infa.lt

Jau keturios savaitės, kai Lietuvos ekonomika uždaryta karantine. Jei tikėtume finansų ministru V. Šapoka, sakiusiu, kad per savaitę šalis netenka 0,5% BVP, per šį mėnesį Lietuva jau neteko milijardo eurų. Skaičiai dideli, tad pasakysiu paprasčiau – per tas 5 minutes, kol perskaitysite šį tekstą, Lietuva bus praradusi dar 100 000 eurų.

Tūkstančiai žmonių neteko darbo, dešimtys tūkstančių yra prastovose, šimtai tūkstančių pasiėmė nedarbingumą. Žmonių pajamos krito drastiškai. Jei tikėtume apklausomis, 17% Lietuvos gyventojų prieš pandemiją neturėjo jokių santaupų, todėl jau dabar susiduria su finansiniais sunkumais, dar tiek pat jų turi santaupų mėnesiui, o tai reiškia, kad jos tuoj baigsis.

Europos Sąjunga ėmėsi masyvios finansų injekcijos, kad būtų suvaldytos pandemijos pasekmės.

Europos investicijų bankas kuria 25 mlrd. eurų vertės Europos garantijų fondą, kuris leistų mobilizuoti 200 milijardų eurų finansinę paramą, ypatingą dėmesį skiriant smulkioms ir vidutinėms įmonėms.

ES finansų ministrai po dešimtis valandų trukusių derybų pagaliau nusprendė aktyvuoti Europos stabilumo mechanizmą – naują kredito liniją, prieinamą visoms ES šalims ir sudarysiantį iki 2 proc. šalies BVP (o tai beveik milijardas eurų Lietuvos atveju), kuri bus skirta tiesioginėms ir netiesioginėms sveikatos priežiūros ir prevencijos išlaidoms.

ES lygmeniu taip pat bus sukurta laikina nedarbo draudimo schema, kurios bendra apimtis gali sudaryti iki 100 mlrd. eurų. Ji padės Europos Sąjungos narėms apsaugoti darbuotojus ir darbo vietas.

Parama didžiulė, tačiau bėda ta, kad visa tai bus ateityje – po kelių savaičių ar mėnesių, o Lietuvos žmonėms pinigų reikia šiandien. Ir tie pinigai turi būti ne kažkur valstybės biudžete, garantiniame fonde ar banke „iki pareikalavimo“, o žmonių piniginėse.

Paprasčiausias ir veiksmingiausias sprendimas būtų tiesiog atiduoti žmonėms pinigus, kuriuos jie, sąžiningai mokėdami mokesčius, ir sunešė į valstybės biudžetą.

Ne viena pasaulio valstybė tokių veiksmų jau ėmėsi. JAV kiekvienam 18 metų sulaukusiam piliečiui išduos po 1200 dolerių ir po 500 dolerių vaikui. Japonija planuoja skirti beveik po 3000 dolerių šeimai, Australija – po 750 dolerių kiekvienam mažesnes pajamas uždirbančiam žmogui. Kai šalys uždarytos karantinuose, jų valstybės neskirsto piliečių į tinkamus ar netinkamus, nesivelia į ilgas diskusijas, nekuria sudėtingų schemų ir procedūrų, o paprasčiausiai remia žmones.

Ir tai nėra priemonės, kurias draustų Europos Sąjunga – Ispanijos ekonomikos ministrė pranešė, kad Vyriausybė planuoja dalinti pinigus mažiaus pasiturintiems šalies gyventojams. Maža to, šalis planuoja, kad tokia sistema gyvuos ir pandemijai pasibaigus.

Kaip šioje situacijoje atrodo Lietuva?

Paramos sistema darbo vietoms išlaikyti sukurta tokia, kad net pats finansų ministras stebisi kodėl verslas ja nenori naudotis, o verčiau atleidžia darbuotojus. Ponai vadovai, nėra ko čia stebėtis – kai kurdami paramos schemas į verslą žiūrite su didžiule arogancija ir nepagarba bei sudedate jam visus įmanomus apribojimus ir kliūtis, nieko nuostabaus, kad verslas spjauna į tokią pagalbą.

Individualią veiklą vykdantys asmenys Lietuvoje gaus 257 eurų dydžio subsidiją, bet vėlgi, kada ji pasieks žmones – kol kas nelabai aišku. Gal šią savaitę, gal vėliau… O kas bus kai Vyriausybė sušvelnins karantino sąlygas? Veiklą lyg ir leis tęsti, bet su tokiais apribojimais ir baimėmis, naivu tikėtis, kad žmonės puls į restoranus, kavines, pramogų centrus ir t.t.,  tad tikėtis pajamų bus naivu! Subsidijas atims, pagalbą nutrauks, ir žmonės liks ant ledo, nes žmonėms ir įmonėms bus dar sunkiau nei karantino metu.

Todėl kreipiuosi į Vyriausybę ir premjerą: pandemijos akivaizdoje ypatingą dėmesį reikia atkreipti į žmones, kurie neturi nei santaupų, nei pajamų, ir paslaugų įmonės nelabai pagelbės. Ir pats laikas pagalvoti apie kažkada kalbėtą ir mano 2008 metais teiktą programinį pasiūlymą – būtiniausių produktų krepšelį. Dabartinėje situacijoje, viena vertus, tai būtų pagalba žmonėms, ne dėl savo kaltės ir valios patekusiems į tokią padėtį. Tačiau svarbiausia, – tokiu būdu būtų palaikyti vietos gamintojai ir sukontroliuotos kainos, nes šiam krepšeliui nereikės jokių tarpininkų, tad natūralu, kad jame esantys produktai atpigs nuo 20 iki 50%.

Esu pasiruošęs, su visa savo patirtimi ir pajėgumu, altruizmo pagrindu paruošti visą schemą, sudaryti programą, organizuoti logistiką ir užtikrinti ne tik kainų kontrolę, bet ir jų sumažinimą.

Europos Sąjunga jau kuria Atsigavimo fondą, planuoja, kaip išeis iš krizės ir kas bus tie žirgai, kurie truktels sustojusį ekonomikos vežimą. Ką apie tai galvoja Lietuva? Kam Lietuva skirs didžiausią dėmesį – aukštą pridėtinę vertę, eksportą kuriančiai pramonei, ar tik pravalgymui? Skaitmeninėms technologijoms, ar individualios veiklos pažymėjimus išsiėmusiems influenceriams, kurie stengiasi kuo iškreipčiau pateikti dabartinę situaciją, keliančią sumaištį ir skatinančią išlaidauti skolintas lėšas.

Lietuvai reikia vizijos ir konkretaus veiksmų plano ne tik artimiausiems 12 mėnesių, bet ir tolimesniems 5 ar 10 metų, išnaudojant pokrizinį laikotarpį. Ir Vyriausybė turi sutelkti visus žmones, specialistus, kurie supranta ką reikia daryti šitoje situacijoje, kad valstybė išeitų ne aptrupėjusi, o atvirkščiai – padedanti naujus pamatus ekonomikos atsigavimui ir gerovės valstybės kūrimui, nes šitas žodis, ilgai skambėjęs iš visų politikų lūpų, šiandien yra užmirštas lyg jo ir nebuvo.

Su pagarba
Viktoras Uspaskich