REUTERS
Pasisakymo savo partijos deputatams metu 2020 m. vasario 5 d., Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pavadino Turkijos sukilėlių pajėgas, sudarančias Sirijos nacionalinę armiją (Jache Al-Vatani al-Suri), taip pat Al „Qaeda“ bendražygius, kurie susivienijo su vietos grupuotėmis ir sudarė Levanto išsivadavimo organizaciją („Hayat Tahrir al-Cham“), „draugiškais elementais“, rašo voltairenet.org portalas.
Iš esmės niekas ėprastai nepretenduoja užmegzti ryšių su savo statytiniais, tokiais kaip vadovas ir pavaldiniai, kad išvengtų atsakomybės už jų veiksmus. Taigi „Hayyat Tahrir al-Cham“ grupuotė vasario 1 d. Alepe nužudė 4 Rusijos FSB pareigūnus.
Erdoganas taip pat paskelbė Turkijos karinio buvimo Sirijoje teisėtumą atsižvelgiant į Adano susitarimą. 1998 m. spalio 20 d. susitarimo, kuriuo buvo nutrauktas ankstesnis Turkijos ir Sirijos karas, tekstas niekada nebuvo oficialiai paskelbtas. Nepatvirtinta dokumento versija buvo paskelbta internete.
Jame Sirija pasižadėjo nustoti remti Abdullah Ocalan Kurdistano darbininkų partiją (PKK) (kuri tada buvo prosovietinė organizacija) ir leido Turkijos armijai persekioti kurdų karines formuotes, vykdžiusius išpuolius Turkijos teritorijoje, iki 5 km gilumos į Siriją.
Atsižvelgiant į tai, kad dabartinis PKK / YPG (dabar remiamo NATO) įsikūnijimas yra apsirūpinęs modernesne įranga ir ginklais, operacijos „Taikos pavasaris“ (2019 m. spalio 9–22 d.) metu Turkija vienašališkai išplėtė savo teisę persekioti kurdų karines formuotes Sirijos teritorijoje iki 30 km. į Sirijos teritorijos gilumą.
Adano susitarimas niekada nesuteikė Turkijai teisės dislokuoti savo armijos visoje Idlibo provincijos teritorijoje. Tačiau tai numato 2018 m. spalio 17 d. Rusijos ir Turkijos Sočio susitarimas, kurį patvirtino Sirija.
Tačiau tokius veiksmus sąlygojo visų „radikalių teroristinių grupuočių“ (įskaitant Khayyat Tahrir al-Cham) išvedimas iš demilitarizuotos zonos iki 2018 m. spalio 15 dienos.
Tačiau Turkijai niekada nepavyko – ne daugiau nei anksčiau JAV – nustatyti „radikalus“ (džihadistus) ir atskirti juos nuo „nuosaikiųjų“ (demokratinių priešininkų). Štai tokiu būdu Sirijos arabų armija nuo to meto bando išlaisvinti Idlibą nuo džihadistų okupacijos.
Remdamasi Adano susitarimu ir taip atsisakydama Sočyje sudaryto susitarimo, Turkija pripažįsta, kad neįvykdė įsipareigojimų Rusijai. Be to, pirmasis dokumentas datuojamas laikotarpiu, kai abi valstybės kariavo slaptą karą Šaltojo karo paraštėse.
Toje pačioje kalboje prezidentas Erdoganas, girdamasis savo naryste Musulmonų brolijos organizacijoje, kuri yra pagrindinis džihadistų judėjimo šaltinis, pateikė reikalavimą Sirijos kariuomenei palikti naujai išlaisvintas gyvenvietes ir pasitraukti už Sočio susitarimo nustatytą ugnies nutraukimo paliaubų liniją.
Tuo tarpu vieną iš dienų savižudis sprogdintojas iš Khayyat Tahrir al-Cham įvykdė susisprogdinimą pastate, kuriame buvo Rusijos kariškiai.
Šio teroristinio išpuolio, už kurį, kaip visi supranta, Turkija turėtų prisiimti atsakomybę, pasekmės vis dar nežinomos.
Tai kardinalus situacijos pasikeitimas. 2020 m. sausio 13 d. Turkijos ir Sirijos specialiųjų tarnybų vadovai slapta susitiko Maskvoje, kad parengtų taikos planą.
Po to, didelei Vakarų šalių, įsitikinusių, kad Damaskas nesutiks, nuostabai, Sirijos arabų armija Idlibe pradėjo pergalingą puolimą, išvaduodama penkiolika miestų.
Tuomet JAV rėmė Turkiją, tačiau atsisakė dalyvauti bendrose operacijose. Sausio 19 d. Turkija sustabdė 30 000 džihadistų judėjimą iš Idlibo (Sirija) į Tripolį (Libija), kuris buvo atnaujintas gruodžio pabaigoje. Tik 2 tūkst. 500 žmonių spėjo pasitraukti.
Vasario 5 d. susitikęs su užsienio šalių ambasadoriais, kad gautų jų įgaliojimus, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas juos perspėjo sakydamas:
„Deja, žmonija vėl priartėjo prie pavojingos linijos. Regioniniai konfliktai eskaluojami, didėja terorizmo ir ekstremistų grėsmės, o ginklų kontrolės sistema netrukus bus panaikinta“.
Mes judame link konflikto, kuris per trumpalaikėje perspektyvoje galėtų kilti tarp Turkijos, esančios NATO nare, ir Rusijos, KSSO narės.
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
401
Leidžiama ...
Aukštų technologijų ginkluotė. Vakarų technologinis pranašumas prieš visą likusį pasaulį. Kaip puikiai skamba šitos lopšinės, kuriomis mus bando užliūliuoti įvairaus plauko politikieriai, NATO entuziastai. Ir jiems nusišvilpt, kad šis teiginys neturi jokio realaus pagrindo. Tai man ir kelia nerimą. Vieną gražų rytą visų tų savo pranašumu įsitikinusių žmogėnų sapnai gali nutrūkti ir jie, atsibudę realiame pasaulyje, gali labai nemaloniai nustebti.
Kaip pavyzdį mums dažnai pateikia Jugoslavijos ir Irako atvejus – štai kaip mikliai mes juos sutvarkėm, argi tai ne įrodymas? Ne, man tai ne įrodymas. Dėl dviejų priežasčių.
1. Palyginkime tų dviejų valstybėlių žmonių, teritorinį, finansinį potencialą su užpuolikų potencialu. Skirtumas dešimteriopas užpuolikų naudai. Tiedu karai panašūs į negražias muštynes gatvėje, kai raumeningų vyresnio amžiaus vyrukų „koalicija“ suspardo sutiktą pirmokėlį.
2. Abi tas šalis ilgus metus dusino blokadomis ir embargais, o kai jos jau vos bedvėsavo, tada atėjo ir pribaigė.
O pas mus visi tebeplūdūriuoja rožinių iliuzijų debesyse – mes galingiausi, mes technologiškiausi… Deja, politikoje iliuzijos paprastai yra labai griežtai ir žiauriai baudžiamos. Politikoje nėra vietos svajotojams ir sapnuotojams.
Per II pasaulinį karą Vokietija neturėjo tokio totalinio pranašumo prieš Jugoslaviją, bet sumalė ją poros savaičių bėgyje. Belgradą užėmė apskritai be mūšio, tai padarė vermachto žvalgybinis būrys, kurio vadui ir buvo įteiktas miesto raktas. O kiek amerikiečių dabar prilindę Irake? Kokie rezultatai? Kiek laiko jie negali tos šalies parklupdyti? Jaučiasi skirtumas? Ir kurgi tada tasai išgirtasis pranašumas?
Ir dar apie pranašumus.
Aukštų tecnologijų ginkluotės atsargos nėra beribės. Tai labai brangūs žaisliukai, o biudžetai ne guminiai. Globalinio konflikto atveju tokios ginkluotės užtektų keliems mėnesiams, o paskui teks grįžti prie įprastos ginkluotės. Be to, techniką ir ginklus valdo žmonės. Pažvelkim į vidutinį statistinį amerikietį – hamburgerių rijiką. Argi toks nutukęs meitėlis įsispraus į tanką ar naikintuvo kabiną?
Žmonių, sugebančių dirbti su aukštų technologijų technika irgi visose šalyse tėra ribotas skaičius. O kas iš to, kad prigaminta tūkstančiai IV kartos naikintuvų, jei po kelių mėnesių įnirtingo karo pasibaigs pilotai? Pilotas – tai atitinkamo intelekto ir fizinės kondicijos derinys. Ar daug rasime žmonių, kurie turės reikiamą derinį? Tas pats liečia ir kitas sritis. Intelektas, fizinė būklė plius dar ryžtingumas yra visų pirma, o visa kita – antraeiliai dalykai. Ar ryšis išlepęs jankių pilotas stoti į mūšį su rimtu priešu, jei Amerikos aviacija iki šiol dar niekad nebuvo susidūrusi su rimta priešlėktuvine sistema, o triuškino vien atsilikusias šaleles? Ar surizikuos gyvybe samdinys, dirbantis armijoje už algą? Ar pakaks jam ryžtingumo? Abejoju.
Galėčiau čia dar prirašyti kelis šimtus punktų, dėl ko abejoju, bet bala nematė, esmė aiški ir be sąrašų. Štai ir galvoju, skaitydamas įvairiausių žmogėnų pasakas apie Vakarų pranašumą – ar tas žurnalistas (politikas, kariškis) yra paprasčiausias durnius, niekad rimtai nepamąstęs savo aprašoma tema, ar tyčia paprastus žmogelius apgaudinėja ir liūliuoja būtais nebūtais dalykais?
Pagarba jums uz komentarz