infa.lt

Facebook nuotr.

Didysis mąstytojas Moemas Samersetas nuostabiai įvertino išsikerojusį  miesčioniškumą, pateikiamą kaip didelį gėrį,  labdaros ar paramos dalybas. .. Duodama  išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė, bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?

Sutinkame Atkurtos valstybės Nepriklausomybės trisdešimtmetį. Net nežinant švenčių programos galima atspėti, kad valdiškose kalbose, valdiški žmonės postringaus kokia graži Lietuva ir kaip gera joje gyventi. Jie bus teisūs.

Taip Lietuva unikaliai gražus kraštas, ir, jei klimato kaita jo nepagadins, turintis visus žmogui tinkančius privalumus čia gali ramiai gyventi. Tačiau tai ne valdžios, o Kūrėjo nuopelnas. O dėl gyvenimo, jau ne kartą sakiau, kad čia Rojus Žemėje ne daugiau nei 10% šios šalies gyventojų.

Tačiau prieš akis iškyla du baisūs skaičiai: apie 1 000 000 emigravusių, ir iš likusių netoli skurdo ribos gyvena apie 600 000 žmonių. Praktiškai kas 5 tautietis. Suprantama šventinėse kalbose apie tai nebus kalbama. Negi tepsi šventę ,,paprastų žmogelių” purvinais vargais.

O be to, turtuoliai ir juos aptarnaujantys, o tokių nemaža armija susidaro, rėš be jokios gėdos. Jei blogai gyveni – pats kaltas. Arba kitas gelžbetoninis argumentas – jūs tik mokate atimti ir padalinti. Mes taip sunkiai dirbome, kad net nepastebėjome, kaip tapome milijardieriais.

Mane gali koneveikti, kai kurie mano kolegos su kuriais kūrėme Lietuvos pramonininkų konfederaciją, kad užsistoju tinginius, norinčius gyventi iš pašalpų. Atmetu bet kokias spekuliacijas. Visų pirma, šią organizaciją, kurios idėją pagimdžiau pats asmeniškai, kūrėme dar sovietiniais laikais nuo 1987 m. o įteisinome 1989 m.

Ji gan aktyviai prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo ir naujos ekonomikos pagrindų klojimo demontuojant sovietinę administracinę – komandinę ekonominę sistemą. Peržiūrėdamas savo tuometinius pasisakymus ir straipsnius, kurių buvo apstu, nes buvau jaunas mokslų daktaras ir šios organizacijos vadovas, neturiu pagrindo raudonuoti, arba teisintis.

Taip pasisakiau ir dabar pasisakau už privačią iniciatyvą ir prieš nereikalingą biurokratinę naštą. Gal tik dėl vieno apmaudu, mes naiviai tikėjome Vakarais. Deja jie labai greitai atsiskleidė, kad jie čia matė tik galimybę greitai pralobti. Ir tuo pasinaudojo, kol mes žioplinėjome.

Tačiau nemaža mūsų dalis, kaip ir ,,Sąjūdžio” žmonės, o dauguma buvome ir ten, ir ten, net nesapnavome, kad nauja atkurta valstybė bus tik turtuoliams, o teisingiau, tik gobšuoliams ir prisitaikėliams. Mes ne tik įsivaizdavome, o dauguma iš mūsų aktyviai to ir siekė bei siekia, kad nauja valstybė būtų teisingesnė, gerbtų bet kokio socialinio sluoksnio žmogų su sąlyga, jeigu jis darbštus ir padoriai elgiasi, o nesistengia pralobti ar gyventi kitų sąskaita.

Deja, gyvenime atsitiko viskas atvirkščiai. Išmintingi ir dori, o tai dažniausiai ir kuklūs, buvo nustumti į šalį. Į jų vietą tiek versle, tiek į valstybės valdymą prasibrovė grobuonys su gan vidutiniais gabumais. Nors teisybės dėlei reikia pripažinti, jie buvo gabūs tam tikrose srityse. Gabūs bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis, dažnai net kriminalinėmis, lobti kitų sąskaita.

Aplink juos netruko susiformuoti ne tokių gabių, bet mėgstančių gerai gyventi patarnautojų armija. Būtent jie patys arba pirmųjų padedami ir prasibrovė į valstybinės valdžios reikalų tvarkymą. Patvarkė taip, kad gobšuoliai taip suįžūlėjo, jog dalį net reikėjo stabdyti pasinaudojant valstybės jėgos struktūromis, kitaip galėjo įsižiebti pilietinis karas, ne politiniu, o turto dalybų pagrindu.

Per šį brutalų buvusio bendro valstybinio turto išvogimą, o dalies sunaikinimą, valdžios iškilmingai vadinamą privatizavimu, o liaudies taikliai ,,prichvatizavimu”, buvo sukurta pirmoji prielaida dabartiniam skurdui ir masinei emigracijai.

Brutaliai naikinant pramonės įmones ir griaunant infrastruktūrą bei sukeliant chaosą kaime su neapgalvotu diktatorišku kolūkių panaikinimu per vieną dieną, vietoj jų nieko neįkuriant, buvo dirbtinai sukeltas masinis nedarbas. Taip vadinama šoko terapija, kuria naivuoliai iš valdžios labai gyrėsi, leido valstybės ekonomikoje ne tik įsišaknyti kriminalui, bet ir sudaryti masinį nedarbą.

Tai buvo antras Lietuvos žmonių nuskurdinimo faktorius. Suprantama, prie to prisidėjo ir žmonių indėlių dirbtinis nuvertinimas, ką įtakojo per naktį paleistos kainos bei ,,dekretinių pinigų” įvedimas. Realiai popierėlių, tautos taikliai pramintų ,,vagnorkėmis”, pagal tuomečio premjero, G.Vagnoriaus pavardę.

Prie to dar prisidėjo nevykęs čekinis privatizavimas ir kiti faktoriai. Išvada labai akivaizdi – dabartinio didelės dalies žmonių skurdo ir milžiniškos emigracijos priežastys slypi nusikalstamoje, nemokšiškoje privatizacijoje ir dirbtinio nedarbo sukėlime, bei žmonių santaupų nuvertinime.

Masinio nedarbo pasekoje susidarė galimybė susikurti naujai dirbančiųjų išnaudojimo formai, masinio mažų atlyginimo mokėjimo bumui, kuris tęsiasi visą 30-metį. Ką bekalbėtų pseudo instituto, pseudo laisvos rinkos apologetai iš taip vadinamo Laisvosios rinkos instituto, beje remiamo turtuolių ir ,,pinigų žiniasklaidos”, jie begėdiškai jums meluoja, kad darbo užmokestį teisingai nustato rinka.

Teisybė slypi tame, kad rinka moka daugmaž realų atlyginimą tik tuo atveju jei nėra nedarbo. Deja, per visus šiuos 30 metų, šalyje beveik visada buvo gana didelis nedarbas. Darbščių, bet neapsukrių, o padorių žmonių dalią dar pablogino ne tik ribotas darbo vietų skaičius, bet ir beveik 15-17 metų (iš 30 metų) atimta galimybė legaliai emigruoti į užsienį.

Suprantama, jei tokia galimybė būtų buvusi, emigracijos mastas būtų buvęs dar didesnis. Žmonės bėgo į užsienį ne laimės ieškoti, o prispausti vargo ir negalėdami net savo vaikų normaliai pamaitinti. Prie nedarbo problemų prisidėjo ir minimalaus atlyginimo užšaldymas, trukęs virš dešimtmečio.

Paradoksas, kad šio amoralaus veiksmo vykdytojomis buvo: tautos mylimos, – tuometė finansų ministrė, vėliau Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir socialinio aprūpinimo ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Taip pat ilgus metus buvo nedidinamos senatvės pensijos.

O žmonėms, kurių pagrindinis darbo stažas buvo uždirbtas sovietmečiu, per pinigų keitimus ir suktas metodikas, pensijos išvis tapo ubagiškos. Taip, kad dar vienas dabartinio skurdo faktorius yra nusikalstamai sumažintos ar nusavintos dabartinių pensininkų pensijos. Ir tai vyko tada, kai šalyje kaip ant mielių augo milijonieriai ir net milijardieriai, – tai kas normaliose šalyse įvykdavo per kelias kartas, Lietuvoje įvyko per kelis metus.

Neteisūs tie verslininkai bei neoliberalai, kurie aiškina, kad Lietuvoje mokesčiai per dideli, o valdžia tik nori atimti ir padalinti tinginiams. Ponai, mandagiai pasakysiu – jūs sakote netiesą.

Ne mokesčiai per dideli, bet neteisinga mūsų mokesčių sistema. O visos be išimties valdžios kaltos, kad tos sistemos nesutvarko bei dažnai paskubomis tam nepasiruošusios įveda vieną ar kitą neapmąstytą mokestinį pakeitimą, kurio nauda būna dažniausia abejotina.

Be to, niekas Lietuvoje nekalba, kad pats neteisingiausias mokestis yra PVM. Jį moka vienodai turtuolis ir vargšas, nes jis surenkamas perkant prekes ir paslaugas. Pavyzdžiui, jei pensininkas gauna 350 € pensiją, jis realiai susimoka 73,5 € PVM mokesčio, taip jo reali pensija tampa tik 276,5 €.

O PVM sudaro net 2/3 Lietuvos biudžeto. Įdomi detalė – šį mokestį kažkada įvedė Prancūzijos socialistų vyriausybė, o Lietuvoje jį išaugino iki 21% TS-LKD (konservatoriai) naktinės reformos metu. Kad mūsų politinė sistema ir politikai aptarnauja turtuolius – akivaizdžiai įrodo ir skirtumo nebuvimas tarp didžiųjų verslų ir mažųjų šalies verslininkų. Praktiškai ar milijonines apyvartas turintis verslas, ar nedidelis šeimos verslas, moka tuos pačius mokesčius.

Tai kas padaryta dabar dėl mažųjų, vėl gi daugiau imitacija, o ne naudinga realybė. Visos mokestinės lengvatos Lietuvoje daugiausia būdavo pritaikomos bankiniam arba didžiajam kapitalui. O jis savo ruožtu už tai ne tik mažiausias algas ES moka, bet dar ir dergia gamtą su ,,Grigeo” vamzdžiais arba Alytaus padangomis. Būtent ši iškreipta sistema, kai gobšuoliams leidžiama daryti su valstybe ir jos žmonėmis tai, ką jie nori, jokiu būdu negali vadintis socialiai teisinga bei teisine. Tai daugiau XXI amžiaus rafinuota vergovės forma.

Daugelis mane kritikuos, kad rašau apie praeitį, kuri jau praėjo. Tačiau norint kurti ateitį, pirmiausia privalome išsiaiškinti priežastis, kodėl taip įvyko. Ką mes šiuo trumpu ekskursu į praeitį ir padarėme. Mes aiškiai matome, kad dabartinių turtuolių turtai, deja, ne vien jų prakaitu uždirbti, o pasinaudojant valdžios apsileidimu, daugeliu atvejų apvagiant savo įmonių dirbančiuosius, t.y., nesumokant jiems adekvačių atlyginimų.

O kur dar dalis, ir gan ženkli, nesumokėtų mokesčių. Tuo tarpu naudojantis sau ir savo verslui bendra valstybės infrastruktūra, daugeliu atvejų veltui arba už nežymų mokestį. Išvada peršasi pati savaime: Lietuvoje norint sumažinti socialinę atskirtį, ką mano kolegos spausdamos vyriausybę po truputį pradėjo daryti jau šiame Seime, vis tik turime ryžtis esminei pertvarkai.

Pirmiausia sutvarkyti mokesčių sistemą, kuri mažą šeimos verslą visai atleistų nuo mokesčių, išskyrus įmokas pensijoms. Vidutiniam įvesti objektyvius mokesčius suderinant juos su atlyginimais ir pelno marža. O didžiajam verslui juos padaryti optimaliai didesnius, ir ypač nekuriančiam, o perskirstančiam verslui, kaip pvz. bankams.

Antra, būtina drastiškai padidinti minimalų atlyginimą. Arba, jeigu didieji verslininkai ir toliau siekia dirbančiųjų sąskaita pirktis malūnsparnius, jachtas ir dvarus, lai tada valstybė didžiuosius verslus skelbia monopolininkais ir įveda ypatingą jų veiklos kontrolę. Nors tai jau neišvengiamai reikia daryti, nes taip, kaip elgiasi dalis mūsų didžiųjų prekybos tinklų ne tik su darbuotojais, bet net su produkcijos tiekėjais, yra laukiniai Vakarai, ir tai tiesiog netoleruotina.

Pirmiausia, būtina apsispręsti ar mūsų valstybė yra tik nedidelės gyventojų dalies –turtingųjų, aptarnavimo įstaiga. Ar vis tik demokratinė laisvų žmonių bendrija, gerbianti vieni kitų teises, tame tarpe į orų gyvenimą ir senatvę, nepriklausomai nuo turtinio cenzo.

Jeigu tauta nusprendžia, kad nori būtent tokios valstybės, kas tarp kitko ir surašyta veikiančioje LR Konstitucijoje, tada būtina atsisakyti laisvos rinkos garbinimo, kaip apvagiančio ir nuskurdinančio dirbančius žmones. Įteisinti mišrią privačią ir valstybinę ekonominę sistemą. Sustiprinti valstybės institucijų organizacinį, iniciatyvinį vaidmenį buriant visuomenę, atsisakant individualizmo, puoselėjant bendruomeniškumą ir bendrąjį gėrį.

Valstybės galias nukreipti į efektyvesnį 4.0 pramonės revoliucijos suteikiamų galimybių panaudojimą gerovės visiems kūrimui ir socialinės atskirties mažinimui. Nors svarbiausia, ko siekiu šiuo straipsniu – tai atviro dialogo išsiaiškinant mūsų atsilikimo priežastis ir bendro veikimo, susitariant, kad tai būtina keisti ir kaip tai daryti.

Daktaras Algimantas Matulevičius

LSDDP Tarybos narys,
LPK Garbės prezidentas,
Politikos ir verslo ekspertas