infa.lt

REUTERS

„Tvirtovė“ Europa – tai iliuzija, kadangi dėl sunkios Sirijos ir kitų Artimųjų Rytų šalių padėties ateinančiais metais vis daugiau žmonių skubės į ES tikėdamiesi gauti prieglobstį.

Neseniai paskelbto „The Financial Times“ redakcijos straipsnio autoriai apie tai perspėja ir į jų įspėjimą reikėtų atsižvelgti, įsitikinęs amerikiečių politikas ir publicistas Patrickas Buchananas.

Europa turi būti realistiška ir stengtis parengti teisinius mechanizmus, kurie atgrasytų migrantus ir prieglobsčio prašytojus, kad nekiltų didžiulio „įsiveržimo“pavojus, pabrėžiama straipsnyje.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ne veltui grasina „užtvindyti“ Pietryčių Europą Sirijos pabėgėliais, kad gautų daugiau pinigų iš ES mainais į tai, kad milijonai sirų, jau esančių Turkijoje, nebūtų pprileisti prie Europos sienų, rašo Buchananas „The American Conservative“ puslapiuose.

Jo manymu, kitas tokios Erdogano politikos tikslas yra priversti Europą paremti jo ginkluotą invaziją į Siriją, siekiant užkirsti kelią prezidentui Basharui al-Assadui užvaldyti visą Idlibo provincijos teritoriją ir nugalėti ginkluotos opozicijos pajėgas.

„Tame pragare, kuriame šiuo metu randasi Sirija žmogaus teisių požiūriu, galima stebėti katastrofos mastą, iššauktą tuo. kad „kryžiuočiai“, įkvėpti Wilsono idėjų, nusprendė nuversti diktatorių Assadą ir ginti Siriją demokratijos vardan“, – rašo P. Buchananas.

Jis primena, kad Viduriniuose Rytuose prasidėjus „arabų pavasariui“ ir į gatves išėjus nepatenkintiems protestuotojams Sirijoje, – JAV, Turkija ir Persijos įlankos šalys aktyviai rėmė ir ginklavo Sirijos sukilėlius.

Tačiau „gerų sukilėlių“ būriai buvo greitai nugalėti ir netrukus pagrindinį vaidmenį ginkluotame konflikte Sirijoje perėmė teroristai, teigia autorius. O Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas, remiamas savo sąjungininkų Rusijos ir Irano, per pastaruosius ketverius metus sugebėjo perimti vyriausybės pajėgų kontrolei beveik visą Sirijos teritoriją į vakarus nuo Eufrato, išskyrus Idlibą.

Ir dėl aktyvių karo veiksmų šiame regione į pietinį Turkijos pasienį plūstelėjo daugiau kaip 900 tūkst. pabėgėlių, rašoma straipsnyje.

Reikėtų pripažinti, kad beveik visos Vakarų intervencijos ir karai islamo pasaulyje XXI amžiuje nebuvo sėkmingi, pabrėžia Buchananas. George’as W. Bushas buvo priverstas įsiveržti į Iraką, Barackas Obama buvo įtikintas nuversti pulkininką Muammarą Gaddafi Libijoje ir pasipriešinti Assadui Sirijoje, taip pat paremti Saudo Arabijos pusę ginkluotame konflikte Jemene, prisimena autorius.

Tačiau ką Vakarai gavo po visų karų Artimuosiuose Rytuose?

„Sirijoje ir Jemene, mūsų pastangomis, atsirado du didžiausi pasaulyje židiniai, kuriuose nepaisoma žmogaus teisių. Libijoje prasidėjo naujas pilietinis karas. Irake dabar mes kovojame su Iranu dėl įtakos šalyje, kurią „išlaisvinome“ 2003 m. “, – rašoma straipsnyje.

Afganistane, amerikiečiai buvo priversti sudaryti susitarimą su Talibanu, su kuriuo du dešimtmečius aršiai kovojo, o po ilgiausio karo Amerika galiausiai „nusiplauna rankas“, pažymi P. Buchananas.

Tuo pačiu, per 20 metų penkių karų eigoje žuvo 7 tūkstančiai amerikiečių karių, apie 40 tūkstančių buvo sužeista, primena autorius: „Į šiuos karus mes investavome visus imperijos išteklius.

Ir ką šie karai davė tautoms, kurioms mes atėjome padėti ir kurias „išaukštinome“, be šimtų tūkstančių nužudytų afganų ir arabų bei milijonų žmonių, priverstų palikti namus ir atsidurti tremtyje?“

Ekspertai ir žurnalistai įspėja Europą, kad dabar, kai ji įvykdė savo pareigą įsiverždama į Artimuosius Rytus, ji turi pripažinti atsiradus naują „moralinę pareigą“ – dešimtmečių eigoje priimti pabėgėlius, atsiradusius šių karų pasekoje.

„Bet jei ES atvers duris begaliniam afrikiečių ir arabų srautui, kur įrodymai, kad Europos šalys juos priims ir asimiliuos?

Ar šie migrantai ir prieglobsčio prašytojai taps gerais europiečiais? Arba jie sukurs anklavus didžiuosiuose Europos miestuose su tokiomis pačiomis sąlygomis kaip Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse, iš kurių jie atvyko? “ – užduoda klausimą P. Buchananas.

Antrosios tūkstantmečio pusės istorija ne kartą demonstravo žmonijai civilizacijų pakilimą ir žlugimą. XVI, XVII ir XVIII amžiuose Ispanija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Portugalija, paskui Belgija, Italija, Vokietija ir Amerika, įsitikinusios „savo civilizacijos pranašumu“, įžengė į pasaulį, norėdamos sukurti imperijas, o vėliau „išaukštinti“ ir valdyti tuos, kuriuos Radjardas Kiplingas (Rudyard Kipling) atmestinai vadino „žemosiomis kastomis“ ir „būtybėmis be įstatymo“, – primena autorius.

Bet vėliau, po dviejų pasaulinių karų, šių Vakarų „imperijų“ valdovai buvo apipinti liberalizmu, kuris dabar skelbia visų tautų, rasių, religijų, kultūrų ir civilizacijų lygybę, rašoma straipsnyje. Ši egalitarinė ideologija apibrėžė imperijų sutriuškinimą ir kolonijų atsisakymą kaip „reakcingą atgyveną“ likusią nuo nemokšiškumo ir prietarų laikų.

„Dabar naujųjų šalių tautos, nepatenkintos tuo, kas įvyko jų „išlaisvintose” šalyse ir tuo, ką ten padarė jų valdovai, nusprendė atvykti į Europą ir pasimėgauti Vakaruose tuo, ko negali sukurti pas save namuose”, – rašo Patrickas Buchananas.

O liberalizmas, tapęs „Vakarų savižudybės ideologija“, verčia Europą juos priimti ateinančių dešimtmečių eigoje. „Buvusios šalys-kolonizatorės virsta ateities kolonijomis. Ar taip Vakarams ateina galas? “ – reziumuoja autorius.