infa.lt

Vakar šalies žiniasklaida paskelbė žinią, jog vyriausybė, priimdama sprendimus karantino dėl COVID-19 įvedimo klausimu, uždrausdama susirinkimus, apribodama verslą ir judėjimo laisvę – galimai pažeidė šalies piliečių teises ir laisves ir taip, galimai, viršijo savo įgaliojimus, kadangi pritaikė priemones, pasak G. Landsbergio, galimai analogiškas nepaprastosioms priemonėms, nors nesikreipė į Seimą (suprask – nepaklausė G. Landsbergio) dėl nepaprastosios padėties įvedimo.

Šioje vietoje pagrindinis žodelis yra „galimai“. Nes jis garantuoja tiems, kurie buldozeriu stumia įgyvendinti žemiau aprašytas biurokratines procedūras Seime dėl Vyriausybės veiksmų teisėtumo įvertinimo, absoliučią laisvę trukdyti Vyriausybei ir Seimui susikoncentruoti būtent į būtinų reikalų sprendimą. Nes, esą, galimai, Vyriausybė pažeidė formalias procedūras, atlikdama tikrai būtinus šaliai sprendimus.

Kad tie sprendimai buvo būtini – liudija viso pasaulio patirtis. Dėl jų niekam abejonių nekyla. Jie daugumos iš mūsų išgyvenimo klausimas. Tai kame gi reikalas?

Reikalas tame, kad Gabrielius Landsbergis, tituluojamas opozicijos lyderiu, savo lyderiavimą šiandien, galimai, supranta kaip visokį įmanomą trukdymą vyriausybės ir Seimo valdančiosios daugumos darbui. Kokia viso to prasmė?

Labai paprasta – artėjant link rinkimų finišo tiesiosios, dabartinė vyriausybė savo veiksmais renkasi populiarumo taškus. Pelnytai. Už realiai atliekamą darbą Lietuvos labui.

Ir vienintelė yra matoma viešojoje erdvėje, kaip institutas, kuris pandemijos sąlygomis daro viską, kas įmanoma, kad ištrauktų šalį iš pražūtingos pandemijos pasekmių liūno, kad nekiltų panika, kad būtų suderinti tarptautiniai susitarimai dėl mūsų tautiečių sugrįžimo į Tėvynę, kad būtų nupirkta reikalinga įranga, reagentai ir viskas kas būtų reikalinga šiomis sąlygomis. Tiesiog dirba tai, kas reikalinga.

Ir šioje vietoje opozicijai nelieka vietos. Ji neturi kuo prisidėti, o ir nenori, nes pliusai vis tiek bus priskirti valdantiesiems (kadangi tai jie priima sprendimus ir skina už tai laurus), o prisidėti išsiskiriant iš bendro konteksto kažkuo žūtbūt reikia, nes rinkimai artėja, o opozicija – nematoma.

Kadangi prisidėti – tai reiškia didinti valdančiųjų reitingus, o bet kokios opozicijos požiūriu – tai pražūtinga jai pačiai, reiškia reikia lįsti į pirmas eiles žiniasklaidoje, net kai nėra ką pasakyti, ir bandyti siekti diskredituoti vyriausybę, iš esmės juokingu pretekstu – kaip, galimai, nesilaikiusią formalių procedūrų (ekstremalios situacijos metu), kas iš esmės (net JEI tai ir būtų tiesa), sutaupė laiko, ir, tikėtina, leido išgelbėti ne vieną gyvybę.

Faktiškai, „opozicijos lyderio“ išsišokimą tokiu metu, reikalaujant Seimo valdybos, Seimo Teisės departamento ir kitų teisininkų imtis spręsti klausimus – „ar LR Vyriausybės patvirtintas karantino režimas (su visais suvaržymais) neriboja piliečių konstitucinių teisių ir laisvių, ar tokie nutarimai apskritai GALI būti nustatyti vyriausybės nutarimu ar tam turi būti priimtas įstatymas, ar LR Vyriausybės įvestos karantino priemonės yra analogiškos nepaprastosios padėties priemonėms? Ir t.t. ir pan.

Ir galiausiai – Jei iki tol atsakymai į užduotus klausimus buvo palankūs vyriausybės naudai, – tada prašoma atsakyti, kokiu teisiniu pagrindu rėmėsi LR vyriausybė, taikydama „karantino režimo priemones“.

Visą tokių teisinių-biurokratinių ir realiai nieko nesprendžiančių koronaviruso situacijoje procedūrų įgyvendinimo reikalavimą galima laikyti elementariu trukdymu spręsti realius klausimus, kylančius vos ne kiekvieną minutę kritinės COVID-19 infekcijos plitimo situacijos sąlygomis.

Bet, kadangi tai vienintelis būdas opozicijai atkreipti į save išskirtinį dėmesį ir parodyti „jog mes čia irgi dar kažką galime“ – tai tuo būdu pasinaudodamas opozicijos lyderis šauna sau ir visai opozicijai (kaip dariniui) į koją – pareikšdamas, jog vyriausybės priimti sprendimai dėl karantino, siekiant išgelbėti šalies žmones, galimai peržengia jos įgaliojimų ribas, nes, galimai, pažeidžia tų gelbėjamų žmonių teises į laisvą judėjimą, susirinkimų laisvę ir t.t.

Bet, žinoma, jei vyriausybė būtų nieko nepažeidusi ir skubiai nieko nedariusi (neįvedusi karantino) – ji būtų nepažeidusi niekieno laisvės laisvai numirti nuo koronavirusinės infekcijos, ir tuo požiūriu būtų švari įstatymo bei opozicijos lyderio požiūriu. Ir tada opozicijos lyderis neturėtų jai pretenzijų šiuo klausimu, tačiau, galimai, turėtų milijonus pretenzijų kitais klausimais – kodėl ji nieko skubiai nedarė. Juk jai, esą suteikti visi įgaliojimai.

Bet ar Lietuvai iš tiesų šiandien reikia būtent to? Aiškinimosi ar vyriausybė peržengė savo įgaliojimų ribas padariusi tai, kas vis tiek BŪTŲ padaryta bet kuriuo atveju, kaip tai padarė visos kitos pasaulio šalys. BŪTŲ padaryta nepriklausomai nuo to, kaip į tai žiūri G, Landsbergis ir Co. Ir tie aiškinimaisi ničnieko neišspręs, nes viskas, kas padaryta – turėjo būti padaryta.

Ar piliečiams šiandien labiau svarbūs procedūriniai klausimai, kurie jiems visiškai nieko nereiškia, ar vis tik aktualesni svarbūs sprendimai, sprendžiantys realius ir gyvybiškai būtinus įgyvendinti klausimus, kurie, deja, visiškai nesutampa su opozicijos lyderio prioritetų skale?

Panašu, kad opozicijos lyderis apsišovė, manydamas, kad sprendimų procedūrų Seime peripetijos šalies piliečiams rūpi labiau už pačius sprendimus jų atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, kas juos vykdytų. Juolab, kad vyriausybė pasirūpino nedarbingumo apmokėjimu, vaikų priežiūros apmokėjimu, be darbo likusių žmonių garantijomis – padarė viską ką galėjo iki šiol ir daro viską ką gali toliau.

Jei yra gelbėjama žmogaus sveikata ir gyvybė – žmogus gali pilnai sutikti ir su džiaugsmu tai palaikyti, net tuo atveju, jei tai būtų daroma neteisėtai. Dabar gi – Vyriausybė gelbėjo savo žmones, atliko savo pareigą, už ką tie žmonės jai dėkingi, ir kibti prie formalumų šioje situacijoje yra tas pats, kas viešai rodyti į save pirštu sakant – aš […].

Neaišku, kaip į šį opozicijos lyderio išsišokimą žiūri jo partijos nariai, kurie, greičiausiai, irgi norėtų išlikti sveiki, ir kas svarbiausia – gyvi koronavirusinės epidemijos metu. Ir vargu ar jie šiandien palaiko savo lyderio veiksmus, suprasdami, kad jie tiesiogiai kertasi su jų gyvybiniais interesais ir suvokimu apie saugumą šiomis sąlygomis, kurį gali užtikrinti tik darnūs vyriausybės ir ją palaikančios visuomenės veiksmai. Palaikančios, o ne konfrontuojančios.

Ir tai, kad opozicijos lyderis nesuvokia momento subtilumo, tik rodo, kad tikru lyderiu būti jis dar, toli gražu – nepasiruošęs. Strategiškai nesubrendęs. Ką patvirtina ir jo sprendimas leisti TS-LKD rinkimus vesti nepartinei I. Šimonytei atsisakant asmeninės atsakomybės.

Mes galime sau leisti ir dar kitokį spėjimą – o gal opozicijos lyderio puolimas prieš vyriausybę susijęs su, galimai, jo žmonos verslu? Kuris, galimai, patirs didelių nuostolių uždarius visas mokyklas karantino laikotarpiui?

Kas gali paneigti, kad opozicijos lyderis iš tiesų kovoja už savo asmeninę gerovę, tam panaudodamas savo politines galimybes įstatymų leidybos institucijoje?