infa.lt

Jolanta Blažytė. Pabėgti nuo… socializmo

23 birželio
13:56 2020
Jolanta Blažytė

Facebook nuotr.

Dar vakar pasidalinau informacija apie tai, kad kone pusė konformistinėje Vakarų visuomenėje užaugusių piliečių užsimanė gyventi socialistinėje santvarkoje. Informacija šokiravo taip, kad, kaip sakoma tokiais atvejais, prieš akis prabėgo visas gyvenimas. Na, ne visai visas, o tik toji dalis , kurią pati praleidau gyvendama „brandaus socializmo“ laikotarpyje.

Taigi dalinuosi padrikais „socialistiniais“ prisiminimais, kurie vakar „prabėgo prieš akis“.

Ankstyvoji vaikystė

Tėvų beveik nematydavau, nes jie labai daug dirbo. Socialistinė ekonomika buvo unikali tuo, kad vieni dirbo daug, kiti ‚voliojo durnių“, bet visi gaudavo maždaug vienodus atlyginimus, taip vadinamus okladus. Mano tėvai priklausė tai „populiacijai“, kuri dirbo daug. Mama darbavosi vieno Kauno restorano vadovės pareigose. Atrodytų – oho kokia karjera. Plius dar priėjimas prie „deficitinių“ žinelių, majonezo ir pieniškų „sosiskų“.

Deja, už tas „sosiskas“ reikėjo užsimokėti labai brangiai – atimtu iš šeimos laiku. Mat tame restorane, kuriam vadovavo mama, „darbavosi“ ir nemažai tinginių, kurie į darbą ateidavo tik atsiimti savo „oklado“. Todėl mamai reikėjo dirbti ir už juos – savaitgaliais ir naktimis plauti indus, valyti stalus ar net kalinėti „kietų bičų“ išdaužytus langus. Atleisti tinginį ar girtuoklį ir į jo vietą susirasti kitą darbuotoją – tokių galimybių socializme beveik nebuvo.

Dėl didelio tėvų užimtumo daug laiko tekdavo praleisti senelių sodyboje. Tiesa, seneliai taip pat labai daug dirbo – ir savo ūkyje ir kolūkio laukuose – todėl visas jų rūpestis manimi apsiribojo stebėjimu, kad neįkrisčiau į šulinį ar į kiaulių jovalą. O toliau – „laisvė papūgoms“.

Socialistinė mano vaikystė būtų buvusi tiesiog nuostabi, jei ne tie ilgi žiemos vakarai…. Tada seneliai lygiai 21.00 val įsijungdavo radiją… Iki šiol atsimenu tą iš traškančio tranzistoriaus sklindančią frazę: „kalba Amerikos balsas iš Vašingtono“. Matydavau į tolį nukreiptas senelės akis. Supratau, kad ji vis laukė. Laukė „amerikonų“, kurie ateis ir išvaduos.

Kartais senelė paimdavo senų nuotraukų albumą ir savo grublėta ranka glostydavo man nepažįstamų žmonių veidus. Vėliau sužinojau ir tų žmonių istorijas: „tie buvo išvežti… Tie grįžo… tie negrįžo… tą sovietai nukankino kalėjime… tas buvo nušautas ir numestas miesto aikštėje…“.

O dar vėliau sužinojau, kad socializmas buvo pats brangiausias žmonijos projektas, kainavęs milijonus. Ne, ne dolerių ar eurų. O žmonių gyvybių.

Mokykla

Tik atėjusi į pirmą klasę sužinojau, kad turiu dar vieną senelį – mat esu tokio Vladimiro Iljičiaus anūkė. Sužinojau, kad tik socialistinės revoliucijos vadui Iljičiui turiu būti dėkinga už tokią gražią vaikystę. Dar sužinojau, kad visi tie žmonės, kurių nuotraukose įamžintus veidus glostė mano senelė, yra baisūs liaudies priešai. Nebesupratau nieko. Bandydavau klausti mamos, bet mama tylėjo…

Galiausiai priėmiau sprendimą šią temą nukišti į atokiausius pasąmonės kampelius ir jos daugiau nebegvildenti. Ir turbūt todėl labai nemėgau istorijos pamokų. Vaikiška širdis jautė, kad ten kažkas nešvaru. Todėl per istorijos pamokas tiesiog spoksodavau į musių nutupėtas lempas, grauždavau parkerio kotą ar ieškodavau kitų su socializmo vertybėmis nesuderinamų užsiėmimų.

Pavyzdžiui, per vieną istorijos pamoką paėmiau ir priterliojau po ranka papuolusį komjaunimo bilietą. Nupaišiau Iljičiui ragus, parašiau, kad jis fašistas ir pamiršau visa tai ištrinti…Ir būtent to užmaršumo dėka „brandusis socializmas“ pirmą kartą man stipriai žiebė į kaktą. Mat tą priterliotą bilietą pamatė viena arši komjaunimo aktyvistė.

Iki šiol atsimenu iš jos lūpų ištransliuotą ir kraują stingdantį klausimą: ar tu žinai, kas tau už tai gresia? Nežinojau, bet greitai supratau, kad gresia kur kas didesni ragai, nei tie, kuriuos buvau nupaišiusi Iljičiui. Bet ir socializmas nebuvo be gailestingų žmonių. Ta aršioji komjaunimo aktyvistė, išklausiusi mano priesaiką, kad daugiau Ijičiui ragų nebestatysiu, tąkart manęs pasigailėjo…

Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad socialistinės mokyklos turėjo ir savų privalumų: buvo labai daug galimybių sportuoti, lankyti visokius šokių, dramos, dailės būrelius, dalyvauti varžybose, olimpiadose ir t.t. Labiau kankinosi mūsų tėvai, kurie stumdydavosi eilėse dėl kiekvieno šlapios dešros gabalėlio.

Tačiau socializme gerai veikė ir taip vadinama „iš po prekystalio“ ekonomika, kurios dalyvė buvau ir aš. Mat „per mamos liniją“ turėjau galimybę iš po prekystalio nusipirkti žalių žirnelių ir majonezo. Kita draugė galėdavo prieiti prie bazės direktoriaus, kuris „parūpindavo“ itališkus batus ar Wrangler džinsus. Trečios draugės mama iš kažkur „gaudavo“ „Fiji“ kvepalų. Ketvirtos draugės tetos teta iš konditerijos fabriko išnešdavo šokolado, kurį slėpdavo tarp riebalinių pilvo „barankų“…Taip ir gyvenome tame linksmame brandaus socializmo laikotarpyje.

Universitetas

Socializmo santvarkoje dominavo vertybinė nuostata apie tai, kad „vyresnieji visada viską žino geriau“. Todėl būsimą specialybę man rinko tėvai, mokytojai ir visi „giminių suvažiavimo dalyviai“, visiškai nekreipdami dėmesio į mano norus. „Vyresnieji“ nusprendė, kad aš esu labai „kieta“ fizikė, chemikė ir matematikė, todėl be jokių cyptelėjimų privalau rinktis inžinierės specialybę. Nors pati svajojau apie žurnalistikos studijas VU universitete.

Bet, viena mokytoja pasakė, kad žurnaliste galėčiau dirbti nebent sudegusiame laikraštyje, nes neturiu jokių kūrybinių gabumų. Ir visi „vyresnieji“ tuo patikėjo. Todėl teko kiūtinti į stojamuosius egzaminus link KTU statybos fakulteto.

Bet net socializmo epochoje kartais pasirodydavo Dievo pirštas. Prisimenu stojamąjį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Pasirinkau „laisvą“ rašinio temą apie meilę tėvynei (tuo metu tėvyne buvo vadinama teritorija nuo Baltijos jūros iki Kamčiatkos pusiasalio). Priminsiu, kad tais laikais laisvas temas rinkdavosi visiški „dundukai“, kurie nebuvo skaitę nei P. Cvirkos, nei J. Janonio, todėl geriausiu atveju galėdavo tikėtis tik „patenkinamo“ pažymio.

Tačiau aš buvau išimtis. Ir čia man pagelbėjo – nepatikėsite –mano pirmoji meilė, kurios nelaimingas „išrišimas“ įvyko kaip tik egzamino išvakarėse.

Egzamino metu baltame ir antspauduotame lape liejau meilės jausmus vos tik prieš keliolika valandų prarastam bachūrui, tik tą bachūrą vadinau ne tikruoju jo vardu, o ….tėvyne, į kurią buvo įskaičiuotas ir Kamčiatkos pusiasalis. Tokiu būdu gavosi labai jausmingas rašinys apie meilę… tėvynei su visu Kamčiatkos pusiasaliu.

Kai sausakimšoje auditorijoje buvo skelbiami egzaminų rezultatai, sužinojau, kad esu pirmoji KTU istorijoje studentė, kuri už „dundukinę“ laisvą temą gavo įvertinimą „puikiai“. Vėliau prie manęs priėjusi VU dėstytoja ir mano darbo vertintoja liūdnai ir ilgai lingavo galva: „mergaite, mergaite… ir kaip gi tu, turėdama tokį talentą rašyti, atsidūrei šioje „santechnikų perykloje“.

Į dėstytojos klausimą atsakiau tyla. Mat socializme tyla ir trumpas liežuvis buvo pagrindiniai „ramaus gyvenimo aksesuarai“. Be to, socializme visi vyresnieji viską žinojo geriau. Žinojo net ir tai, kad kūrybiškumas yra tiesiog gebėjimas (maždaug, kaip gebėjimas padaryti kūlverstį), o ne įkvėpimas ir jausmų raiška.

Penkeri studijų KTU metai prabėgo nepastebimai: linksmas studentiškas gyvenimas ir ilgos nemigo naktys, ruošiantis egzaminų sesijoms, bei kemšant į galvą žinias, kurių niekada nereikėjo ir nereikės.

Pirmoji darbovietė

Socializmo laikais visi aukštųjų mokyklų absolventai turėjo prievolę 3 metus atidirbti ten, kur juos pašaukė plačioji tėvynė. Mane tėvynė pašaukė į dujotiekio statybos trasą, kurioje turėjau galimybę pratęsti tėvų karmą – t.y. dirbti daug. Už save ir už tuos, kurie „volioja durnių“. Šioje vietoje viskas buvo „čiki“, juolab kad už tai gaudavau solidų atlyginimą.

Tik vienas reikalas buvo visiškai „ ne čiki“ : mat man reikėjo ne tik braidyti po purvynus, šliaužioti dujotiekio vamzdynais, bėgti nuo šernų, rankioti iš griovių girtus darbininkus, bet ir … prirašinėti darbus. Prirašinėti visokius neatliktus darbus ir pasiimti atlyginimus bei premijas už tai, kas dar nepadaryta socializme buvo paprasčiau, nei pasikrapštyti nosį.

Todėl „brandaus socializmo“ epochoje, eidama į darbą galvodavau ne kaip geriau dirbti, ne kaip daugiau uždirbti, o kaip greičiau pabėgti iš to socialistinio ir vertybiniuose konfliktuose paskendusio balagano.

Bet norai ir svajonės mano gyvenime pildosi. Netrukus toje pačioje dujotiekio statybos trasoje sutikau ir savo būsimą vyrą Viktorą. Jis užsiminė, kad nori kurti savo kooperatyvą. Tada pradėjau tampyti jį už skvernų: „Greičiau, greičiau kurk, aš eisiu kartu“.

Nuosavą verslą sukūrėme greitai. Ir savo pirmąją bei paskutinę socialistinę darbovietę palikau anksčiau laiko, t.y neatidavusi 3 metų duoklės „tėvynei“. Iki šiol prisimenu pasipiktinusių „patarėjų“ balsus: „ar tu išprotėjai, palikdama tokį gerą „okladą“ ir eidama į nežinią? “. Savo patarimais ir moralais tada mane skalbė visi, kas tik netingėjo. Bet man buvo gera. Aš tikėjau mūsų verslo projektu. Iki šiol prisimenu tą lengvumo jausmą krūtinėje, kai supratau, kad pagaliau pabėgau nuo socializmo.

Ir štai šiemet tam pabėgimui sukanka jau 30 metų. Tie trys dešimtmečiai – tai nuostabus laikas, kuriame gyvenau su savo vertybėmis, su savo nuomone, su savo tikėjimu, su savo klaidomis ir laimėjimais.

Tai laikotarpis, kuris buvo tikras, kuriame nereikėjo nieko bijoti ir kuriame nebuvo jokių nepriimtinos ideologijos implantuotų vertybinių konfliktų. Tai laikas, kuriame neprivalėjau surogatine meile mylėti nei Iljičiaus, nei Kamčiatkos pusiasalio, todėl tikrą ir nuoširdžią meilę galėjau skirti šeimai ir artimiesiems.

Ir štai še tau boba devintinės – kažkas mane vėl nori sugrąžinti į ten, iš kur taip sunkiai pabėgau.

šaltinis: Facebook

 

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 344

Žymos:

Atsiliepimų 8

  1. regis    -  2020-06-23, 14:58

    Taip viskas ir stovi prieš akis. 1×1

    Ačiū Jolanta. Grįžt nenoriu.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Hm    -  2020-06-23, 15:16

    Nepainiokite rusiško socializmo su socializmu apskritai. Pvz. kuo jums blogas dabartinis Skandinaviškas socializmas? O Rusijoje ir kapitalizmas toks pat kaip buvęs socializmas, taip, kad žmonės, o ne santvarka kalta… Čia kaip su Afrika – kokia santvarka bepasirinktų, aukščiau feodalizmo nepakyla…

    Atsakyti į šį komentarą
    • Tik    -  2020-06-24, 00:11

      Deja, Skandinavijoje nėra socializmo. Tik patobulintas kapitalizmas.

      Atsakyti į šį komentarą
      • Hm    -  2020-06-26, 08:58

        Į kurią pusę? Tikrai ne į feodalizmo, o į socializmo, ir ekonomikos būdą galima keisti ne tik revoliucijomis, bet ir bendru sutarimu…

        Atsakyti į šį komentarą
  3. Myndė    -  2020-06-23, 19:30

    Buvau geresnės nuomonės apie Blažytę. Gerokai geresnės.

    Atsakyti į šį komentarą
    • regis    -  2020-06-23, 19:42

      Mano akyse ji tik pakilo. Atvirai išdėsčiusi tai, kas ir taip daugeliui žinoma iš anų laikų. Nors, manau, kad mūsų nuomonės jai nerūpi. Ir teisingai. Nes jei būtų kažkada rūpėję – tai ir nebūtų tapusi tuo, kuo yra, o būtų sekusi to meto prokomunistinių failų instrukcijomis.

      Atsakyti į šį komentarą
  4. anoniminis    -  2020-06-23, 23:08

    rasliava apie nieka, neverta ir skaityti

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Atšaukti atsakymą.


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...