infa.lt

Seimo kanceliarijos archyvo nuotr.

Lietuvos visuomenės atsakas į pandemijos sukeltas problemas buvo įkvepiantis. Mus jungia stipresni solidarumo saitai nei buvo iki šiol. Darėme klaidų, bet pirmą mūšį, panašu, laimėjome.

Yra pusiau tikroviška legenda, kad žodis krizė kinų kalbos hieroglife reiškia pavojų ir galimybę. Lingvistai nepatvirtina šios teorijos, tačiau tai niekam neįdomu. Ši pandemija Lietuvai yra tikrų tikriausia galimybė pataisyti savo socialinį kontraktą ir sukurti tą papildomą pridėtinę vertę, kurios neteksime dėl laikinai prarastų rinkų, pajamų, eksporto ir pan.

Pirmajame 2020 m. krizės etape visos ES valstybės ėmėsi palaikyti verslus. Lietuvos priemonės pagal savo mąstą yra tarp didžiausių ES. Akivaizdžiai per maža yra pagalba savarankiškai dirbantiems ir šią spragą būtina skubiai taisyti.

Kita vertus praktika parodė, kad dosniomis priemonėmis pasinaudojo tik pusė įmonių, kurios paskelbė darbuotojų prastovas. Todėl valdžia svarsto pokarantinių priemonių paketą ir tęsia paramą verslui. Beveik pusė milijardo eurų skiriama pusmečiui po karantino, kai bus dengiami darbuotojų algų kaštai įmonėms, nukentėjusioms nuo karantino.

Ar ši kartą bus pasinaudota visa suma? Manau, kad ne. Ir ne tik dėl biurokratijos. Šimtas tūkstančių darbuotojų gauna subsidijas šiuo metu ir verslas pakankamai greit perprato kaip jų prašyti, kokius dokumentus pildyti.  Didelį greitą darbą atliko ir institucijos.

Bet lietuviška tikrovė taip pat mums sako, kad net jei nebus jokių sąlygų paramai gauti, dalis verslo pagalba nesinaudos vien todėl, kad jaučiasi nesaugus ir nenori jokio dėmesio iš jokių tikrintojų, institucijų.

„Šešėlis“ subsidijų neprašo. Mes bijome pasakyti „man reikia pagalbos“, nes vietoj pagalbos galime sulaukti bausmės. Kartais tos baimės yra pagrįstos, nes tikrintojai linkę iš musės dramblį piešt. Ir čia nėra lengvo vaisto. Nėra vienos teisingos pusės.

XX amžiaus „Didžioji depresija“ JAV mus moko, kad valstybės mastu kuriama pridėti vertė ne mažiau svarbi nei rinkos pastangos. JAV ūkį išgelbėjo kelių, tiltų ir kitos infrastruktūros plėtros projektai, didelės valstybinės įdarbinimo programos. COVID 19 krizės metu vėl prisiminta J. M. Keyneso pavardė, terminai „subsidija“, „išmoka“, „parama“ ir netgi „vaučeris“ įgavo pozityvią konotaciją.

Tačiau kai buvo paskelbta apie paramą ne tik verslui bet ir šeimoms, jau turime kai kurių pasipiktinusių balsus apie rinkimus ir „pašalpinius“. Gaivinami seni, per praeitą krizę taip smarkiai emigracijai pasitarnavę naratyvai.

Vėl rizikuojame suplakti viską į vieną kiaušinienę ir skleisti negatyvą. Jei kam nors nepatinka sprendimas padidinti vartojimą (paklausą!) per vargingiausiai gyvenančių žmonių vienkartinį parėmimą, svarbu suprasti, kad čia viso labo 15-20 proc. nuo numatyto „milijardo“. Didžiąją dalį lėšų sudaro jau minėta subsidija verslui.

Taip pat pakete yra kelių šimtų milijonų vertės papildoma darbo paieškos išmoka bedarbiams, kurie nebeturi atramos SODROS sistemoje  per nedarbo draudimą. Tokių Lietuvoje apie pusė bedarbių. Vidutinė bedarbio išmoka virš 300 eurų, o jos mokėjimui pasibaigus po 9 mėn. – žmogus gali pretenduoti tik į socialinę pašalpa (vid. vos 80 eurų/žmogui).

Praeita krizė parodė, kad žmonės geriausiu atveju emigruoja. Tad turime sukurti tarpinę 200 eurų pagalvę. Jei krizę pavyks įveikti be emigracijos, savo jėgomis, jeigu norite, savomis pašalpomis, tai bus naudinga visai tautai.

Čia galima pateikti studento pavyzdį. Neturintis darbo studentas šiandien nėra apsaugotas, jei neturi turtingų tėvų. Įvedus minėtą laikiną išmoką, jis turės teisę į 200 eurų vertės darbo paieškos sumą. Tam pasitarnaus neseniai Seimo ir Konstitucinio Teismo priimtas sprendimas, kad visi studentai turi teisę į bedarbio statusą, ko nebuvo anksčiau.

Pandemijos sukelta krizė suteikia mums unikalų šansą atsikratyti stereotipo, kad viskas priklauso nuo asmeninių pastangų, kad nereikia jokios pagalbos – žmonės patys savo likimo kalviai ir skurdas neturi socialinių priežasčių. Tai mitas. Skurdas visada yra asmens klaidų ir visuomenės veiksnių mišinys. Ir kai vyko karai, griuvo santvarkos ir kai siautė epidemijos.

Ir todėl svarbu lietuviams išmokti sakyti „man reikia pagalbos“. Mes masiškai emigravome būtent tam, kad išvengtume tos frazės kaimynų, draugų, tautiečių draugijoje. Nes aplinkos reakcija dažnai negatyvi, įtari. Ir čia vėl nėra viskas paprasta. Nėra vienos tiesos. Bet istorija mus moko, kad anksčiau ar vėliau turėsime išmokti sakyti „prašau“.

Nepaisant visų praeities stereotipų, svarstome Seime ir sąlygų gauti socialinę paramą lengvinimą, nes sveikatos krizė gali tapti sunkia ekonomikos depresija, kur nepakaks paramos verslui ir žmonės vis vien skurs.

Bet šį kartą turėsime daug paprastesnį socialinės pašalpos ir šildymo kompensacijos skyrimą laikinai nevertinant turto, didinant remiamų pajamų ir pašalpų dydį. Socialinė parama turi ne sugauti žmogų į skurdo spąstus, o įgalinti jį reikiamu momentu. Tuo pačiu niekur nedings savivaldybių galimybės neduoti pinigų tiems, kas tikrai piktnaudžiauja.

Panašiai kaip gelbėjame verslus, greitai, taip turime gelbėti šeimas, o ne skaičiuoti jų sklypus, priekabas ir pan. Tas pats sprendimas daromas ir dėl vaiko pinigų – 100 eurų už vaiką gaus visos šeimos nuskurdusios dėl karantino. Dabar vertinamos šeimos pajamos už praeitų metų 12 mėn., tad karantino „aukos” negauna 40 eurų priedo. Tai pasikeis.

Tačiau visų paminėtų priemonių nepakaks ekonomikos atgaivinimui. Ekonomika – tai visada tam tikrai kūryba, vizijos matymas ir tvirtas tikėjimas ta tikrove, kurios dar nėra. Kadangi valstybė turi tam tikrus rezervus, manau, kad popandeminės Lietuvos ekonomikos gaivinimo planą turim vykdyti ne tik spartindami visose strategijose įvardintus tikslus, bet ir į tris labai konkrečius prioritetus:

• Imunitetas. Manau, kad pandemija mus galutinai įtikins, kad visuomenes sveikata, sveika gyvensena turi tapti finansinių investicijų prioritetu. Šiandien Lietuva pagal sveiko gyvenimo trukmę yra tarp blogiausių ES valstybių. Mirštame nuo pagydomų ligų. Tai turi pasikeisti iš esmės.
• Socialinės paslaugos savivaldybėse. Tai sritis, kur labai atsiliekame. Visuomenė sensta, poreikiai auga geometrine progresija. Dar prie viso to kviečiame rizikos grupės žmones likti namuose dėl virusų, tai paslaugų poreikis labai auga. Žmonės vis dažniau ištaria „man reikia pagalbos“, bet jos negauna. Turime čia turėti tikrą proveržį. Tam reikia atskiro finansinio paketo. Tai darbui imli sritis, ko labai reikia krizės metu.
• Žalioji žiedinė ekonomika kartu su taip ir neatlikta masine daugiabučių renovacija bei ambicinga žalios energetikos plėtra. Čia komentarų daug nereikia. Vejamės traukinį.