infa.lt

Kai žmogus iš tiesų laisvas – jo su visuomene nesaisto jokie moraliniai, teisiniai  ar kalbant liaudiškai – žmogiški įsipareigojimai ir bendros vertybės.

Nes visa tai tiesiog neegzistuoja tokio žmogaus pasaulėžiūroje ir pasaulėjautoje.

Nes jis laisvas ir jis pasisako už laisvę. Būtent tokią laisvę. Laisvę nuo visko ir laisvę būti prieš viską, kas verčia jį daryti tai, kas jam nepatinka.

Jo išsivystymo lygmuo lyg monumentas iškyla virš visų tų mažyčių, amžinai nepatenkintų niurzglių, kurie nuolat kalba apie kažkokias vertybes, tradicijas, papročius ir pan.

Laisvam žmogui visa tai tiesiog nepakeliama našta, dažnu atveju žadinanti nuobodulį ir žiovulį. Kažkokie niekai, kuriems nėra vietos jo pasaulyje. Jo ir jo bendražygių bei aplinkos pasaulyje.

Jo prioritetai, tai jo paties ir jį palaikančios aplinkos gerovė. Tos aplinkos, kuri leidžia jam jaustis ir būti savimi – tai yra, laisvu nuo visko ir laisvu viskam.

Turbūt niekam jau nekyla klausimų apie ką yra ši įžanga, kas yra ta laisvoji asmenybė – taip, tai Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, naujųjų liberalų Laisvės partijos narys, tos partijos, kurios pirmininkė, Seimo narė Aušrinė Armonaitė savo buvimu palaikė Vilniuje vykusias „black lives matter” eitynes, kurių metu nešamas plakatų turinys siūlė „f**k the police”.

Tikrai laisvam žmogui, kokiu neabejotinai laiko save „Laisvės” partijos pirmininkė A. Armonaitė, – toks šūkis neturėtų sukelti jokių neigiamų asociacijų, juk laisvam žmogui niekas negali uždrausti to daryti su kuo tik nori, ką iš tiesų patvirtina jos nuolatinis dalyvavimas LGBT eitynėse šalia palaikymo plakatų.

Tiesa, šiuokart, nusižengdama savo ideologinėms nuostatoms ji vis tik paminėjo, kad „f**k the police” nepatenka į jos vertybių ratą ir ji jų nepalaiko, kas iškart sukėlė abejonių dėl jos tolerancijos tam tikrai laisvos meilės formai.

Grįžtant prie Vilniaus mero R. Šimašiaus – tai jo laisvės siekius ir supratimą apie tai gan neblogai pademonstravo dūris į širdį homofobams – vaivorykštės spalvų pėsčiųjų perėjos Vilniaus centre atidarymas. Na ir kas, kad to nenumato kelių eismo taisyklės ir įstatymuose yra nustatyta pėsčiųjų perėjų ženklinimo spalva – laisvę mylinčiai ir virš visokių prietarų sklandančiai R. Šimašiaus dvasiai tai ne kliūtis.

Kaip ne kliūtis ir šiandien minimai 1941 metų birželio 23 dienos sukilimo datai – reprezentacinėje sostinės aikštėje atidaryti, kaip jis pavadino smėliu išpiltą paaukštinimą – paplūdimį „Open Beach”, kuriame papildomu ženklu nuraminami nerimaujantys „paplūdimio” lankytojai – esą rykliai neplaukioja („Sharks no swimming”) .

Kadangi laisvės apriboti neįmanoma, ypač jos ištroškusiam žmogui – vis tie užrašai ir ženklai yra ne lietuvių kalba – lietuvių kalbos taikymo viešojoje erdvėje taisyklės mūsų merui negalioja.  Jo dvasia sklando aukščiau šių niekų, kaip kalbos ribojimai.

Kalbant apie pasirinktą datą – ar birželio 23 dienos sukilimo datos minėjimas su „Pliažo be ryklių” atsiradimu Lukiškių aikštėje, sutapo atsitiktinai?

Sprendžiant pagal tai, kad panašus savo laisvės troškimu (nežiūrint į nieką) įvykis įvyko užvakar Ukrainos sostinėje, kur ant milžiniškos, daugiau kaip 100 metrų aukščio „Tėvynės-motinos” statulos kalavijo buvo pritvirtinta vaivorykštės spalvų LGBT vėliava (žiūrėti čia), ypač turint omenyje, kad tai buvo padaryta birželio 22 išvakarėse… – analogija akivaizdi – padaryti įspūdį tiems homofobams, netolerantiškoms asmenybėms, piestu stojančioms prieš laisvą dvasią ir laisvą žmogų, bandančioms primesti savo papročius, tradicijas ir patriotizmą tiems, kas to nekenčia kaip velnias kryžiaus, ir kas kiekviena proga bando išreikšti savo neapykantą aikščiau minėtiems dalykams būtent savo „laisvės akcijomis”.

1941 metų birželio 23 sukilimo dalyviai siekė atkurti laisvą-suverenią Lietuvą, kurioje būtų gerbiami, pirmiausia, Lietuvos kultūra, jos paveldas ir papročiai. Praėjus 80 metų nuo šios datos matome, kad pasinaudoję mūsų protėvių sudėtomis aukomis, jų gintos valstybės sostinėje karaliauja laisvieji menininkai, kurie, kurie savo teisę spjauti į kitų žmonių įsitikinimus laiko absoliučia, o valstybės institucijos, turinčios ginti valstybę nuo tyčiojimosi ir žeminimo – nereaguoja į nieką.

Ar ne laikas atkurti suverenią Lietuvą, kurioje jos išrinkti valdžios atstovai nenukrypstamai vykdys savo pačių priimtus įstatymus ir rodys pagarbą valstybės istorijai, jos simboliams ir kultūrai?