infa.lt

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug šnekama apie „Gerovės valstybę”, tačiau mažai detalizuojama kokia gi ji yra, iš ko susideda ir kuo pasireiškia. Pagalvojau, jog laikas būtų pradėti diskusiją apie tai ir išgryninti tai, ko iš jos tikisi ir kaip tą mato žmonės, o ne politikai, kurie iš esmės seka madingomis tendencijomis, tačiau retai leidžiasi į išsamesnes diskusijas.

Tad pradedu klausimu apie „šventą karvę”:

Ar absoliuti privačios nuosavybės apsauga yra gėris? – Vargu ar galėčiau su tuo sutikt, vien atsižvelgdamas į žmogaus deklaruojamą teisę turėti lygias galimybes valstybėje, kurioje kaip piliečiai lyg ir turime visi vienodas pareigas.

Absoliuti privačios nuosavybės apsauga automatiškai eliminuoja lygių galimybių teisės prielaidą.

Nes milijonieriaus vaiko galimybės gyvenime bus nepalyginamą daugybę kartų didesnės už vidutinio statistinio žmogaus, nekalbant jau apie skurdžiai gyvenančius piliečius. Nepriklausomai nuo jų dedamų pastangų. O dešimtos kartos milijonieriaus vaikas turės net ne galimybes, o finansines ir politines garantijas, pabrėšiu, net nedėdamas ypatingų pastangų. Kaip „Lietuvos anūkas” su „Karaliene”.

Grįžtant prie privačios nuosavybės absoliuto –  galėčiau sutikti su tokia privačios nuosavybės apsauga, kuri apima kiekvieno atskiro žmogaus ar jo šeimos uždirbtą turtą dviejų kartų gyvenimo eigoje, neįskaičiuojant stogo virš galvos. Ne daugiau. Kai turtą uždirba žmonės savo darbu, o ne pats paveldėtas turtas dirba už juos, vėliau teikdamas palikuonims neribotas galimybes.

Kas yra viešasis-visuotinis gėris?

Gėris, mano požiūriu, ir yra tos lygios galimybės, kurios realizuojamos mūsų pastangomis. Neišnaudojai galimybių, kažkas nepavyko – reiškia per mažai norėjai ir stengeisi. Tačiau, jei labiau pasistengsi – gali gyventi savo pastangų sukurtoje svajonėje.

Atrodytų paprasta – nori turėti namą – užsidirbai pinigų medžiagoms ir pasistatei savo rankomis arba daugiau padirbėjęs sumokėjai statybininkams ir jie pastatė.

Jei atsilikai vystymosi eigoje ir negali to realizuoti – gausi išmokti tai, ką esi praleidęs ir sukauptų žinių pagrindu susikurti sau gyvenimą, atitinkantį laikmečio reikalavimus ir/ar savo norus.

Šiuo metu gėris skirstomas pagal užimamą turtinę ir politinę hierarchiją visuomenėje, kas yra ne gėris, o pasinaudojimas savo padėtimi, pritempiant įstatymus prie savo poreikių.

Gėris yra tai, kai motina žino, kad savo vaikui visada turės ką duoti pusryčiams, pietums ir vakarienei, nes tai visiškai priklausys nuo jos pastangų to siekiant. Kaip ir nuo vaiko tėvo noro ir pastangų.

O ne nuo politinės valios, kurią realizuoja įstatymai, šiandien saugantys suinteresuotų grupių, turinčių prieigą prie įstatymų leidėjų, interesus. Ne bendrojo gėrio interesą, o atskirų suinteresuotų grupių, turinčių valstybėje ypatingą statusą ir privilegijas, susikurtus per savo inicijuotus įstatymus.

Reiškia, šiandien politinė valia yra realizuojama ne iš tikrųjų lygių galimybių siekiančios daugumos, o siauros suinteresuotų asmenų grupės, kaip maskaradą sukūrusios „lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą“, prižiūrinčią dekoracijas, tačiau iš esmės nieko nesprendžiančią ir nieko nekeičiančią iš esmės.

Ši tarnyba ir negali išspręsti klausimų, kurie apima visą valstybę iškart vienu metu. Ji negali sulyginti milijonieriaus ir paprasto valstybės tarnautojo galimybių, todėl net nesuprantu kam ji reikalinga. – na nebent, kaip šou, – esą pas mus prižiūrima, kad būtų laikomasi lygių galimybių, kurios įstatyme apibrėžtos labai paviršutiniškai (labai švelniai tariant).

Vietoj šios tarnybos pilnai pakaktų priimti įstatymus, aiškiai reglamentuojančius ir apibrėžiančius kam, kas, kaip, kada ir kur. Be jokių interpretacijų. Aiškiai ir skaidriai.

Bet aiškiai ir skaidriai nereikia. Nes visiems viskas bus aišku. Todėl įsteigta „lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba“, užsiimanti iš esmės fikcija. Ir dabar jau reikalaujanti teisės įkišti nosį į šeimos vidaus reikalus.

Grįžtant prie gėrio arba kaip dabar madinga – „gerovės valstybės“.

Žmogus gali būti laimingas tik tada, kai stengiasi, kažko siekia ir realizuoja savo svajones. Dažnai per vargą, nemigo naktis mokantis, auginant savo vaikus, ieškant išeičių iš sudėtingų gyvenimiškų situacijų ir galiausia jas randant.

Bet žmogus nebus laimingas viską gavęs už dyką, kaip duotybę, kadangi greitai prie viso to pripras ir manys, jog būti laimingam jam reikia dar, po to dar, ir dar. Gyvybinga ir kūrybinga visuomenė gali būti tik tada, kai jos kelyje nestovi valstybės kuriami draudimai, vien tik tam, kad parodytų, jog biurokratai dirba.

Atsimenu laikus, kai žmonės Lietuvoje patys gamindavo traktoriukus, paaugliai – motorinius dviračius ir net automobilius, paimdami už pagrindą kažkokio jau turimo automobilio rėmą ir pakabą bei variklį, ir sukurdami, pagamindami patys visas trūkstamas kėbulo ir kitas dalis. Tada jiems reikėdavo praeiti techninį įvertinimą, kuris leisdavo ar drausdavo toliau eksploatuoti tą transporto priemonę.

Šiandien tai yra uždrausta – esą gaminti transporto priemones gali tik sertifikuoti gamintojai. Kūryba šioje srityje elementariai uždrausta. Kaip ir daugybėje kitų sričių, kur galėtų pasireikšt kūrybinis žmonių potencialas. Esą nesaugu. Bet juk tą reikėtų įrodyti patikrinus. Patikrinimai mokami. Kokios problemos?  Problemos – suinteresuotos grupės, kurios nesuinteresuotos, kad atsirastų nepriklausomi kūrėjai. Todėl siaurinamos visuomenių galimybės jiems atsirasti ir vystytis.

Lygios galimybės savaime preziumuoja teisingą valstybę, kurioje teisė yra lygi tiesai ir yra pagrįsta tiesa.

Tam, kad galima būtų valstybėje sudaryti visiems gyventojų sluoksniams lygias galimybes – reikėtų pakeisti valstybės strateginę koncepciją ir pertvarkyti visą teisinę bazę, kurioje pradžią paimtų mano minėta mama su savo rūpesčiais apie vaiką, o visa kita jau išplauktų iš to.

Nes neįmanoma jokia gerovės valstybė, jei joje yra bent viena mama, kuri verkia iš nevilties, kad negalėjo deramai pamaitinti savo vaiko.

Ir tai turi būti ne pašalpos vargstančioms šeimoms, o galimybės joms išeiti iš tų vargstančiųjų sluoksnio.Ne prezidentienės globojamos „labdaros mugės”, o sąlygos, kai tokios mugės tampa nebereikalingos.

Galimybės, priklausančios nuo jų įdedamų pastangų, siekio gyventi geriau. Lygios galimybės.

Pašalpos ir „vaiko pinigai” kaip išmalda, niekada nepakeis galimybių, kurias dabar bando inscenizuoti „lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba“.

Nes lygių galimybių valstybė – gerovės valstybė, kurioje nereikia „lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos“.

Mat ten visų gyventojų sluoksnių pareigos ir teisės yra iš tiesų lygios prieš įstatymą, kaip mokesčių – taip ir teisės pareikšti ieškinį valstybei dėl viešojo gėrio interesų pažeidimo, srityse.

Čia norėjau pabrėžti, jog materialinė gerovė daugumai neįmanoma be pamatinės teisybės. Be vienodu starto galimybių piliečiams. Starto, o ne lygiavos. Tai ne komunizmas ir ne siūlymas atimti iš kažko jų užgyventą turtą – tai siūlymas leisti visiems turėti turėti galimybę uždirbti tiek, kiek jie sugeba uždirbti. O ne tiek, kiek jiems malonės skirti valdžia.

Ar tikrai mums reikia būtent tokios gerovės valstybės, kokią siūlo politikai?

Minimalaus atlyginimo ir „vaiko pinigų” gerovės?