infa.lt

„Kampinis namas” Rygoje – taip iki šiol vis dar vadinamas pastatas Brivibas ir Stabu gatvių sankryžoje. Nuo Latvijos okupacijos, įvykdytos SSSR 40-aisiais momento, iki nepriklausomybės atkūrimo 91-aisiais, čia pradžioje veikė respublikinė NKVD ir Latvijos SSR KGB administracija.

Prieš metus šalies prezidentas pasirašė įstatymą dėl dalies to laikotarpio politinės policijos archyvų paskelbimo.

Tarp dokumentų – užrašų knygelės su skyriaus agentų telefonais, kartoteka, kurioje buvo išvardytos „seksotų“ pavardės, biure vadinamų neetatiniais operatyviniais darbuotojais.

Leo Hirssons, buvęs politinis kalinys, vienas iš paskutiniųjų išėjo iš kalėjimo. Neseniai šiuose dokumentuose jis atrado duomenis žmogaus, kuris įskundė jį valdžiai: „Tai labai sunkus žinojimas. Bet mano žodžiai nereiškia, kad užmarštis šioje situacijoje yra geriausia išeitis“, – sako jis.

Kai kurie KGB archyvai dar iki nepriklausomybės paskelbimo buvo išgabenti į Maskvą. Dalis duomenų buvo sunaikinta pačioje Latvijoje.

Manoma, kad trūksta labai didelės archyvo masyvo dalies, ji galėtų nušviesti šalyje tuo metu vykusias disidentų represijas ir persekiojimus, taip pat agentų verbavimo principus.

Bet net ir tai, kas buvo paviešinta, sukėlė sprogusios bombos efektą visuomenėje.

Pavyzdžiui, neetatinių operatyvininkų byloje buvo garsaus mokslininko Marciso Auzinšo pavardė, jis patvirtino buvęs KGB agentu ir paaiškino, kad žengė šį žingsnį, nes jam buvo pasakyta, kad tai yra jo galimos stažuotės Pekine sąlyga.

Tai atsitiko jau 87-aisiais, Gorbačiovo paskelbtos perestroikos įkarštyje.

Marcis Auzinš prisipažįsta, kad visada norėjo papasakoti, kas tada nutiko. Ir tokiu atveju jis būtų kreipęsis ne į visuomenę, o į šeimą ir savo vaikus.

Dar prieš paskelbiant archyvus, Latvijoje pradėjo veikti speciali vyriausybinė komisija jiems tirti, sudaryta iš žinomų ekspertų.

Dokumentų toliau nagrinėjantis istorikas Karlis Kangeris pažymi, kad kartotekoje rado savo vardą.

Naudojantis visų tų pačių informatorių paslaugomis, apie jį buvo surinkta dosje.

Jo manymu, viskas priklausė nuo žmogaus, kuriam buvo pateiktas pasiūlymas dirbti KGB.

„Tačiau pasirinkimas tuo metu, vis tik buvo. Buvo galima atsisakyti bendradarbiauti su slaptąja tarnyba.

Tačiau tokio pobūdžio verbavimas pradėjo silpnėti jau devintajame dešimtmetyje. 90-ųjų pradžioje jų beveik nebuvo”, – sako Karlis Kangeris.

Nepaisant to, baimės dėl galimo visuomenės susiskaldymo dėl tokio valdžios žingsnio pasirodė perdėtos.

Visuomenė, sužinojusi tiesą apie praeitį, įgyja jėgų žengti į ateitį. Šiuo klausimu šiandien Latvijoje sutarimas yra.

Lietuvoje žmonės taip pat laukia, kada valdžia tiek sustiprės, kad išdrįs žengti šį apsivalymo žingsnį.

Žmonės nori tikėti, kad sulauks to dar būdami gyvi.