infa.lt

Visa tiesa apie šarkas

Visa tiesa apie šarkas

09 vasario
01:01 2016

bbc.com

šarka

Reputacijos šarkai niekas nepavydi. Šarkų giminę jungia daugybė rūšių, tačiau kenkėjiškumu paprastai kaltinama europinė šarka (lotyniškai – Pica pica). Tačiau ar reputacija atitinka tikrovę? Tai nusprendė išsiaiškinti BBC Earth korespondentas. Ir taip…

Mitas: šarkos žinomos kaip vagilės: joms patinka blizgantys daiktai, kuriuos jos naudoja puošti lizdams. Be to, šarkos lesa kiaušinius ir bejėgius paukščių jauniklius, dėl ko mažėja daugelio plunksnuočių populiacija.

Tikrovė: šarkos – ne vagilės, jos tiesiog smalsios. Šie paukščiai susidomi įvairiais objektais, tačiau pirmenybės būtent blizgantiems daiktams neteikia. Šarkos – iš tikrųjų medžioja paukščius giesmininkus, tačiau rimtų įrodymų to, jog tai kažkaip veikia pastarųjų skaičių, nėra.

1815 metais du Prancūzijos dramaturgai – Luji Šarlis Kenė ir Žanas Mari Teodoras Boduenas d’Obini – parašė istorinę melodramą pavadinimu „Šarka-vagilė, arba Tarnaitė iš Palezo“, kurioje tarnaitė nuteisiama mirti dėl sidabrinių stalo įrankių vagystės iš pono, kai tuo tarpu tikrasis vagis buvo jo naminis augintinis – paukštis šarka.

Vėliau Italų kompozitorius Džoakinas Rosinis šį siužetą panaudojo savo operoje „Šarka-vagilė, arba Pavojinga spręsti pagal išvaizdą“. Ir visuomenės akyse šarka ilgam išliko paukščiu vagimi.

Po 200 metų tyrinėtojai atliko su šarkomis daugybę eksperimentų, tikrindami ar jų reputacija atitinka tikrovę. Jie europinėms šarkoms pasiūlė dvi krūveles riešutų. Viena iš krūvelių buvo šalia blizgančių sraigtų, žiedų ir kvadratinių aliuminio folijos gabalėlių krūvos. Kita krūvelė buvo taip pat arti krūvos metalinių daiktų, tačiau nudažytų matine mėlyna spalva.

Abiem atvejais pašaliniai objektai nukreipdavo paukščių dėmesį nuo maitinimosi, tačiau jos neišreiškė didesnio susidomėjimo blizgančiais objektais, lyginant su paprastai padažytais. Tik dviem iš 64 testų šarka pačiupo blizgantį žiedą, tačiau po kurio laiko prarado susidomėjimą juo.

„Negalima tvirtinti, jog šarkos niekada nevagia blizgančių daiktų, – sako tyrimo autorius Stivenas Li iš Britanijos universiteto. – Tačiau mes neturime pakankamai įrodymų to, kad blizgantys daiktai būtent šarkas domintų labiau, nei kitus paukščius“.

Šis rezultatai sutampa su duomenimis, gautais ekologo Timo Birkheado iš Šefildo Universiteto Britanijoje. 10 metų laikotarpyje, Rivelin upės slėnyje, Šefilde, jis tyrinėjo šarkų elgesį.

Birkheadas visiškai įsitikinęs tuo, jog šarkos apie vagystę negalvoja: „Nėra absoliučiai jokių liudijimų to, jog žmonės kada nors šarkų lizduose būtų radę blizgančius daiktus“.

Tačiau, pasak Birkheado, šarkos labai smalsios ir iš tikrųjų dažnai pakelia įvairius daiktus. Praeityje, kai šarkas laikė kaip naminius augintinius, paukščiams, tikėtina, buvo suteikta ne viena galimybė paimti šeimininko vertingą daiktelį. Tuo, galimai, ir paaiškinamas mitas apie jų kleptomaniją.

Ar tiesa, jog šarkos be gailesčio sunaikina kitas plunksnuočius? „Nėra jokių abejonių, jog jos sulesa kiaušinius ir giesmininkų paukščių jauniklius“, – sako Birkeadas.

Šarka – piktas, triukšmingas ir įkyrus plėšrūnas, tęsia jis. Jei jūs meiliai stebite tai, kaip pora strazdų suka lizdą jūsų sode, žinoma, jus apims teisingas pyktis pamačius šarką, kapojančią jų jauniklius jūsų pievelėje.

Tačiau turimų duomenų neužtenka tam, kad tvirtinti, jog plėšrūniški šarkų įpročiai turėjo įtakos paukščių giesmininkų populiacijos mažėjimui.

Tyrimo eigoje, kurio rezultatai buvo paskelbti 1991 m., Birkheadas su kolegomis studijavo šarkų populiacijos skaičių ir reprodukcijos sėkmę, o taip pat Britanijoje vyraujančių, 15 paukščių giesmininkų rūšių, įskaitant juodąjį strazdą, mėlynąją zylę, strazdą giesmininką, erškėtžvirblį ir liepsnelę.

Laikotarpyje nuo 1996 m. iki 1986 m. šarkų skaičius Didžiojoje Britanijoje stabiliai didėjo – maždaug po 5% per metus. Tačiau šis faktas nepadarė matomos negatyvios įtakos sėkmingam perėjimui nė vienai tiriamai paukščių giesmininkų rūšiai.

Be to, paukščių giesmininkų skaičius miškingose plotuose augo didžiausiais tempais būtent tada, kai minėtoje vietoje šarkų skaičius pasiekdavo piką. Galima manyti, jog, jeigu paukščių giesmininkų skaičius ir sumažėdavo, tai ne dėl šarkų kaltės, o pablogėjus sąlygoms gyvenamojoje aplinkoje. Prie tokių pat išvadų priėjo ir 1998 m. paskelbto tyrimo, tyrusio paukščių giesmininkų populiacijos dinamiką dar ilgesniu laikotarpiu, autoriai.

Daug didesnių problemų mūsų sodo draugams kelia naminės katės. „Kačių pavojus paukščiams giesmininkams, be jokios abejonės, labai didelis, tačiau visas statistinio paukščių mylėtojo pyktis nukreipiamas į šarkas“, – pastebi Birkheadas.

Deja, šarkų niekas nesupranta. „Jeigu jos būtų reti paukščiai, žmonės specialiai važiuotų daug kilometrų, norėdami jas pamatyti, – sako Birtheadas. – Ryškioje dienos šviesoje jos atrodo tiesiog nuostabiai – ilgomis uodegomis ir persiliejančių spalvų žaismu plunksnose“.

Tačiau, pasak jo, daugelis iš mūsų toliau linkę šarkas matyti kaip kenkėjiškas būtybes: „Vargu ar pavyks publiką įtikinti priešingu dalyku“.

parengė: Edita Sabaitė


Žymos

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar manote, kad karantinas bus atšauktas iki rinkimų spalio mėnesį?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas
Pasidalinkite su savo draugais
Sveiki, verta dėmesio: *Visa tiesa apie šarkas* - nuoroda: https://infa.lt/4969/visa-tiesa-apie-sarkas/