infa.lt

foto: AP

Po 2014 metų Ukrainos krizės pradžios, kas tapo Europos ekonominių sankcijų Rusijai priežastimi ir pastarosios atsakomuoju embargu Europos maisto produkcijai, Rusija skyrė dosnias valstybės subsidijas pramoniniam lašišų auginimui, po ko šios maisto pramonės šakos apimtys Rusijoje smarkiai išaugo, praneša prancūzų „La Croix“. Murmanske žuvininkystės įmonė „Rusijos akvakultūra“ sėkmingai diegia norvegiškas technologijas ir siekia tapti šalies lydere šioje srityje.

Kaip primena leidinys, nuo Kremliaus įvesto embargo Europos maisto produktams nukentėjo žuvų tiekimas iš Norvegijos, pasaulio lyderės šioje srityje. Jei iš pradžių lašišos sunaudojimas Rusijoje sumažėjo perpus (nuo 150 iki 60 tūkst. tonų per metus), tai nuo to laiko jis nesustodamas auga ir dabar viršija 100 tūkst. tonų per metus, daugiausia dėl importo iš Čilės ir Farerų salų.

Tuo pat metu Rusijos vyriausybė pasinaudojo draudimu siekdama atkurti savo maisto pramonę. Kartu su karvių veisimu, daržovių auginimu ir sūrių gaminimu, paskatos ir subsidijos paveikė ir žuvų auginimą, kuris išgyvena tikrą bumą.

Kaip Prancūzijos laikraščiui entuziastingai pasakojo privačios bendrovės „Russian Aquaculture“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Nikita Paderinas, embargas buvo postūmis įmonės plėtrai, kuri dabar nori tapti lašišos gamybos lydere Rusijoje.

Per penkerius metus žuvies ir kitų jūros gėrybių gamintojas savo infrastruktūrai pagerinti sukaupė beveik 8 milijardus rublių (apie 113 mln eur) ir per ateinančius penkerius metus planuoja gauti beveik tiek pat. Vyriausybė subsidijavo įmonės banko paskolas ir užtikrino žemą palūkanų normą, kuri leido sutaupyti 100–160 milijonų rublių (1,4 – 2,1 mln eur).

Leidinyje pažymima, kad „Rusijos akvakultūra“ nori Murmanske pastatyti savo rituolių gamyklą – jaunų lašišaičių, nuo kurių prasideda žuvų auginimas. Bendrovė taip pat planuoja padidinti gamybos apimtis nuo pernykščių 6 tūkst. tonų, iki 20 tūkst. tonų šiemet ir 35 tūkst. tonų iki 2024 m. Nors šių skaičių negalima lyginti su norvegiškais (1,2 mln. tonų per metus), Murmanske, pasak Paderino, „jie iš kaimynų pasiėmė viską kas geriausia“: įrangą, technologijas, rituolius ir pašarus.

La Croix žurnalistas aplankė moderniausią iš septynių įmonės kompleksų, esančių 70 km nuo Murmansko atviroje jūroje. Čia, 14 didžiulių (160 m2) plūduriuojančių narvų, povandeninėmis kameromis prižiūrima 150 tūkstančių žuvų. Temperatūra žiemą nukrenta žemiau 20 laipsnių, tačiau vanduo niekada neužšąla. Šaltis taip pat gelbsti žuvis nuo lašišišinių utėlių, kurios yra tikra lašišų auginimo problema labiau į pietus, ypač Norvegijoje. Poliarinėmis naktimis povandeninės lempos apšviečia žuvų šėrimą, kuris du kartus per dieną ateina per įspūdingą vamzdžių labirintą ir trunka beveik penkias valandas.

Norvegija buvo šių technologinių salų pavyzdžiu, o „Rusijos akvakultūra“ tikina, kad gamyboje ji nenukrypsta nuo Norvegijos standartų: jokių antibiotikų (apie Norvegiją to negalima pasakyti), maišymosi su laukinėmis lašišomi ar per arti jų veisimosi vietų.

Pasaulio laukinės gamtos fondas neturi nieko, kuo galėtų apkaltinti įmonę, rašo „La Croix“, o nevyriausybinė organizacija „Bellona“, stebinti povandeninių laivų ir branduolinių laivų radiaciją Murmanske, patikino, kad žuvys nėra užkrėstos. Siekdama laikytis standartų ir tuo pat metu plėsti gamybą, „Russian Aquaculture“ samdo norvegų konsultantus ir siunčia darbuotojus mokytis pas kaimynus.

Taigi, pažymi La Croix, nepaisant sankcijų, šalių bendradarbiavimas tęsiasi.