infa.lt

Imuninis atsakas į koronavirusą pas žmones yra stipresnis nei visi manė.

Originalus straipsnis buvo paskelbtas Šveicarijos žurnale „Weltwoche“ (Pasaulio savaitė) birželio 10 d. Autorius Beda M Stadler yra buvęs Berno universiteto Imunologijos instituto direktorius, biologas ir profesorius emeritas. Stadler’is yra žymus medicinos specialistas Šveicarijoje, jis taip pat mėgsta naudoti provokuojančią kalbą, kuri neturėtų atitraukti jūsų nuo ypač svarbių jo nurodomų dalykų, rašoma medium.com portale.

Šis straipsnis yra apie Šveicariją ir nesiūlo manyti, kad tokia pati padėtis yra visame pasaulyje. Aš pasisakau už vietinių priemonių taikymą atsižvelgiant į vietos situaciją. Aš pasisakau už tai, kad būtų žiūrima į realius duomenis, o ne į abstrakčius modelius. Taip pat siūlau perskaityti iki galo, nes Stadler nurodo esminius dalykus, susijusius su „Sars-CoV-2“ testavimu.

Kodėl visi buvo neteisūs

Koronavirusas lėtai atsitraukia. Kas iš tikrųjų nutiko per pastarąsias kelias savaites? Ekspertai praleido pagrindines sąsajas. Žmonių imuninis atsakas prieš virusą yra daug stipresnis, nei mes manėme.

Autorius: Beda M Stadler’is

Tai ne kaltinimas, o negailestingas [esamos situacijos] įvertinimas. Aš galėjau trenkti sau, nes per ilgai su panika žiūrėjau į „Sars-CoV2“. Mane šiek tiek erzina ir daugelis mano imunologijos kolegų, kurie diskusiją apie „Covid-19“ paliko virusologui ir epidemiologui. Manau, kad atėjo laikas sukritikuoti kai kuriuos pagrindinius ir visiškai neteisingus viešus teiginius apie šį virusą.

Pirmiausia, buvo neteisinga teigti, kad šis virusas yra naujas. Antra, dar klaidingiau buvo teigti, kad gyventojai neturės tam tikro imuniteto nuo šio viruso. Trečia, kvailystę vainikavo tvirtinimas, kad kažkas galėjo turėti „Covid-19“ ar net perduoti šią ligą, neparodydamas jokių simptomų.

Peržvelkime šiuos punktus atskirai

1. Naujas virusas?

2019 m. pabaigoje Kinijoje buvo aptiktas koronavirusas, kuris buvo laikomas nauju. Kai buvo identifikuota genų seka, t.y. šio viruso schema, ir buvo suteiktas panašus vardas į 2002 m. identifikuotą „Sars“, t.y. „Sars-CoV-2“, mes jau turėjome savęs paklausti, kaip [šis virusas] yra susijęs su kitais koronavirusais, dėl kurių žmonės gali susirgti.

Bet ne, vietoj to mes svarstėme, iš kokio gyvūno, kaip Kinijos maisto meniu, galėjo kilti šis virusas. Tuo tarpu, beje, kur kas daugiau žmonių mano, jog kinai buvo tokie kvaili, kad patys galėjo paleisti šį virusą savo šalyje.

Dabar, kai mes kalbame apie vakcinos nuo viruso sukūrimą, staiga pamatome tyrimus, kurie rodo, jog šis vadinamasis naujas virusas yra labai stipriai susijęs su „Sars-1“ ir kitais beta koronavirusais, dėl kurių kasmet kenčiame peršalimo forma.

Neskaitant grynų homologijų, esančių įvairių koronavirusų, dėl kurių žmonės gali susirgti, sekoje, [mokslininkai] šiuo metu siekia nustatyti daugybę viruso sričių, kaip ir identifikuoja žmogaus imuninės ląstelės. Kalba eina jau nebe apie genetinius ryšius, o apie tai, kaip mūsų imuninė sistema mato šį virusą, t.y., kurias kitų koronavirusų dalis potencialiai galima naudoti vakcinoje.

Taigi: „Sars-Cov-2“ nėra viskas, kas naujas, o tik sezoninis peršalimo virusas, kuris mutavo ir dingsta vasarą, kaip ir visi peršalimo virusai, ir tai mes dabar stebime visame pasaulyje. Beje, gripo virusas mutavo žymiai daugiau ir niekas niekada neteigtų, kad naujas gripo viruso štamas yra visiškai naujas. Todėl daugelį veterinarijos gydytojų erzino šis teiginys dėl naujovės, nes jie daugelį metų skiepijo kates, šunų, kiaules ir karves nuo koronavirusų.

2. Pasaka apie imuniteto neturėjimą

Pradedant Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir baigiant kiekvienu „Facebook“ virusologu – visi tvirtino, kad šis virusas yra ypač pavojingas, todėl, kad nebuvo imuniteto prieš jį, nes tai buvo naujas virusas. Net Anthony Fauci, svarbiausias D. Trumpo administracijos patarėjas, kiekvieno viešo pasirodymo pradžioje pažymėdavo, jog viruso pavojus slypi tame, kad prieš jį organizmas neturi imuniteto.

Tony ir aš dažnai sėdėdavome vienas šalia kito imunologijos seminaruose Nacionaliniame sveikatos institute, Bethesda, JAV, nes tada dirbome susijusiose srityse. Kurį laiką aš gana nekritiškai vertinau jo teiginius, nes jis buvo mano gerbiamas kolega. Centas nukrito tik tada, kai supratau, kad pirmasis komerciškai prieinamas antikūnų testas [skirtas Sars-CoV-2] buvo sudarytas iš seno antikūnų testo, skirto aptikti Sars-1.

Tokio tipo tyrimas įvertina, ar kažkieno kraujyje yra antikūnų, ir ar jie atsirado per ankstesnę organizmo kovą su virusu. [Mokslininkai] net iš lamos išgavo antikūnus, kurie aptiktų Sars-1, Sars-CoV-2 ir netgi Mers virusą. Taip pat tapo žinoma, kad „Sars-CoV-2“ turėjo mažiau reikšmingą poveikį Kinijos teritorijoms, kuriose anksčiau siautė „Sars-1“. Tai yra akivaizdūs įrodymai, rodantys, kad mūsų imuninė sistema laiko „Sars-1“ ir „Sars-Cov-2“ dalinai identiškais ir, kad vienas virusas, tikriausiai, galėtų mus apsaugoti nuo kito.

Būtent tada aš supratau, kad visas pasaulis paprasčiausiai tvirtina, jog imuniteto nėra, tačiau iš tikrųjų niekas neturėjo testo, kad įrodytų tokį teiginį. Tai nebuvo mokslas, o grynos spekuliacijos, pagrįstos intuityviu pojūčiu, kurį tada visi kartojo lyg papūgos. Šiai dienai nėra atliktas nei vienas antikūnų testas, galintis apibūdinti visas įmanomas imunologines situacijas, tokias kaip: jei kas nors turi imunitetą, – tai nuo kada, į ką nukreipiami neutralizuojantys antikūnai ir kiek struktūrų yra kituose koronavirusuose, kurios taip pat gali sužadinti imunitetą .

Balandžio viduryje „Charité Berlin“ Andreas Thiel grupė paskelbė darbo aprašymą. Straipsnis su 30 autorių, tarp jų virusologas Christianas Drostenas. Tai pademonstravo, kad 34% Berlyno žmonių, kurie niekada neturėjo kontakto su Sars-CoV-2 virusu, vis dėlto pasireiškė T-ląstelių imunitetas (T-ląstelių imunitetas yra kitokios rūšies imuninė reakcija, žr. Žemiau). Tai reiškia, kad mūsų T ląstelės, t. y. baltieji kraujo kūneliai, nustato bendras struktūras, atsirandančias „Sars-CoV-2“, ir įprastuose peršalimo virusuose, todėl kovoja su abiem.

Stanfordo universiteto mokslininko Johno P. A. Ioannidiso tyrimas – remiantis Einsteino fondo Berlyne duomenimis, – vieno iš dešimties labiausiai cituojamų pasaulio mokslininkų – parodė, kad imunitetas prieš „Sars-Cov-2“, matuojamas antikūnų skaičiumi, yra daug didesnis, nei manyta anksčiau.

Ioannidis tikrai nėra sąmokslo teoretikas, paprasčiausiai norintis plaukti prieš srovę; Nepaisant to, jis dabar yra kritikuojamas, nes naudojami antikūnų testai nebuvo ypač tikslūs. Tuo pačiu jo kritikai pripažįsta, kad tokių testų dar neturi. John P A Ioannidis yra toks mokslo sunkiasvoris, kad visi vokiečių virusologai kartu paėmus yra palyginus lengvi.

3. Modeliuotojų nesėkmė

Epidemiologai taip pat įsimylėjo mitą, kad populiacijoje nėra imuniteto. Jie taip pat nenorėjo patikėti, kad koronavirusai yra sezoniniai peršalimo virusai, kurie išnyksta vasarą. Priešingu atveju jų kreivių modeliai atrodytų kitaip. Kai pradiniai blogiausio atvejo scenarijai niekur nepasitvirtino, kai kurie vis dar laikosi modelių, prognozuojančių antrąją bangą. Palikime jiems viltį – aš dar niekada nemačiau mokslo šakos, kuri taip manevruotų į nuošalę. Aš taip pat dar nesupratau, kodėl epidemiologus labiau domino mirčių skaičius, o ne skaičius tų, kuriuos galima išgelbėti.

4. Sveiko proto imunologija

Kaip imunologas aš pasitikiu biologiniu modeliu, būtent žmogaus organizmu, kuris sukūrė patikrintą ir adaptuotą imuninę sistemą. Vasario pabaigoje važiuodamas namo iš [Šveicarijos politinės televizijos diskusijų laidos] įrašo, aš užsiminiau Danieliui Kochui (buvusiam Šveicarijos federalinio visuomenės sveikatos biuro federalinio skyriaus „Užkrečiamosios ligos“ vadovui], kuris ten buvo, apie bendrą gyventojų imunitetas prieš „Sars-Cov-2“.

Jis užginčijo mano požiūrį. Vėliau aš jį vis tiek gyniau, kai jis pasakė, kad vaikai nėra pandemijos plitimo varomasis veiksnys. Jis įtarė, kad vaikai neturi viruso receptorių, o tai, be abejo, yra nesąmonė. Vis dėlto, turėjome pripažinti, kad jo pastebėjimai buvo teisingi. Tačiau tai, kad kiekvienas mokslininkas po to jį užpuolė ir paprašė atlikti tyrimus, kad įrodytų savo požiūrį, buvo šiek tiek ironiška.

Niekas neprašė atlikti tyrimų, kurie įrodytų, kad (nuo koronaviruso) mirdavo tam tikrų rizikos grupių žmonės. Kai pirmieji statistiniai duomenys iš Kinijos ir vėlesni pasaulio duomenys parodė tą pačią tendenciją, tai yra, kad beveik nė vienas vaikas iki dešimties metų nesirgo, visiems teko pripažinti argumentą, kad vaikai aiškiai turi imunitetą.

Dėl kiekvienos kitos ligos, kuria neserga tam tikra žmonių grupė, darytume išvadą, kad ta grupė turi imunitetą. Kai žmonės, deja, miršta senelių namuose, tačiau tuo pat metu kiti pensininkai, turintys tuos pačius rizikos veiksnius, išlieka nepaveikti, mes taip pat turėtume daryti išvadą, kad jie turėjo imunitetą.

Tačiau, panašu, kad šis sveikas protas daugelį aplenkė, vadinkime juos, humoro dėlei, „imuniteto neigėjais“. Ši nauja neigėjų veislė turėjo pastebėti, kad dauguma žmonių, kurių viruso testas buvo teigiamas, t. y, virusas buvo aptiktas jų gerklėse, nesusirgo.

Sąvoka „tylūs nešiotojai“ buvo sugalvota „iš lempos“, buvo teigta, kad žmogus gali sirgti neturėdamas simptomų. Ar tai nebūtų kažkas tokio?! Jei nuo šiol šis principas bus natūralizuotas medicinos srityje, sveikatos draudikams išties kiltų problemų, o taip pat ir mokytojams, kurių mokiniai dabar galėtų teigti, jog serga kokia nors liga, kad galėtų praleisti pamokas.

Kitas pokštas, kuriuo dalijosi kai kurie virusologai, buvo teiginys, kad tie, kurie sirgo be simptomų, vis tiek galėjo platinti virusą kitiems žmonėms. Pas „Sveikus“ ligonius gerklėse būtų tiek virusų, jog normalaus dviejų žmonių pokalbio pakaktų, kad „sveikasis“ užkrėstų kitą sveikąjį.

Šiuo metu turime išsiaiškinti, kas vyksta čia: Jei virusas auga bet kur organizme, taip pat gerklėje, tai reiškia, kad žmogaus ląstelės nyksta. Kai [žmogaus] ląstelės nyksta, imuninė sistema nedelsiant įspėjama apie sukeliamą infekciją. Vienas iš penkių kardinalių infekcijos simptomų yra skausmas. Suprantama, kad sergantieji „Covid-19“ gali neprisiminti to pradinio gerklės skausmo ir po to tvirtina, kad vos prieš kelias dienas neturėjo jokių simptomų.

Tačiau gydytojai ir virusologai gali tai susieti su „sveikų“ sergančių žmonių istorija, kuri kelia paniką ir dažnai buvo nurodoma kaip griežtesnių blokavimo priemonių priežastis, kas tik parodo, koks prastas iš tikrųjų yra pokštas. Bent jau PSO nepriėmė teiginio apie besimptomę infekciją ir net ginčija šį teiginį savo svetainėje (pastaba: straipsnis rašytas birželio pradžioje).

Štai glausta ir trumpa, ypač imuniteto neigėjams, santrauka apie tai, kaip žmones užpuola mikrobai ir kaip mes į juos reaguojame: Jei mūsų aplinkoje yra patogeninių virusų, šie virusai užpuola visus žmonės – nepriklausomai nuo to – turi jie imunitetą ar ne. Jei kas nors turi imunitetą, – prasideda kova su virusu. Pirmiausia bandome užkirsti kelią viruso prisijungimui prie savo ląstelių pasitelkdami antikūnus.

Paprastai tai veikia tik iš dalies, nes ne visi yra blokuojami ir kai kurie virusai prisijungs prie atitinkamų ląstelių. Tai nebūtinai turi sukelti simptomus, bet tai taip pat dar nėra liga. Nes dabar pašauktas antrasis imuninės sistemos sargas. Tai yra aukščiau paminėtos T-ląstelės, baltieji kraujo kūneliai (leukocitai), kurie iš išorės gali nustatyti, kuriose ląstelėse dabar slepiasi virusas. Šios ląstelės, kurios dabar inkubuoja virusą, ieškomos visame organizme ir sunaikinamos T-ląstelių, iki tol, kol žūsta paskutinis virusas.

Taigi, jei mes atliksime PCR koronos testą imunitetą turinčiam asmeniui, tai bus nustatomas ne virusas, o maža suirusi viruso genomo dalis. Testas bus teigiamas tol, kol liko mažų suirusio viruso dalelių. Tiesa: net jei infekciniai virusai jau seniai negyvi, koronos testas gali būti teigiamas, nes PCR metodas padaugina net mažą dalį virusinės genetinės medžiagos, kad ją būtų galima aptikti.

Būtent taip ir atsitiko, kai pasirodė pasaulio naujienos, kuriomis pasidalino net PSO, kad 200 korėjiečių, kurie jau persirgo „Covid-19“, buvo užkrėsti antrą kartą ir todėl, tikriausiai, imuniteto nuo šio viruso nėra.

Paaiškinimas, kas iš tikrųjų nutiko, ir atsiprašymas atsirado tik vėliau, kai paaiškėjo, jog imunitetą turintys korėjiečiai yra visiškai sveiki ir jų organizmai tik trumpai kovojo su virusu. Esmė buvo ta, kad viruso likučiai buvo užregistruoti atliekant pernelyg jautrų testą, todėl grąžino „teigiamą“ atsakymą. Tikėtina, kad daugelis kasdien užregistruojamų infekcijų yra išimtinai tik dėl viruso šiukšlių.

Iš pradžių PCR testas, kurio jautrumas ypač didelis, buvo puikus, norint išsiaiškinti, kur galėtų būti virusas. Tačiau šis testas negali nustatyti, ar virusas vis dar gyvas, t.y., ar vis dar užkrečiamas. Deja, tai taip pat paskatino kai kuriuos virusologus palyginti testo rezultato stiprumą su virusų kiekiu, t. y. virusų kiekiu, kurį kažkas gali iškvėpti. Laimei, mūsų vaikų darželiai liko atviri. Kadangi vokiečių virusologas praleido tą dalį, nes iš principo, jie nežiūri į tai, ką daro kitos šalys, net jei kitų šalių susirgimų skaičius mažėja sparčiau.

5. Imuniteto nuo koronos problema

Ką visa tai reiškia realiame gyvenime? Pernelyg ilgas inkubacijos laikotarpis nuo 2 iki 14 dienų – ir ataskaitos nuo 22 iki 27 dienų, – turi pažadinti bet kokį imunologą. Taip pat teiginys, kad dauguma pacientų nesekretuos viruso po penkių dienų. Abu (teiginiai), savo ruožtu, iš tikrųjų leidžia daryti išvadą, kad yra – tarsi kažkur fone – bazinis imunitetas, kuris iškreipia įvykius, lyginant su numatomu (virusinės infekcijos) ciklu, t.y. veda į ilgą inkubacijos periodą ir greitą imunitetą.

Šis imunitetas, panašu, tampa problema sunkią ligos eigą patiriantiems pacientams. Mūsų antikūnų titras, t. y. mūsų gynybos sistemos tikslumas, su amžiumi mažėja. Taip pat žmonės, turintys netinkamą mitybą ar skurdžiai besimaitinantys, gali turėti susilpnėjusią imuninę sistemą, todėl šis virusas atskleidžia ne tik šalies medicinines problemas, bet ir socialines problemas.

Jei užsikrėtęs asmuo neturi pakankamai antikūnų, t. y. silpnas imuninis atsakas, virusas lėtai plinta visame kūne. Dabar, kai nėra pakankamai antikūnų, liko tik antroji mūsų imuninį atsaką palaikanti dalis: T-ląstelės pradeda pulti viruso užkrėstas ląsteles visame kūne. Tai gali sukelti perdėtą imuninį atsaką, iš esmės – masinį skerdimą; tai vadinama citokinų audra.

Labai retai taip gali nutikti ir mažiems vaikams, tada tai vadinama Kawasaki sindromu. Šis labai retas atvejis vaikams taip pat buvo naudojamas mūsų šalyje norint sukelti paniką. Įdomu, kad šį sindromą labai lengva išgydyti. [Paveikti] vaikai gauna antikūnus iš sveikų kraujo donorų, t.y., žmonių, kurie išgyveno koronaviruso peršalimą. Tai reiškia, kad sumažėjęs (tariamai neegzistuojantis) gyventojų imunitetas iš tikrųjų naudojamas terapiniu būdu gydymui.

Kas dabar?

Šiuo metu viruso nebėra. Tikriausiai jis grįš žiemą, bet tai nebus antra banga, o tik peršalimas. Tiems jauniems ir sveikiems žmonėms, kurie šiuo metu vaikšto su kauke ant veido, geriau būtų nešioti šalmą, nes rizika, kad kažkas nukris ant jų galvos, yra didesnė nei rimto „Covid-19“ atvejo rizika.

Jei stebėtume didelį infekcijų augimą per 14 dienų [po to, kai šveicarai sušvelnino lokautą], bent jau žinotume, kad viena iš priemonių buvo naudinga. Be to, aš rekomenduoju perskaityti naujausią Johno P. A Ioannidis’o veikalą, kuriame jis apibūdina pasaulinę situaciją, remiantis 2020 m. gegužės 1 d. duomenimis:

Jaunesni nei 65 metų žmonės sudaro tik nuo 0,6 iki 2,6% visų mirtinų Covid atvejų. Norint susidoroti su pandemiją, mums reikia strategijos, kuri būtų koncentruota tik į žmonių, vyresnių nei 65 metų, rizikos grupės apsaugą. Tai yra aukščiausio lygio eksperto nuomonė, antrą kartą užsiblokuoti tiesiog nereikia.

Grįžtant į normalų gyvenimą, mums, piliečiams būtų gerai, jei keli skandalistai atsiprašytų. Pavyzdžiui, gydytojai, norėję atlikti vyresnių nei 80 metų pacientų su Covid-19 rūšiavimą, kad būtų nutrauktas jų plaučių ventiliavimas. Taip pat žiniasklaida, kurioje nuolat rodomi paniką žadinantys vaizdo įrašai apie Italijos ligonines, bandant pavaizduoti situaciją, kokios, kaip tokios nebuvo.

Taip pat visi politikai raginantys „testuoti, testuoti, testuoti“ net nežinodami, ką iš tikrųjų matuoja testas. Ir federalinė vyriausybė už programą, kuri niekada teisingai neveiks, įspėdama mane, jei šalia manęs yra kažkas teigiamas, net jei jis nėra užkrečiamas.

Žiemą, kai gripas ir kiti peršalimo susirgimai vėl suaktyvėja, galime šiek tiek mažiau bučiuotis, o rankas plauti turėtume net neturėdami viruso. Ir žmonės, kurie vis dėlto susirgs, gali tada užsidėti kaukes, kad parodytų kitiems, ką jie išmoko iš šios pandemijos. Ir jei mes vis dar neišmokome apsaugoti savo rizikos grupės, turėsime laukti vakcinos, kuri, tikėkimės, taip pat bus veiksminga rizikos grupės žmonėms.

Papildymas straipsnio apačioje: „Aš nesu šio straipsnio originalus autorius, aš jį išverčiau iš vokiečių kalbos, kaip nurodyta pačioje pradžioje. Originalo autorius yra Beda M Stadler, kas yra aprašyta viršuje”.