiems teisę, mokesčių pavidalu mus apvogti, suteikiame jiems teisę leisti įstatymus kurie aiškintų kaip mums elgtis, lyg mes patys šito nežinotume, sutinkame tiems išrinktiesiems suteikti visišką aprūpinimą mūsų pačių sąskaita ir visa tai vien tik tam, kad jie galėtų mumis pasirūpinti naudodami mūsų pačių lėšas, laiką bei sumanumą.

Ilgai galvojau, ką man tas primena; ogi anekdotą. Kažkada seniai buvo kuriami anekdotai apie TSRS, dabar jau pasitaiko ir apie ES, na o aš manau, kad bet kokia prievartinė sistema savaime primena anekdotą tiesiog todėl, jog ji yra absurdiška.

Jeigu kas nors tikrai nuoširdžiai norėtų mums padėti, tikrai tokiems žmonėms visiškai nebūtina mūsų grubiai valdyti. Argi eiliniam žmogui būtini kažkokie įstatymai tam, kad jis ar ji savanoriškai pagelbėtų neįgaliam kaimynui? Argi mes patys be policininkų nesugebėtume apsaugoti savo bendruomenių nuo keleto vagių? Kai mums kas nors siūlo savo paslaugas mes turime galimybę rinktis-pirkti tas paslaugas ar jų atsisakyti.

Vyriausybė pati sprendžia kokių ir kiek paslaugų mums reikia ir ji pati nustato tų paslaugų kainą, o mes neturime jokios galimybės tų paslaugų atsisakyti bei už jas nemokėti. Sakykite susimildami, kaipgi, šiuo atveju, paslaugos gali būti vadinamos paslaugomis, jeigu mes neturime jokios galimybės rinktis?

Jeigu mes žinome ko mums reikia ir žinome kaip tą padaryti nekenkiant kitiems, kodėl kažkas turėtų mums vadovauti ir už mus spręsti ko mums reikia? Ar tas kažkas žino daugiau, nei mes? Ką žino taip vadinama vyriausybė? Iš esmės, jie žino kaip mus apvogti. Nėra jokio skirtumo, jeigu jie tą vadina mokesčių administravimu, vagystė išlieka vagyste. Kyla klausimas kam mums to reikia? Kam reikalinga, kad kažkas atimtų iš mūsų pinigus ir už juos samdytų kažką, kas padarytų mums kažką naudingo?

Kur logika? Ir kodėl po viso to, kiekvieną kartą mes liekame skolingi?? Kur mūsų teisė rinktis? Tikrai žinau, jog yra nemažai žmonių kuriems visiškai nereikalinga taip vadinama švietimo sistema. Tai kurių galų jų vaikai prievarta verčiami lankyti smegenų plovyklas mokyklomis vadinamas? Tikrai žinau, jog yra nemažai žmonių kuriems visiškai nereikalinga, taip vadinama, sveikatos apsaugos sistema. Tai kurių galų jie yra verčiami mokėti PSD mokestį?

Užtikrintai žinau, jog įvykus nelaimei ir kažkam iš jų susilaužius, tarkim ranką, jiems ar jų artimiesiems tikrai užteks lėšų susimokėti chirurgui už suteiktas paslaugas. Tikrai žinau, jog yra nemažai žmonių, kuriems visiškai nereikalinga, taip vadinama, socialinės apsaugos sistema. Tai kurių galų jie yra priversti mokėti įmokas į visiškai kiaurą maišą „Sodra” vadinamą? Tokie žmonės yra sveiki, turi rankas, kojas, galvas ant pečių bei porą vaikų, tokio senatvės draudimo jokia „Sodra” jokiais laikais nesugebės užtikrinti. Tikrai žinau… nepatinka jums mokesčiai. Koks sutapimas, man taip pat.

Pabandysiu šiek tiek pamėgdžioti valdžią. Taigi, Žemiau išdėstytu, aš, Vagišius Mokestynas užtikrinu sau visišką moralinę teisę jus apvogti. Tam atvejui, jeigu jūs pamanytumėt, kad aš tokios teisės sau suteikti negaliu, mano draugai pasistengė parašyti štai ką: žemiau pasirašiusieji užtikrina ponui Vagišiui Mokestynui visišką moralinę teisę jus apvogti. Tuo atveju jeigu jūs ir tuo abejotumėte, mes oficialiai susitikome, pasirašėme dokumentą ant gražaus popieriaus ir net antspaudą uždėjome.

Nejaugi jūs vis tiek abejojate, kad tas dokumentas suteikia man teisę jus apvogti? Na gerai, tada aš savo draugus pavadinsiu mokesčių inspektoriais ir jie jums kas mėnesį atsiųs raginimus susimokėti man, tie raginimai bus surašyti ant gražaus popieriaus netgi su antspaudu. Vėl neįtikino? O ką, jeigu kitus savo draugus aš pavadinsiu policininkais ir jums laiku nesusimokėjus tie jus aplankys bei paims iš ko arklį, iš ko plūgą, o iš ko ir kiaulę taupyklę? Sakot ginsitės kaip įmanydami?

Tai sakykite, kurių galų jūs tikite vyriausybės parašytomis popieromis, įstatymais vadinamomis, kurios atseit suteikia teisę jus apvogti? Ten juk sakoma, jog vyriausybė turi teisę atimti iš jūsų dalį uždarbio be jūsų sutikimo. Sakysit, juk tie pinigai skiriami bendram labui, pavyzdžiui, keliams tiesti, elektros tinklams ir panašiai. Sutinku, tačiau reikalas tas, kad pati vyriausybė tais darbais neužsiima, jie tik samdo ir skirsto.

Kuriam galui čia reikalingas tarpininkas, valdžia vadinamas, kai tuos darbus mes patys savo pastangomis už savo pačių lėšas nudirbame? Mokesčius esame priversti mokėti visi, o to kas už juos padaryta tikrai ne visiems reikia. Kodėl mes turime mokėti už kažką, ko mums nereikia ir labai galimas daiktas niekada neprireiks? Kur yra mūsų teisė rinktis?

Tai sakykit kuo skiriasi tiedu popieriai, mano-Vagišiaus Mokestyno ir vyriausybės? Ar jūs sutinkate, kad kokis tai popierius gali suteikti vyriausybei visišką moralinę teisę mus apvogti be mūsų sutikimo? Ar tokia popiera gali būti valdžios šaltiniu? Jeigu mes su tuo sutinkame tada nereikia stebėtis, kad vagys, vyriausybe pasivadinę, tokiu popieriumi naudojasi kaip leidimu vogti ir įsivaizduoja, jog tam turi visišką moralinę teisę. Tai kokia čia moralė? Kastruota tikriausiai.

Jeigu prieš save pamatytumėte mano paties parašytą ir pasirašytą raštą suteikiantį man moralinę teisę jus apvogti, jūs iškart pamanytumėt, kad tai turėtų būti visiška nesąmonė ir tokio rašto savininką, geriausiu atveju, palaikytumėt kuoktelėjusiu. Kuo geresnis vyriausybės raštas? Aš bent jau nurodau šaltinį iš kur aš gaunu moralinę teisę jus apvogti-aš pats taip parašiau, o draugai pasirašė. O įstatymai ar nurodo šaltinį iš kur kai kas gauna moralinę teisę jus apvogti?

To nenurodo nė konstitucija. Sakot konstitucija buvo patvirtinta referendumu ir dauguma žmonių pasisakė už tokią konstituciją kokia buvo pasiūlyta? Nėra jokio skirtumo, šaltinis, iš kurio tokia moralinė teisė galėtų atsirasti, nenurodytas. Tam yra priežastis, šaltinis nenurodytas todėl, kad tokios moralinės teisės niekas neturi, tačiau apie tai bus rašoma žemiau.

Įstatymai suteikia teisę mus apvogti tiems, kurių mes net nepažįstame, ir jie gali būti net negimę, ir jiems ta teisė suteikta apvogti tuos kurie dar net negimę! Aš juk neparašiau, jog mano proanūkiai turės moralinę teisę apvogti jūsų proanūkius, tokią teisę suteikiau tik sau pačiam, o vyriausybė bando užtikrinti amžiną visų dirbančiųjų ir kuriančiųjų apiplėšinėjimą.

Kaip buvome apgauti? Pasinaudojant mūsų pačių ydomis ir baime. Įsivaizduokit, kad dar nėra jokios vyriausybės, jokios valdžios, gyvenam sau patys kaip išmanom, mokesčių niekam nemokam ir nesiskundžiam. Atsiranda keletas gudručių, kurie bando mums įsiūlyti savo paslaugas už kurias mes patys ir susimokėtume. Išsiaiškinę bei supratę kaip tai veiktų, – atsisakome.

Na gerai, jums nereikia mūsų paslaugų, o ką jeigu jūsų kaimynas turi blogų polinkių, ar nemanote, kad jums būtų geriau, jeigu kas nors pasirūpintų, jog jūs nebūtumėte užpulti, tarkim, girto kaimyno? Jūsų kaimynas vairuoja 5 litrų limuziną, o jūs tik 1,2 litro muilinę? Juk jūsų kaimyną reiktų apmokestinti, ar ne taip?

Pirmuoju atveju mėginama pasinaudoti mūsų baime, antruoju-pavydu. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Pastebėję mumyse nors vienintelę ydą gudručiai mėgins ja pasinaudoti tol, kol pavyks. Ko bet kuri partija prašo iš mūsų? Ji prašo suteikti jai galias valdyti mus, įskaitant ir nebalsuojančius. Kodėl yra skirtingos partijos su skirtingomis vertybėmis? Todėl, kad jų atstovai galėtų mus kvailinti. Mes juk taip pat turime kurias ne kurias vertybes.

Kai tų partijų atstovai mus aplanko, mums tiesiog įperša savo partiją kaip pasirinkimą ir, jeigu mes balsuojame, visada užkimbame ant jų kabliuko nes vertybės sutampa. Tuo pat metu išleidžiame iš akių tą, kaip mūsų kaimynas yra mulkinamas kitos partijos atstovų ir sutinka balsuoti už kitas vertybes, kurios jam artimesnės. Skaldyk ir valdyk.

Jeigu rašyčiau apie tai, kaip politikai supranta vertybes, žodį „vertybės” reikėtų rašyti kabutėse, nes jiems tikrosios vertybės esame mes, kuriuos galima apiplėšti, o tos vertybės, kurios aprašytos jų programose yra tik blizgučiai skirti mums suvilioti. Bet kuriai partijai nusišvilpt į tikrąsias vertybes, joms tik svarbu, kad žmonės balsuotų. Už ką balsuos neturi reikšmės, juk valdymas išlieka kaip buvęs. To, kad valdymas išliktų kaip buvęs labiausiai nori tie, kurie valdo vyriausybes. Jiems visiškai nesvarbu kas bus valdžioje, svarbu, kad valdžia būtų; bet kas sutikęs būti išrinktas priima sistemos žaidimo taisykles bei tampa sistemos dalimi, netgi esant norui tą sistemą pakeisti.

Keisti sistemą „iš viršaus”, kai „apačios” pačios savarankiškai nėra permąstę bei suvokę savo bėdų priežasčių, yra tas pats, kas gaivinti šeštadienio skenduolį pirmadienio pirtimi. Bet koks bandymas kažką keisti „iš viršaus” yra prievarta netgi tuo atveju, kai bekeičiančiųjų norai patys kilniausi. Vyriausybė negali būti mūsų draugu net tuo atveju, kai mes gauname iš jos paramą sau sunkiu metu, jie tik atiduoda tai, ką mes patys esame sumokėję arba apvagia kitus tam, kad „padėtų” mums.

Vyriausybė pinigų neturi, jokių lėšų jokių išteklių, visiškai nieko neturi. Visa tai, ką jie skelbiasi valdantys, yra mūsų, nes visa tai mes sukūrėme ir uždirbome. Jeigu, sakysim, mokytojai streikuoja ir reikalauja vyriausybės padidinti jų algas, vadinasi mokytojai reikalauja apiplėšti kitus tam, kad padidėtų jų algos, nes vyriausybė pati nieko neturi ir neuždirba nebent atsisakytų to, ką sugebėjo pavogti.

Vienas pagrindinių argumentų pasisakant už vyriausybės reikalingumą tas, kad vyriausybė užtikrina bent jau šiokį tokį socialinį teisingumą. Negalima įstatymu kažką suteikti vargšams, atimant tą kažką iš pasiturinčiųjų. Kitaip tariant, ką vienas asmuo gauna nedirbdamas, kitas asmuo turi uždirbti negaudamas. Jokia vyriausybė ar seimas negali ko nors duoti kam nors, neatėmę to iš kitų.

Pati vyriausybė yra priežastis to, kad vargšai negali patys sau susikurti išgyvenimui būtinų sąlygų. Kai pusė žmonių pagauna kampą, kad gali nedirbti, nes kita pusė jais pasirūpins, ir kai kita pusė pagauna kampą, kad dirbti nėra prasmės, nes kažkas kitas gaus tą, ką jie uždirbo, čia yra liepto galas bet kuriai tautai. Negalima padauginti turto jį dalinant! Tiesa yra akivaizdi, tačiau, atrodo, – kuo akivaizdesnė tiesa – tuo sunkiau ją pamatyti. Gal užrašyt reiktų ar ką? Pavyzdžiui prie rinkimų apylinkių:

TOKIO DALYKO KAIP VYRIAUSYBĖS PINIGAI NĖRA

Pagalvojau, tik užrašo gali neužtekt, perskaitys-na ir ką? Juk buvo rašoma- „Nelipk-užmuš”, vis tiek lipdavo, raštingi taip pat. Reikia mąstyti patiems, užuot leidus valdžiai mąstyti už mus. Jeigu nuimsime nuo vyriausybės širmą, kuria ji dangstosi, liks tik žmonės įvaldę būdą, kaip gyventi kitų sąskaita arba tie, kurie nesuvokia kaip ši sistema veikia, ir patekę ten per klaidą.

Partijų sistema sukurta tam, kad mes galėtume pasirinkti kuris plėšikas mus apiplėš, nes kuri partija bevaldytų, vis tiek valdymui naudos prievartą. Kurioj čia vietoj bent kiek kvepia laisve ir laisvu pasirinkimu? Demokratijos žiauri tikrovė tokia, kad mes dėl kažkokių priežasčių manome, jog be valdžios mes niekaip negalėsime taikiai sugyventi. Ar mes galime manyti, kad žmogus žmogui priešas? Argi tokia mūsų nuomonė apie artimą savo? Tai argi čia ne mūsų nuomonė apie save pačius? Ar kiekvienas taip manome apie save patį? Vadovaujantis tokia logika, jeigu mes patys esame blogi – valdžia tiesiog negali būti gera.

Kitas pavyzdys. Įsivaizduokime, mes esame saloje, aplink daug žmonių ir jokios valdžios. Atsitinka taip, kad kažkas pradeda apvaginėti kitus, dingsta daiktai, pinigai… Anksčiau ar vėliau mes pradėsime ieškoti sprendimų kaip tą sustabdyti ir tuos sprendimus rasime. Ką tokiu atveju darytų būsima vyriausybė? Ji pasiūlytų mus visus apvogti tam, kad turėtų išteklių apsaugoti mus nuo keleto vagių! Genialu. Be to, jie paprašytų leisti naudoti smurtą ir prievartą bet kurio iš mūsų atžvilgiu! Išminties viršūnė. Kam iš mūsų ateitų į galvą tokia beprotiška mintis? Na nejaugi mes užsimanytume visus apiplėšti ir naudoti prievartą prieš tuos kuriuos ketiname apsaugoti?

Tai koks pasirinkimas? Juk, jeigu atsisakysime vyriausybės, nebus jokios valdžios, o jeigu nebus jokios valdžios, bus anarchija. Anarchija?? Juk tai betvarkė, rėkte rėkia visokios vikipedijos, masinės smegenų plovyklos ir įvairiausio plauko politologai. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, jog anarchija tai nėra akmenys skrendantys į jūsų virtuvės langus jūsų šeimai bepietaujant, anarchija – tai valdymas be valdančiųjų. Aš priklausau sau pačiam, pats save ir valdau. Jokiu būdu nevaldau ir neketinu valdyti kito asmens. Anarchijos pagrindas-taikaus sugyvenimo dėsnis. Elkis ir gyvenk nekenkdamas sau, nei kitiems, anei aplinkai.

Iš esmės, viskas lieka kaip buvę, nelieka tarpininko vadinamo valdžia. Anarchija tai atsakomybės susigrąžinimas. Tai reiškia, kad niekas negalės mūsų valdyti. Niekas negalės naudoti prievartos mūsų atžvilgiu remdamasis kažkokia mistine teise. Mums sakoma, kad anarchija tai betvarkė ir valdžios nebuvimas reiškia neišvengiamą chaosą. Iš tikrųjų tai skamba taip – jeigu jūs mums neleisite jūsų valdyti naudojant smurtą ir prievartą, bus betvarkė! ?? Nežinau kaip jums, tačiau man šioje vietoje neišvengiamai kyla klausimas – o tai kas gi yra dabar? Tvarka?? Kurioje valstybėje yra, ar kada nors buvo tvarka?

Aplankiau bent 30 valstybių, tvarkos nemačiau. Vieniems, mano dėstomos mintys pasirodys daugiau nei įtikinamos, kitiems gi, galbūt neįtikinamos. Gerai, pasitikrinkim. Kiek žmonija turėjo bėdų kurias sukėlė valdžios nebuvimas? Gerbiamas skaitytojau, idant nebūčiau šališkas leisiu jums pačiam atsakyti į šį klausimą.

O kiek bėdų sukėlė valdžia? Pakalbėkim apie pačias baisiausias. Didžiausias žudynes pasaulyje yra sukėlusios vyriausybės žudydamos savo šalių piliečius. Karų aukų yra daug mažiau, o eilinių žmogžudysčių dar mažiau. Skirtingi šaltiniai pateikia skirtingus skaičius, taigi žemiau pateikti skaičiai bus apytikriai, tačiau tam, kad pamatytumėt bendrą vaizdą to užteks.

Kinijos liaudies respublikoje, vyriausybės veiksmų pasėkoje, buvo nužudyta apie 65 milijonai žmonių. TSRS – apie 50 milijonų žmonių. Sunku pasakyti kiek savų piliečių buvo nužudyta Vokietijoje valdant nacionalsocialistams, tačiau turėtų būti nemažai. Pateikiami skaičiai nuo 4 iki 21 milijono žmonių. Taivane ir Kinijoje valdant Chiang Kai Ši – apie 9 milijonus žmonių. Japonijoje valdant Hideki Tojo – apie 4 milijonus žmonių. Kambodžoje valdant raudoniesiems khmerams – apie 2,4 milijono žmonių. Jugoslavijoje valdant Bros-Titui – apie 1,2 milijono žmonių.

Paminėsiu ir mažiau susikruvinusias vyriausybes. Čilė valdant Pinočetui, Italija valdant Musoliniui, Irakas, Uzbekistanas, Ruanda, Egiptas, Ukraina, Šiaurės Korėja, Saudo Arabija, Bachreinas, Pakistanas, Haitis, Dominikos Respublika, Birma, JAV, PAR.

Pietų Afrikos Respublikos atvejis neeilinis ir labai pamokantis. Baltieji buvo valdžioje – juodieji gyveno priespaudoje, dabar valdžioje juodieji, iki apartheido dar neprieita, tačiau trūksta visai nedaug. Kiek buvo džiaugsmo prezidentu išrinkus Jacob Zuma. Užteko keleto mėnesių tam, kad jis pats ir jo vyriausybė įrodytų, jog yra visiški nevykėliai bei kyšininkai.

Ko jie išmoko iš Nelsono Mandelos? Čia paminėjau tik netolimoje praeityje vykdytus ir dabar tebevykdomus vyriausybių žiaurumus, tolimoje praeityje vykdyti žiaurumai liko nepaminėti. Nepaminėti liko vyriausybių vykdyti ir tebevykdomi medicininiai bandymai su žmonėmis, įteisinta vergija, vyriausybėms padedant sukeltos ekonominės krizės, vyriausybių leidimas privatiems bankams spausdinti pinigus ir tuo būdu ištisai apiplėšinėti dirbančiuosius ir kuriančiuosius, ir dar daug daug kas. Sąrašą pildykit patys.

Kas yra tas turinys kuriuo užpildžius kažkokį mistinį debesį, tas debesis virsta valdžia, turinčia labai tikras ir toli siekiančias galias? Mums sakoma: kažkas turi būti atsakingas. Gerai, aš esu atsakingas. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad aš neatsisakau atsakomybės ir gebu pats savimi pasirūpinti, o esant reikalui galiu pasirūpinti ir tais, kuriems pagalbos reikia, tačiau tą darau tik savanoriškai, savo valia bei niekieno neverčiamas. Tuo pačiu aš suvokiu, jog mano kaimynai yra lygiai taip pat atsakingi. Esant tokiai padėčiai ir tokiam suvokimui išnyksta pagrindas bet kokios valdžios egzistavimui.

Mums sakoma: visiems reikia gyventi pagal taisykles. Gerai, kas tai yra? Na, tai yra įstatymai. Pateikite pavyzdį. Pavyzdžiui, negalima skriausti kitų žmonių. Tai, po paraliais, atsikratykime vyriausybės ir niekas žmonių neskriaus. Tada mums pateikiamas plieninis argumentas – reikalinga policija tam, kad nubaustų tuos kurie nesilaiko įstatymų! Visas grožis tame, kad žmonės ir be jokių įstatymų žino kaip jiems gyventi ir sugyventi tarpusavyje.

Štai mano atsakymas į tą plieninį argumentą. Kodėl mums reikia vyriausybės? Mes bėgame nuo atsakomybės, mėginame jos išvengti. Mes patys nenorime nieko daryti. Mums lengviau, jeigu kai kuriais dalykais pasirūpina kas nors kitas tik ne mes. Tačiau, ar taip vadinama valdžia pati kuo nors rūpinasi? Ne, ji tik nurodo kitiems. Na kodėl mes negelbėjam kaimyno, jeigu jį kas nors užpuola (moters nuo girto sugyventinio smurto, paauglio nuo kitų paauglių patyčių… ir t.t.)? Atsakymas: lengviau paskambinti policijai ir baigtas kriukis, dūšiai ramiau ir pačiam neklius. Pilietinę pareigą atlikau, o policija lai aiškinasi. Kaimynas ligoninėje porą mėnesių sveikatą pataisys, et ką padarysi, šeštadienį mandarinų nunešiu.

Ką daro vyriausybė? Atima iš mūsų pinigus, už juos pastato kalėjimą, uždaro mūsų kaimyno skriaudiką kalėjiman, už mūsų pinigus pasamdo kitą kaimyną kalėjimo priežiūrai ir vėl iš mūsų atima pinigus, kad galėtų tą uždarytąjį pamaitinti! Na kaip? Puiku? Štai toks atsakymas. Tikriausiai labai patogu, na, ir dalį atsakomybės perleisti kažkam, tačiau nevalia pamiršti, jog kartu su atsakomybe perleidžiame ir savo laisvę.

Jei jau pasisuko kalba apie policijos reikalingumą, užduosiu klausimą visiems policininkams, kareiviams ir į juos panašiems: jeigu neturėtumėte taip vadinamų įgaliojimų, ženklelių, uniformų, tik būtumėte patys savimi, – ar darytumėte tai ką darote? Ar įsiveržtumėte į namus ir nukreiptumėte ginklus į niekuo dėtus žmones tik todėl, kad ieškote „blogiukų”?

Ne? Juk tai blogis, nedarykite to ir visiškai nesvarbu kas jums įsakė taip daryti, vis tiek tai yra blogis. Ar būtumėte įsiveržę į Kedžių bei Venckų šeimų namus tik savo pačių valia ir laisvu apsisprendimu? Ar būtumėte vykę Afganistanan ar Irakan veikti nežinia ką, vien tik savo pačių valia bei laisvu apsisprendimu? Juk jūsų nekvietė. Jūsų doroviniai įsitikinimai kertasi su įstatymais? Ką renkatės? Vykdysite valdžios paliepimus tik todėl, kad jūsų neatleistų iš darbo, nes neturėsite kuo maitinti savo vaikų?

Juk jūs laužysite gyvenimus tų, kuriuos vyriausybė apvogė tam, kad galėtų sumokėti algas jums, tam, kad jūs vykdytumėte vagių paliepimus. Jūs laužysite gyvenimus tų, kurie jums ir jūsų šeimoms duoną uždirba. Atsisakę vykdyti paliepimus prieštaraujančius jūsų doroviniams įsitikinimams bei netekę tarnybos, ateikite pas tuos, prieš kuriuos valdžios paliepimu turėjote panaudoti prievartą.

Labai tikėtina, jog tie žmonės su jumis ir jūsų šeimomis pasidalins duonos kąsniu, ir jūs kartu, anksčiau ar vėliau rasite išeitį. Pasirinkite dorą – nebeliks karų ir prievartos. Paprasta.

Dar šiek tiek apie policiją. Tai, kad policija mus apsaugo, užkardo nusikaltimus bei neleidžia smurtauti, yra tik dar vienas klaidingas manymas. Taip įvyksta labai retai. Dažniausiai policija atvyksta jau įvykus nusikaltimui ir tik stengiasi surasti kaltininką. Arba nesurasti. Kaip nusikaltėlio suradimas užkerta kelią nusikaltimams? Niekaip. Maža to. Sulaikius nusikaltėlį jam užtikrinamos !! „teisės”, kurias tas nusikaltėlis jau pamynė dar net neįvykdęs nusikaltimo, o tik apsisprendęs jį įvykdyti. Tai yra, jis pamynė taikaus sugyvenimo dėsnį vien tik ketindamas įvykdyti nusikaltimą.

Tikrovė tokia, kad policija veikia kaip mokesčių surinkėjas valstybei ir jos vienintelė tikroji paskirtis užtikrinti įstatymų laikymąsi bei taikyti tuos įstatymus nepaklūstančiųjų atžvilgiu. Kitaip tariant, policija reikalinga baime paremtos santvarkos gyvavimui užtikrinti.

Sykį pasisuko kalba apie įstatymus, tai leisiu sau parašyti keletą eilučių ir apie juos. Įstatymai nusako mūsų veiklą ir juose parašyta ko mums daryti neleidžiama, o jeigu kas ir leidžiama – tai įstatymai nusako kaip tas leidžiama, ar ne taip? Kaip mums suprasti kas tuose įstatymuose ir kaip jie veikia, bei siejasi su kitais įstatymais ir teisės aktais? Labai paprasta.

Tereikia perskaityti ir įsiminti tūkstančių tūkstančius puslapių, surasti įstatymus ir poįstatyminius aktus, kurie numato kaip aukščiau minėti įstatymai veikia, dar reikia žinoti konstituciją, išmanyti teisę, pastoviai sekti įstatymų papildymus ir pakeitimus, na gal dar kai ką. Tai tiek. Labai paprasta.

Na, o jeigu užsiimate kokia nors veikla, vėlgi reikia žinoti įstatymus, kurie liečia jūsų veiklą, dar gerai būtų žinoti visokias sutartis, įskaitant tarptautines, na ir dar kai ką. Jūs, aišku, esate kur kas protingesni už tuos, kurie šiuos įstatymus patys priėmė ir patys juos ištisai pažeidžia, nes niekaip nesugeba prisiminti to, ką kadaise sumąstė bei priėmė.

Jums, savaime suprantama, neprireiks kokios tai įstaigos, kuri jums išaiškintų lietuviškai parašytą tekstą, kaip ne kuriems prireikė keleto gudručių paslaugų tam, kad patį pagrindinį jų priimtą įstatymą (Konstituciją) paaiškintų patiems jį priėmusiems. Tai šit kaip viskas paprasta. Čia jums ne kokis tai sudėtingas senelio patarimas – gyvenk ir elkis, vaikeli taip, kad nekenktum sau, nei kitiems, anei aplinkai.

„Kuo daugiau bus įstatymų ir potvarkių – tuo daugiau bus vagių ir plėšikų” Lao-Tzu

Dar apie įstatymus. Didžioji dauguma žmonių mano, kad yra nedora nesilaikyti įstatymų. Reikia manyti, jie nežino kaip elgtis dorai. Juk niekas nežino, ką iš tikrųjų, politikų sukurti įstatymai sako ir niekas negali suskaičiuoti ir atsekti visų kvailų reikalavimų bei nurodymų. Tai reikštų, kad nei vienas kas gerbia įstatymus nežino kaip elgtis dorai.

Čia verta prisiminti politikų sukurtą „genialią” frazę -„įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės”. Koks tai yra bjaurus būdas būti doru žmogumi, jeigu reikia klausti politikų ar biurokratų kaip elgtis dorai. Kai kas man pasakytų, jog mūsų teisynas kilo iš prigimtinių teisių. Gerai, galiu sutikti. Skirtumas tas, kad man visiškai užtenka prigimtinių teisių, o tiems sukūrusiems teisyną net ir to negana, jie vis keičia ir „tobulina” įstatymus tūkstantmečiais ir galo tam „tobulinimui” nematyti.

Įsigilinkim į tai prie ko priveda įstatymų laikymasis. Dauguma nusikaltimų kada nors įvykdytų žemėje įvykdė ne asmenybės veikdamos savo valia ir laisvu apsisprendimu, o paklusdamos valdžiai, paklusdamos įsakymams ir įstatymams. Tie nusikaltimai buvo įvykdyti tik todėl, kad žmonės pakluso valdžiai, pakluso įstatymams, o ne todėl, kad patys žmonės būtų sugalvoję įvykdyti kažką blogo. Masinės žudynės, trėmimai bei kitas blogis Rusijoje įvyko ne dėl to, kad rusai yra blogi ir beprotiškai žiaurūs, jie tikrai nėra tokie, o dėl to, kad jie tikėjo vyriausybės būtinumu ir pakluso įstatymams.

Dešimtys milijonų žmonių Kinijoje buvo išžudyti ne dėl to, kad kinai apsigimę žudikai, jie tikrai nėra tokie, žudynės įvyko tik dėl jų įtikėjimo valdžios būtinumu ir paklusimo įstatymams bei įsakymams. Tas atsitiko tik todėl, kad geri žmonės patikėjo melu, jog prievarta, smurtas, vagystės ir žmonių valdymas prievarta yra teisėti bei moralūs ir netgi būtini jeigu vykdomi įstatymo vardu.

Tikėjimas valdžios būtinumu suklaidina gerus žmones ir mes susitaikome su įteisinta neteisybe. Mes ir mūsų vaikai mokomi, kad paklusnumas valdžiai ir įstatymų laikymasis yra dorybė, dauguma mūsų tiki, kad paklusdami įstatymams elgiamės dorai. Iš tiesų gi, jei esame dori – privalome skirti gėrį nuo blogio ir elgtis dorai netgi tada, kai valdžia ar įstatymai liepia visiškai priešingai.

Ženkleliai, uniformos, taip vadinami įgaliojimai ar įstatymai nesuteikia jokios teisės elgtis nedorai, nesuteikia jokios teisės smurtauti prieš artimą savo. Paklusnumas įstatymams nėra jokia dorybė vien dėl buvimo paklusniu. Kartais įstatymai sutampa su dora. Sakysim, įstatymas draudžia žudyti.

Vis tik žudymas yra blogis ne dėl to, kad politikai priėmė tokį įstatymą, – žudymas yra blogis savaime, nes galima auka nėra žudiko nuosavybė, ir pagal taikaus sugyvenimo dėsnį negalima atimti gyvybės tam, kas nesmurtauja prieš kitus.

Pati valdžia kenkti negali, nes ji yra pramanas, išgalvotas subjektas, jei norite, tačiau įtikėjimas valdžios galia, valdžios būtinumu, ta mintimi, kad kai kurie žmonės turi moralinę teisę valdyti kitus – tas jau sukėlė neišmatuojamai daug skausmo žmonėms ir tebesukelia dabar.

Ką galėtų padaryti Stalinas arba Mao jeigu nebūtų tų milijonų įtikėjusių pasaka, jog tiedu kipšai prisidengdami partija ir vyriausybe turi moralinę teisę valdyti kitus? Kas tokie savo darbu išlaikė imperijas, kas tokie vykdė įsakymus ar pakluso įstatymams tų, kurie tik pasinaudojo žmonių naivumu? Niekas nebijo visokių stalinų arba kitų kvailų ar protingų ūsočių – jie nepavojingi, kur kas pavojingesni tie, kurie tiki valdžios būtinumu.

Nėra skirtumo kiek šautuvų ar kitų karinių pajėgumų vyriausybė turi, tačiau yra skirtumas – kiek yra tų, kurie pasirengę nuspausti gaiduką. Kitaip tariant, jeigu žmonės nustotų tikėję valdžia ir jos būtinumu, nebūtų kam nuspausti gaiduko, ir visai nesvarbu kiek karinių pajėgumų beturėtų vyriausybė, – ji netektų galios. Ar ne todėl taip skubama kurti dirbtinį intelektą tam, jog ginklai taptų tiek protingi, kad galėtų patys priimti sprendimus – atidengti ugnį ar ne?

Kaip buvo sukelti pasauliniai karai? Kaip buvo sukeltos masinės žmonių žudynės? Ar tai žmogaus prigimtis planuoti ir vykdyti masines žudynes bei karus? Anaiptol, tas buvo sukelta tyčia, klaidinant žmones, pasinaudojant jų ydomis ir baime. Tai buvo tyčinis veiksmas ir manipuliacija. Ar mes mąstom kas mes esame? Ar gali taip būti, kad mes esam blogis, kad mes pasigailėtini, gebam protauti, tačiau dėl kažkokių priežasčių tuo gebėjimu nesinaudojam? Tikrai nemanau, kad mes esam tokie. Taip negali būti. Turim ydų – tai tiesa. Vis tik, esam linkę taisytis bei gebam protauti.

„Savaime suprantama, eiliniai žmonės nenori karo… tačiau šiaip ar taip, tai valstybės vadovai lemia valstybės politiką ir visada yra paprasta primesti žmonėms pasirinktą kryptį, ar tai būtų demokratinė santvarka, ar fašistinė diktatūra, ar parlamentinis valdymas, ar komunizmas… . Viskas ką reikia padaryti, tai pasakyti jiems, jog jie užpulti ir apkaltinti pacifistus patriotizmo stoka, statant valstybę pavojun”.

H. Geringas. Gestapo įkūrėjas ir Vokietijos reichsmaršalas.

Paprasta. Labai gaila, tačiau tebeveikia. Šis žmonių kvailinimo būdas naudojamas tūkstantmečiais, o mes vis tebelipam ant to paties grėblio, ir užuot gilinęsi į save, ir ieškoję priežasčių kodėl taip vis atsitinka, pykstam ant grėblio, kai jis visa jėga tvoja į mūsų protingas, tačiau atsisakančias mąstyti makaušes.

„Apgailėtina, kad norint būti patriotu reikia tapti visos žmonijos priešu” Volteras

„Manote, kad karas neišvengiamas. Labai gerai. Lai visi pritariantys karui būna įtraukti į specialiuosius pulkus priešakinėse linijose ir lai veda juos į ataką”

Levas Tolstojus

„Karai baigsis tada, kai jaunuoliai atsisakys imti ginklus į rankas” A. Einšteinas.

Ar įmanomi bet kokie karai be išteklių ir finansavimo? Iš kur imami ištekliai ir darbo jėga karams? Karai juk šiaip sau nevyksta. Karui reikalinga karo pramonė bei žmogiškieji ištekliai. Mus valdantys valdžiažmogiai juk patys nieko nesukuria, anei patys kariauja, ir jų yra tragiškai mažai tam, kad jie patys, be mūsų pagalbos, bent ko nors pasiektų. Juk tai mes uždirbame lėšas, kurias jie „teisingai” perskirsto, juk tai mes sugalvojame ir pagaminame žudymo priemones, kurias patys ir panaudojame prieš artimus savo.

Argi savo valia ir savo laisvu apsisprendimu mes tą darome? Nebeteikime iškrypėliams žmogiškųjų išteklių, atsisakykime kariauti, atsisakykime kariuomenių. Kosta-Rika puikiausiai apsieina be kariuomenės. Gyvas pavyzdys visiems kitiems. Nebeteikime iškrypėliams lėšų – atsisakykime mokėti mokesčius. Kas atsitiks? Neįgalūs, benamiai, bedarbiai, skurstantys mirs badu? O kur bus galima panaudoti tas lėšas, kurios dabar skiriamos karo pramonei, valdžiažmogių išlaikymui ir palūkanų mokėjimui? Spėkit iš trijų kartų. Taigi, kas pasirūpins kelių tiesimu ir remontu? O kas iki šiol tuo rūpinosi?

Nejaugi iškrypėliai ir mūsų išlaikoma valdžia? Kas mokės pensijas????? O kas mokėjo pensijas mūsų proseneliams ir kai kurių iš mūsų netgi seneliams? Sodra pas mus ne nuo amžių amžinųjų, o labai dar neseniai ir jau visiškam bankrote. O kas gi mus saugos nuo nusikaltėlių?? Šis klausimas man ypač patinka. Kai tik išgirstu ką nors taip klausiant, nesusilaikau nenusišypsojęs. O tai kur, jūsų nuomone, tie tikrieji nusikaltėliai? Čia apie kuriuos eina kalba? Manding aš juos kažkur jau esu minėjęs.

Kas yra valdžia?

Teisė ar galia pajungti savo valiai, politinis viešpatavimas. Valdžia-teisė, galimybė ar gebėjimas paveikti kieno veiksmus, pajungti ką nors savo valiai, socialinis viešpatavimas, politinis, ekonominis, teisinis vadovavimas, galia, įtakos, galios ar valdymo organas, vyriausybė, vadovybė.

Kas yra valstybė? Tam tikroje, konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją ir suverenitetą. Pasiaiškinkim mažumėlę. Kokios esminės savybės būdingos valdžiai (vyriausybei)? Dažnas sako, kad valdžia – tai žmonės kurie rūpinasi švietimu, sveikatos apsauga, kelių tiesimu bei priežiūra, elektros tinklų tiesimu bei priežiūra, žmonių apsauga nuo nusikaltėlių… ir teikia dar daug kitų naudingų paslaugų.

Valdžia, iš tikrųjų, tik apsimeta užsiimanti tomis veiklomis, nes tiesiogiai to nedaro tik nurodo kitiems. Išvardintos veiklos nėra esminės savybės būdingos valdžiai. Tą nesunku patikrinti. Tereikia pažiūrėti ar kitus žmones, neturinčius taip vadinamų įgaliojimų, tačiau užsiimančius tokiomis pačiomis veiklomis mes vadiname valdžia. Akivaizdu, jog žmonių, savo laisvu apsisprendimu, užsiimančių minėtomis veiklomis mes nevadiname valdžia.

Tai reiškia, kad aukščiau išvardintos veiklos nėra esminės savybės būdingos valdžiai. Tai kuo gi tada užsiima valdžia? Iš esmės, valdžia yra organizuoti nusikaltėliai vykdantys organizuotus nusikaltimus tam tikrame žemės rutulio plote vadinamame valstybe, kurioje yra nuolatinių gyventojų, ir jie teigia, jog turi išskirtinę teisę naudoti prievartą visų kitų atžvilgiu. Tai yra ne kas kita kaip baime paremta santvarka, kuri gyvuoja vien tik masinio žmonių įtikėjimo neegzistuojančiu dalyku dėka.

„Valstybė-tai įstaiga kuri organizuoja šalies gynybą, įveda ir prižiūri tvarką” J.Stalinas

Niekas nesikeičia. Ir Mao panašiai kalbėjo, ir Grybauskaitė. Valdovai miršta-valstybės lieka, tvarkos nėra.

„Platus žmonių palaikymas yra kertinis elementas reikalingas valdžios sukūrimui” A.Hitleris

Masalas žmonių apgaulei vis tas pats – nelygybė, bedarbystė, nusikalstamumas, korupcija, išorės priešai… . Siūlomi sprendimai irgi nesikeičia. Politiniam lyderiui ar klanui turi būti suteiktos visos politinės galios tam, kad jis galėtų apginti kitus nuo menamo blogio. Pavojingiausia tironija iš pradžių visada apsimeta esanti gynėja. TSRS, KLR, Veimaro respublikos konstitucijos nedviprasmiškai pasisakė apie žmogaus teises, tačiau ar tai apsaugojo tų šalių gyventojus nuo tironų?

Kiekvienoje tironiškoje valstybėje, kiekvienas žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas buvo daromas įstatymo vardu ir kas nepaklusdavo buvo paskelbiami nusikaltėliais, o kas pasipriešindavo, tie buvo vadinami maištininkais ar teroristais bei naikinami. Tuo būdu tironai sunaikindavo bet kokį pasipriešinimą sakydami, jog palaiko tvarką ir įgyvendina įstatymus.

Kiekvieną įstatymą, nutarimą, taisyklę ar dar ką vyriausybė įgyvendina remdamasi teismais, policija, kitaip tariant, prievarta. Tai yra baime paremta santvarka. Mūsų baime. Tironai visais laikais aukodavo asmenybių laisves dėl kažkokio mistinio didžiojo gėrio. Tas sieja visus be išimties tironus. Čia verta būtų paminėti kolektyvizmą. Tikriausiai beveik visi tironai turi vieną bendrybę – kolektyvistinę filosofiją. Kolektyvistinė filosofija tai tokia mintis, kuri sako, kad paaukoti individo teises ir laisves kažkokiam, menamam, bendrajam gėriui yra pateisinama ir netgi kilnu.

Tas vyksta, kai grupės interesai iškeliami aukščiau individo interesų. Tikrovėje nėra tokio apčiuopiamo dalyko kaip grupė. Tai tik individai sudaro grupę. Tas pats galioja valstybei. Tai tik žmonės sudaro valstybę. Kai įsivaizduojami, sunkiai suvokiamos esybės poreikiai, (grupės ar valstybės) iškeliami aukščiau tikrų, gyvųjų jos narių poreikių, atveriamas kelias bet kokios rūšies piktadarybėms. Kiekvienas mūsų yra savitas individas ir paaukojus bent vieną iš mūsų menamo bendro gėrio vardan, beaukojantieji sunaikina patį gėrį savyje.

Šiais laikais mus bandoma galutinai pavergti vėlgi pasinaudojant ne kuo kitu, o kolektyvizmu ir ES viršūnėles valdantys sėkmingai tuo naudojasi. Kolektyvizmas, koks jis bebūtų, ar tai komunizmas, fašizmas, demokratija ar nacionalizmas, visais laikais buvo naudojamas kaip pasiteisinimas smurtinei priespaudai. Kažkodėl žmonės vis užkimba ant to paties jauko gal todėl, kad iš pradžių kolektyvizmo idėjos atrodo kaip nesavanaudiškos ir garbingos. Asmenybė, galbūt, jaučiasi padariusi gerą darbą atsisakydama savo laisvių bendro gėrio vardan, būk tai bendruomenė ar valstybė, tačiau čia yra esminis skirtumas, kai asmuo niekieno neverčiamas, savanoriškai pasirenka padėti kaimynui ar bendruomenei tam, kad visi iš to turėtų naudos ir kai vyriausybė prievarta verčia asmenybes daryti kažką, ką vyriausybė nusprendė esant reikalingu.

Pirmasis pavyzdys-laisva bendruomenė, antrasis-tironija. Vyriausybės esmė – ne savanoriškas bendradarbiavimas, o toks valdymo būdas, kai valdančioji klasė įteisina savo valdžią įstatymais, priverčia žmones paklusti bei sukuria sau pavaldžias prievartos struktūras, kurios baudžia nepaklūstančius. Apgaulė įvyksta kai vadinama valdžia įtikina žmones būti pavergtais įteigiant jiems, jog atsisakius savo laisvių tai kažkaip bus naudinga visuomenei. Taip tironai naudojasi geromis žmonių savybėmis norėdami juos pavergti… bendro gėrio vardan. Nepavergiami tik tie kurie sugeba patys savimi pasirūpinti ir kuriems užtenka tiek, kiek yra. Tokie, deja, naikinami fiziškai.

Amazonės čiabuviai, Australijos aborigenai… jie nedirba svetimiems, tik sau ir bendruomenei, tačiau jų belikę labai mažai. Jie pavardžių neturi, tačiau gauna vardą pagal tai, ką sugeba atlikt geriausiai, jie pasų neturi, tačiau puikiai vienas kitą pažįsta, jų vaikams gimimo liudijimai nereikalingi – jiems reikalingas motinos pienas, jie apsieina be elektros, tačiau jiems reikalinga saulė, jiems nereikia vaistinių – jų vaistai auga šalia, jiems nereikia GPS – jie pažįsta dangų ir aplinką kaip savo penkis pirštus, jie neturi įstatymų, vadinamosios teisėtvarkos, kalėjimų ir nusikaltėlių pas juos nėra, iš jų nėra ko atimti nebent žemę į kurią jie remiasi.

Na į kurią vietą tarp jų įsiterpti valdžiai? Na gerai, sakysite, viskas su jais gerai, tačiau juk jie atsilikėliai. Nejaugi? Tokių medicinos žinių ir tokio gamtos pažinimo jiems pavydėtų kiekvienas. Iš kur Afrikos Dogonai taip gerai pažįsta dangų ir jo šviesulius? Juk jie laukiniai. Iš kur Zulu šamanai žino tolimiausią Afrikos praeitį, jie juk istorijos nė velnio nesimokė.

Majai tikriausiai buvo išradę superkompiuterį tiksliam laiko matavimui? Kaip ramiojo vandenyno gyventojai sugebėdavo persikelti iš salos į salą viena nuo kitos nutolusias per šimtus jūrmylių? GPS naudojo? Kas ir kaip pastatė Velykų salų statulas? Iš kur išdygo Vysoko piramidė Bosnijoj? Kas ir kokiu būdu pastatė Baalbeko šventyklą, kurios blokų joks šiuolaikinis kranas net iš vietos nesugebėtų pajudinti? Iš kur atsirado epai Ramajana ir Mahabharata? O vedos? Iš kur visa tai? Kas tą padarė?

Dar visai neseniai Edvards Liedskalninš vienas pats pastatė koralų pilį, tik nepanorėjo papasakoti kaip tą padarė. http://coralcastle.com/ Ir visi tie „atsilikėliai” atsisakė būti valdomi mūsų, tokių išmintingų ir civilizuotų. Kokiu būdu valdyti žmogų, jeigu jis žino nei kiek ne mažiau nei tariamasis valdytojas?

Lai kas nors pamėgina pavadovauti Amazonės čiabuviui arba Aliaskos inuitui. Tai juk aš kilniausių paskatų vedinas, aš žinau kaip-pasakys be penkių minučių valdytojas! Atsakymas: tai ir manykis jei žinai kaip, bet man ant sprando nesikark, vadovaudamas, sau maisto ir dar kai ko neprisivadovausi, o aš tamstos maitinti neketinu, nes iš patirties žinau prie ko tas priveda.

Kaip atsitiko, jog įtikėjome valdžios būtinumu?

Iš tiesų, kaip gi šitaip galėjo atsitikti? Juk valdžia mums tiek tereikalinga kaip šuniui penkta koja. Laipsniškas nuomonės ar minties įdiegimas visuomenei, deja, veikia. Pasinaudojama visomis prieinamomis priemonėmis: mokykla, žiniasklaida, religijomis, viešaisiais ryšiais, bauginimu ir dar bala žino kuo. Visa tai vadinama įtikinėjimu.

Jeigu pamėgintume kuriam laikui atsijungti nuo to įkyraus zyzimo – tv, interneto, mokyklų, bažnyčių, burbančios žmonos, surūgusio vyro, kaimyno „vatniko” iš kairės, kaimyno „beretinio” iš dešinės, etc.etc, labai greitai pastebėtume akivaizdų dalyką – įtikinėjimas prasidėjo prieš šimtmečius, ko gero tūkstantmečius iki mums gimstant, ir niekada, jokiu metu nebuvo sustojęs, tačiau su laiku tik stiprėjo. Kodėl mes to akivaizdaus dalyko iki šiol nepastebėjom? Ogi, ką tik sužinojom kodėl; užpraeitam sakiny.

Vis tik, jeigu įstatymas sako, kad mes neturime teisės daryti to ar ano, mes vis tiek turime tokią teisę, jeigu vyriausybė mums sako, kad mes neturime teisės daryti to ar ano, mes vis tiek turime tokią teisę, nes nėra pasaulyje nieko, kas galėtų iš mūsų tokią teisę atimti ir niekas neturi jokios teisės atiminėti teisių iš mūsų.

Valdžia kol kas (tol kol mes tikime valdžios būtinumu) turi priemonių mus bausti, apmokestinti netgi uždaryti į narvą ar fiziškai sunaikinti, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog tas yra teisėta. Taip vadinama valdžia mums gali sakyti, kad jie buvo išrinkti, turi seimą, teismus, vykdomąją valdžią ir elgiasi teisėtai, nes turi įgaliojimus. Nieko panašaus, visa šita butaforija vis tiek jiems nesuteikia jokios teisės varžyti mūsų laisvę.

-Ar jūs pasisakote už laisvę?

-Žinoma.

-Ar jūs pažeistumėte įstatymą?

-O ne, jokiu būdu.

-Vadinasi jūs palaikote laisvę tik tiek, kiek tironai jums leidžia?

Tai ar mes esame laisvi?

Vergija kažkada buvo legali. Ką vadinsime gerais žmonėmis? Tuos kurie palaikė legalią vergiją ar tuos, kurie laužė įstatymus ir tam priešinosi?

Kai kalbame apie moralinį įsipareigojimą būti gerais piliečiais ir mokėti mokesčius, ar yra toks moralinis įsipareigojimas taškyti neteisėtai mokesčių pavidalu atimtus pinigus politikų prašmatnioms kelionėms, ar yra toks moralinis įsipareigojimas taškyti pinigus siunčiant savus piliečius su ginklais rankose veikti nežinia ką, nežinia kur, nežinia kuriems galams, ar yra toks moralinis įsipareigojimas gyventi ne pagal pajamas ir ištisai skolintis tam, kad mes ir net mūsų vaikai, ir galbūt anūkai būtų morališkai įpareigoti ištisai mokėti palūkanas ir palūkanų palūkanas? Ar yra?

Kodėl mes manome, jog turime moralinį įsipareigojimą paklusti bet kam, ką taip vadinama valdžia pavadina įstatymu?

Kodėl nemanome, kad privalome gerbti ir saugoti kiekvieno iš mūsų asmens teises ir laisves neatsižvelgdami į tai, ką apie tai sako kažkokie įstatymai? Ar mes manome, kad turime moralinį įsipareigojimą savo mokesčiais remti policinę valstybę kurios kerojimą matome ir jaučiame aplink mus vis labiau?

Matyt mes pamiršome, jog priklausome tik sau patiems ir niekas negali varžyti mūsų laisvės lygiai taip pat, kaip mes negalime varžyti kitų laisvės.

Ar jūs, žmogau, priklausote sau pačiam? Ar jūsų laikas ir pastangos priklauso jums? Ar tai ką jūs sukuriate savo gyvenime savo rankomis ir pastangomis priklauso jums ir niekas neturi teisės to iš jūsų atimti? O kaipgi mokesčiai? Ar jūs mokate mokesčius? Mokesčiai, kad ir ką kas nors sakytų, yra neteisėti ir tai yra vagystė.

Ar jūs turėtumėte mokėti nuomos mokestį už tą nekilnojamąjį turtą, kuris priklauso jums? Ne? Tai kodėl tai yra vadinama nekilnojamojo turto mokesčiu? Ar turėtumėte mokėti nuomos mokestį už žemės gabalą, kuris priklauso jums ir jūs jame dirbate ir iš to išgyvenate? Ne? Tai kodėl tai vadinama žemės mokesčiu? Jeigu kažkas iš gatvės ateitų pas jus ir pareikalautų susimokėti, tarkim, už tai, kad jums priklauso namas, kuriame gyvenate, ar jūs sutiktumėte susimokėti?

O jeigu jums nesutikus pagrasintų ginklu, ar nemanytumėt, jog turite teisę į savigyną? Sakote, jeigu toks keistuolis pradėtų jums grasinti, gintumėtės? Tai kas gi, po plynių, pasikeičia, kai jums atsiunčiamas raštas iš mokesčių inspekcijos apie privalomus sumokėti mokesčius?

Kodėl jūs vykdote bet kokį valdžios grasinimą, nes kaip kitaip tą pavadinti, jei ne grasinimu, kai neįvykdžius reikalavimų prieš jus gali būti panaudotas smurtas, jūs pats būsite įgrūstas į narvą, o jūsų turtas iš jūsų bus atimtas?

Ar tuo atveju jūs jau neturite teisės į savigyną? Kur ta prigimtinė teisė, minėtu atveju, dingsta? Įtikinto valdžios būtinumu žmogaus atsakymas skambėtų daugmaž taip: tai juk mes priėmėme tokią santvarką, tokį valdymo būdą ir sutikome mokėti mokesčius. Na gerai. Ar jūs sutikote su jokios galimybės neturėjimu pasipriešinti neteisėtiems valdžios veiksmams? Tai koks pasirinkimas? Sutikti su valdžios sprendimais arba sutikti?

Pasirinkimo nebuvimas – labiausiai gąsdinantis dalykas. Mes esame žmonės ir esame sąmoningos būtybės, taigi turime patys spręsti kas yra gerai, o kas blogai bei elgtis atitinkamai, ir jeigu kažkas mums sako – aš esu valdžia, aš atsakingas, aš priimu įstatymus, o jūs paklūstat, – kiekvienas turime moralinę teisę pasakyti – ne, aš neprivalau elgtis blogai tik dėl to, kad įstatymai taip man liepia, aš priklausau sau pačiam, aš atsakingas už savo veiksmus, esu sąmoningas žmogus ir gebu skirti gera nuo blogo pats savarankiškai, ir man nereikalingi jūsų įstatymai, nes niekas neturi teisės riboti mano laisvės, kaip ir aš neturiu teisės riboti kieno nors laisvės.

antra dalis čia

Algirdas Minkauskas