infa.lt

ledp.lt nuotr.

Vis sulaukiu klausimų: „Kaip sekasi?“, „Kodėl nusprendei ten eiti savanoriauti?“. Šis visas karantino laikotarpis – tai  didžiulis išbandymas ir mums visiems, ir kiekvienam asmeniškai. Kol virusas buvo toli, už daug kilometrų, atrodė, kad mūsų tai nepalies, gal bus tik vienas kitas atvejis, tačiau realybė pasirodė kiek kitokia.

Jau prieš pat paskelbiant karantiną „rijome“ kiekvieną informacijos trupinį: kas, kur, kaip, kiek? Kokioje šalyje yra užsikrėtusių? Na, ir staiga viskas persikėlė čia pat, pas mus.

Sėdėti namuose ir tik stebėti, kas vyksta – negalėjau. Pro akis socialiniuose tinkluose  praslinko žinutė iš Greitosios medicinos pagalbos (GMP) stoties, kad reikalingi savanoriai, galintys dirbti Karštojoje koronos linijoje 1808. Iš pradžių jie ieškojo studentų. Po kurio laiko žinutė pasikartojo – pakviesti visi, galintys savanoriauti.

Negalėjau likti nuošalyje ir nieko nedaryti, tiesiog būti karantine. Namiškiams irgi galvą išūžiau. Jie neprieštaravo, bet kiek įtariai į mane žiūrėjo. Visi gi supranta riziką: vietoje „likti namuose ir vengti susibūrimų“, pasirenkamas kitas kelias – eiti ir dirbti aplinkoje, kurioje apie 50 žmonių, kurie keičiasi ir dirba pagal tam tikrą grafiką.

Vakarop užsiregistravau internetu ir nakčia atėjo atsakymas, t. y. prisijungimo taisyklės ir kt. informacija. Naktį miegojau neramiai, o sulaukus ryto, galvoje jau sukosi kitos mintys: „Kada registruotis budėjimui? Ar esu įsivertinus visas rizikas užsikrėsti ar užkrėsti namiškius?“.

Atsakomybė – didžiulė. Gyvenu ne viena, aplink mane nuolat žmonės, turiu rizikos grupei priklausantį tėvą… Vis tik registravausi budėjimui.

Dabar jau einu savanoriauti ramiai, tačiau tą pirmąjį budėjimą prisiminsiu ilgai.

Dabar jau einu savanoriauti ramiai, tačiau tą pirmąjį budėjimą prisiminsiu ilgai. Ryte atvykusi į GMP stotį neramiai dairiausi, kur čia tas įėjimas, kur eiti… Daug stovinčių „greitųjų“ ir vaikštinėjantys jų komandų nariai.

Neslėpsiu, jaudulys buvo. Ramiau pasidarė, kai sutikau pirmuosius savanorius ir GMP darbuotojus – besišypsančius ir geranoriškai bei supratingai nusiteikusius žmones. Instruktažas, ką daryti, kaip atsiliepti, ką sakyti, praėjo sklandžiai.

Taigi, atėjo momentas atsiliepti pirmam skambinančiajam. Vėlgi, kaip ir visi savanoriai, jaučiau didelę atsakomybę teisingai atsakyti, pildyti klausimyną, pajausti žmogų. Juk nuo to daug kas priklauso. Tai – skambinančiojo ir jo aplinkos žmonių sveikatos reikalas.

Didžiausias rūpestis – nepadaryti klaidos. Bet po keleto skambučių, perpratus taisykles, darbas ėjo sklandžiai. Vienu metu apie 39 savanoriai budi ir atsiliepinėja į skambučius, o apie 10 medikų-mentorių visada pasirengę pakonsultuoti, jeigu situacija neaiški.

Šaulių sąjungos nariai budi prie durų, registruoja atvykstančius ir išvykstančius po budėjimų. Atėjęs savanoris po apmokymų (kaskart pateikiama naujausia informacija) dezinfekuoja rankas, darbo vietą (ausines, klaviatūrą) ir – prie darbo.

Pirmą dieną nebuvo kada net pertraukėlės pasidaryti, 6 valandas buvau tiesiog „prilipus“ prie telefono: tik nuspaudi telefono mygtuką ir – skambutis. Antrąjį budėjimą prižiūrintis medikas jau „nuvarė“ papietauti, nes po 3-4 valandų pokalbių pertraukėlė būtina, liežuvis pradeda pintis, žodžiai – strigti.

Budėjimas vyksta pamainomis, po 6 valandas, o naktinis budėjimas – 12 valandų. Prie savanorių veiklos prisideda pavieniai žmonės ir įmonės, taigi sulaukiame pietų, kavos, užkandžių.

Jei pirmomis dienomis vos keletą žmonių registravau į mobiliuosius tyrimų centrus, tai dabar – labai dažnai.

Kas skambina 1808 ir ar keičiasi situacija? Taip, kiekvieną budėjimą vis kitaip. Jei pirmomis dienomis vos keletą žmonių registravau į mobiliuosius tyrimų centrus, tai dabar – labai dažnai. Labai daug skambina norinčių pasitarti, paklausti tyrimų rezultatų.

Pirmą dieną buvo ir keletas, kurie paskambinę telefonu 1808 juokavo, taip pat, panašu, skambino ir neblaivių. Tačiau tai greitai baigėsi. Buvo ir piktų skambučių – žmonės liejo apmaudą dėl valdžios neveiklumo, Vyriausybės sprendimų. Taip pat skundėsi dėl grįžtančiųjų iš užsienio, kurie nesilaiko saviizoliacijos; tų, kurie nesaugo savęs bei kitų. Tačiau didžioji dalis skambinančiųjų – labai sunerimę, išsigandę žmonės.

Manau, kad po šios pandemijos mes visi būsime kitokie, visas pasaulis bus kitoks. Gal labiau išmoksime vertinti vienas kitą, savo sveikatą. Suprasime, kas gyvenime svarbiausiai. Tikiu, kad tapsime geresni, tikresni. Išmoksime būti šeimoje, nebėgti, nesivaržyti su kitais ir su laiku.

Socialiniai tinklai ūžia nuo gerų darbų. Ir tai iš tiesų džiugina, telkia bendrystei, įkvepia ir suteikia jėgų.  Vieni pradeda siūti kaukes, kiti – padėti kaimynams.  Mokomės labiau rūpintis bendra erdve, jausti atsakomybę. Žmonės nori būti saugūs, taip pat ir padėti vieni kitiems.

Man atrodo, kad tai puiki proga suvokti ir pajausti, ką reiškia iš tikrųjų tarnauti žmonėms, pasitarnauti, pajusti pasitikėjimą vienas kitu. Šie žodžiai mūsų sąmonėje po karantino įgis visai kitokią prasmę. Mes stiprūs tik kartu!

Autorę galite sekti