infa.lt

lvzs.lt nuotr.

Remiantis Charles Darwin‘o evoliucijos teorija, pasaulyje išlieka tik stipriausi. Ar šią teoriją teisinga būtų taikyti kalbant ir apie Lietuvos regionus?

Vietos savivaldybės, ant kurių pečių gula atsakomybė už šalies regionų stiprinimą, šiandien jaučiais paliktos savarankiškai spręsti vien tik socialines problemas ir iš biudžeto gautų lėšų perskirstymu.

Tačiau nepalikta galimybė pačioms ieškoti teigiamų ilgalaikio poveikio pokyčių. Todėl kalbėdami apie savivaldybių savarankiškumą, pirmiausiai turėtume galvoti apie galių savivaldybėms suteikimą, padėsiantį skatinti regiono ekonominį augimą, vietos bendruomenių verslumą, investicijų pritraukimą ir naujų darbo vietų kūrimą.

Labai svarbi funkcija, priskirta savivaldybėms, yra viešųjų paslaugų teikimas gyventojams. Savivaldai tenka siekti dviejų nelengvai tarpusavyje suderinamų tikslų – viešųjų paslaugų teikimo efektyvumo ir vietos gyventojų, besinaudojančių tomis paslaugomis, visuotino poreikių patenkinimo. Todėl turime apsispręsti – ar siekiant užtikrinti Lietuvos gyventojų teisę gauti prieinamas ir kokybiškas viešąsias paslaugas, nevertėtų savivaldai suteikti galimybes savarankiškai rinktis viešųjų paslaugų teikimo būdus?

Seime užregistruoti įstatymų pakeitimų projektai, susiję su vidaus sandorių reguliavimu savivaldybėse. Projektuose numatyta įteisinti savivaldybių teisę pačioms spręsti kokiu būdu jos teiks gyventojams viešąsias paslaugas – ar pirkdamos jas rinkoje, ar pavesdamos jas teikti savo steigtoms įmonėms ar įstaigoms. Tokia sprendimo laisvė nebūtų absoliuti ir galiotų tik toms viešosioms paslaugoms, kurių teikimas yra susijęs su visuomenės interesais gauti garantuotą kokybišką, nepertraukiamą ir prieinamą paslaugą už geriausią kainą.

Savivaldybės pačios galėtų spręsti kas, kokia tvarka ir kokiu būdu teiks tokias viešąsias paslaugas kaip vandens ir šilumos tiekimas, nuotekų valymas ir atliekų tvarkymas, keleivių vežimas vietinio susisiekimo maršrutais, viešųjų teritorijų ir gatvių priežiūra, maitinimas ugdymo, globos ar sveikatos priežiūros įstaigose. Savivaldybės taip pat galėtų spręsti kas teiks viešąsias paslaugas naudojant savivaldybėms priklausantį turtą, pvz., baseinus, stadionus, sporto arenas.

Dabar yra numatoma savivaldybių pareiga viešųjų paslaugų teikimui pasitelkti verslą. Tik tuomet, kai norinčių valdyti savivaldybių turtą verslininkų neatsiranda, paslaugų teikimą galima pavesti savivaldybių valdomoms įmonėms bei įstaigoms. Seime pritarus inicijuotiems įstatymų pakeitimams, vietos savivaldos turėtų galimybę savarankiškai rinktis geriausius viešųjų paslaugų teikimo būdus.

Kalbėdami apie viešųjų paslaugų teikimą turime kalbėti ne apie tai, kiek ir kaip valstybė turi dalyvauti versle, tačiau apie tai, kiek ir kokia apimtimi galima patikėti viešųjų paslaugų teikimą privačiam sektoriui. Žmonės, kuriems tos paslaugos reikalingos, negali pasirinkti vartoti jas ar ne. Todėl valstybė turi užtikrinti jų teikimą, kad paslauga būtų prieinama vartotojui.

Viešosios paslaugos teikimas nėra ir negali būti orientuotas į pelno siekimą, todėl labai stebina pareiškimai, kad tokių paslaugų teikimas domina verslą. Mes galime kalbėti ar visais atvejais tam tikra veikla gali būti priskiriama viešosioms paslaugoms. Taip pat galime kalbėti apie tai, ar visada viešosios paslaugos teikiamos ekonomiškai ir efektyviai, gaunamas geriausias kainos ir kokybės santykis. Visa tai labai svarbu.

Savivaldybių galimybę rinktis vidaus sandorius viešųjų paslaugų srityje prižiūri net kelios institucijos – Konkurencijos taryba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės kontrolė ir Viešųjų pirkimų tarnyba. Visos šios institucijos yra ekspertinės, atsakingos už institucijų veiklos skaidrumą, racionalų išteklių naudojimą, rinkos priežiūrą. Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvoje pripažinta savivaldybių teisė savarankiškai spręsti kaip bus teikiamos viešosios paslaugos.

Europos Teisingumo Teismas ne kartą yra pasisakęs apie tai, kad valdžios institucijos su viešuoju interesu susijusias užduotis turi teisę įgyvendinti savo pačių priemonėmis ir neprivalo naudotis išorinių, jų tarnyboms nepriklausančių įmonių paslaugomis.

Tad ar suteiksime savivaldybėms galimybę sudaryti vidaus sandorius ir savarankiškai rinktis viešųjų paslaugų teikimo būdus? Manau, nėra teisinga savivaldybes įsprausti į evoliucijos rėmus ir stebėti, kurios išliks. Priešingai – turėtume užtikrinti savivaldai reikalingą pagalbą, gerosios praktikos sklaidą. Taip pat turėtume leisti joms pačioms savarankiškai priimti sprendimus, ypač kai kalbame apie galimybes, padedančias savivaldai užtikrinti kuo prieinamesnes, kokybiškesnes ir nepertraukiamas viešąsias paslaugas gyventojams.