infa.lt

Nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.25 str. skelbia: „Fizinis asmuo neliečiamas. Be paties asmens (o kai asmuo neveiksnus šioje srityje, – be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Šis sutikimas turi būti išreikštas raštu“. O kaip tai atrodo dabar – ar kas nors klausia sutikimo, kai žmonės kaip gyvuliai uždaromi mieste ir jiems kišami pagaliukai į nosį, kai jie SMS žinute įpareigojami (!) atvykti tyrimams, kai juos be jų sutikimo karantinuoja, gydo ir pan.?

Ne, šiuo metu susidaro įspūdis, kad mūsų kūnai priklauso nebe mums, o Vyriausybei. Ji gali mus „izoliuoti“, tirti, matuoti temperatūrą, grūsti į šnerves svetimkūnius, ventiliuoti, šerti vaistais ir daryti visa, kas jiems atrodo reikalinga, net jei mums atrodo kitaip. Mes galime būti gydomi, nors nesijaučiame susirgę. Štai taip pasikeitė formaliai nepasikeitęs įstatymas.

Nes iš esmės iš autonomiškų žmonių buvome paversti „ydingomis visuomenės ląstelėmis“, užkratu. Mes nebesame žmonės su vardu, pavarde ir paciento teisėmis. Mes tiesiog „galimas biologinis užkratas Nr. …“. Biologiniai užkratai teisių neturi. Juos galima net ir utilizuoti.

Dažnam nėra aišku, kas tas „kūno neliečiamumas“ ar kodėl ši doktrina atsirado demokratinių valstybių įstatymuose. Norint suvokti šios normos prasmę, ištakas bei taikymo praktiką neišvengiamai teks padaryti tam tikrą istorinę, teisinę bei medicininę apžvalgą.

Medicinos istorija yra nesibaigiančių klaidų istorija. Neskaitant fakto, kad turbūt nerasime mediko, kuris nėra suklydęs, dažnu atveju klysdavo net ne pavieniai specialistai, o visa sistema.

Prisimintini atvejai – psichikos ligų gydymas elektros srove, lobotomija. Be to, medicina neretai tapdavo ir represiniu įrankiu – daugelis žino sovietinę psichiatriją, kuri režimui nepalankius veikėjus ilgiems metams įkalindavo psichiatrijos ligoninėse.

Mažiau kas girdėjęs, kad tokia sistema vienu ar kitu laiku veikė beveik visose valstybėse. Airijoje nesantuokinių ryšių turinčios moterys neretai būdavo pripažįstamos psichikos ligonėmis, priverstinai gydomos, iš jų būdavo atimami ir atiduodami įvaikinti jų vaikai.

Nacių koncentracijos stovyklose įkalinti žydai buvo naudojami medicininiams eksperimentams, daugelis kurių baigdavosi mirtimi arba luošumu, neskaitant pačių procedūrų barbariškumo (daugelis atliktos be jokių nuskausminamųjų, taip pat ir vaikams). Gydytojas J. Mengele – vienas žinomiausių sadistų šiuolaikinės medicinos istorijoje, ne veltui dažnai vadinamas „mirties angelu“.

Medicina save diskreditavo ir visuomenė suprato, jog procedūros negali būti atliekamos be paties paciento sutikimo, nes tik tai leis išvengti medikų ir valstybės atstovų piktnaudžiavimo. Galų gale, net nesant piktnaudžiavimo, sveikatos sistemos klaidos palieka pasekmes ne gydytojų, o pacientų gyvenimams.

Kadangi joks medikas negali garantuoti, kad jo teikiamos paslaugos nepadarys daugiau žalos nei naudos, tai ir versti tomis paslaugomis naudotis negali. Sprendimą, ar rizikuoti sveikata, turi priimti pacientas.

Šis paprastas principas tapo asmens autonomijos pagrindu, užtikrinančiu, kad joks žmogus netaps „bandomąja žiurke“, nebus įkalintas ligoninėje, neturės patirti skausmingų ir žeminančių procedūrų. Nors principas skirtas apsaugoti pacientams, bet kėlė ir medikų profesijos prestižą, nes iš represinio aparato jie tapo gelbėtojais.

Praktikoje nepasirašius sutikimo formos net kraujo neimdavo. Pamenu vieną bylą, kur teismas įpareigojo (galimą) vaiko biologinį tėvą pasidaryti DNR tyrimą. Aukštesnės instancijos teismas išaiškino, kad tokio įpareigojimo būti negali, nes tai pažeidžia asmens teisę į kūno neliečiamumą.

Ir štai, 2020 m. mes pervažiuojame šį principą tankais ir sakome, kad velniop tas sutikimas – kiekvienas pilietis yra ne daugiau kaip potencialus viruso nešiotojas ir dėl to turi susitaikyti su tuo, kad valstybė (vardant jo paties sveikatos!) darys su juo ką panorėjusi, pradedant privalomu gydymu ir baigiant visa eile net ne medicininių priemonių – sekimu, darbo bei socialinių teisių ribojimu.

Kuriamas naujas „gražus“ pasaulis, kur vėžiu sergantys ministrai pirmininkai skirstys žmones į „rizikos grupes“ ir pagal tai ribos jų teises dirbti, keliauti, bendrauti ir pan.

Ar tik man vienai ši sistema ironiškai panaši į kadais turėtą represinį psichiatrijos aparatą, kuris nuspręsdavo, kas kam galima? Pažymėtina, kad argumentų panašumas stebinantis – psichiatrų visagalybė buvo grindžiama tuo esą tie „psichai“ baisiai pavojingi ir, jei nebus priverstinai gydomi, tai visus aplink išpjaus.

Dabartinių „herojų“ visagalybė aiškinama analogiškai – virusas labai pavojingas ir net iš pažiūros sveikas žmogus gali išmarinti pusę populiacijos! Tik nusičiaudės ir kris visi aplink negyvi. Reikia kuo griežčiausių priemonių – tik dėl jūsų pačių saugumo, žinoma.

Tačiau AŠ nebijau viruso. Šiandien bijau gydytojų. Ir daugybė žmonių aplink mane taip pat. Kaip kokia apsėklinimui paruošta telyčia galiu gauti SMS, kur man prisistatyti ir ten jie jau nutars, ką su manimi daryti. Dėl mano pačios saugumo, žinoma.

Tačiau esminis klausimas yra labai elementarus ir vedantis į tą paprastą ir dabar turbūt jau suprantamą civilinio kodekso nuostatą – kam priklauso mano kūnas?

Man ar Vyriausybei? Ir jeigu jis priklauso man, tai kaip kažkas kitas gali nuspręsti, ką su juo daryti?

Žmonėms, kurie bijo viruso, turi būti sudaryta galimybė tirtis, gydytis, izoliuotis ir apskritai elgtis taip, kaip jiems atrodo reikalinga. Žmonės, kurie nejaučia tokio poreikio, neturi būti verčiami sistemos vergais. Juolab, kad Švedijos ir Baltarusijos pavyzdžiai patvirtina, jog populiacija net ir be karantino neišmirs.

šaltinis: lidzita.lt

Daugiau šios autorės rašinių galite rasti paspaudę nuorodą: Lidžita Kolosauskaitė