infa.lt

Seimo narys dr. Mindaugas Puidokas

Naujoviška JAV Prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) suformuota užsienio politikos praktika apie svarbias žinias, paskelbtas per „Twitter“, pasekė ir Turkijos Prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdoğan), paskelbdamas apie pradėtą didelio masto puolimą prieš kurdų kontroliuojamus rajonus Sirijos šiaurės rytuose.

Kodėl Turkija ryžosi šiam puolimui?

Turkija senai vertina Sirijoje ženklią dalį teritorijos kontroliuojančius kurdus kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Kurdai yra apie 40 milijonų tauta, kuri neturi savo valstybės ir jau daug metų siekianti ją įkurti. Didžiausia dalis kurdų gyvena būtent Turkijoje – pagal oficialią statistiką apie 15 milijonų, bet kai kuriais duomenimis jų skaičius gali siekti net apie 20 milijonų iš 80 milijonų gyventojų. Akivaizdu, kad kurdų ryžtingas siekis sukurti valstybę kelia grėsmę Turkijos teritoriniam vientisumui.

Dėl to R. T. Erdoano ryžtas paremtas ne tik siekiu mobilizuoti jo politinę jėgą AKP palaikančius žmones, bet ir baime dėl pasienyje Sirijoje gimstančios kurdų valstybės. Turkija nemato grėsmės iš Irako kurdų. Su jais net palaiko gana gerus santykius, nes jie nesiekia atsiskyrimo nuo Irako ir nekuria savo valstybės. Sirijos kurdus Turkija įvardina teroristais, nes kaltina juos artimais ryšiais su Kurdistano darbininkų partija (PKK).

Siekdama savo politinių tikslų PKK istoriškai grasina ir naudoja karinę jėgą prieš karinius ir civilinius taikinius. Dėl taikomų kovos metodų PKK yra įtraukta į JAV, ES ir NATO teroristinių organizacijų sąrašus. Turkijos ir PKK kovose nuo 1984 m. žuvo daugiau nei 37 000 žmonių. PKK veiksmai daugiausia vykdomi Turkijoje ir prieš Turkijos objektus kitose šalyse, tačiau atskirais atvejais PKK bendradarbiavo su kitomis kurdų nacionalistinėmis karinėmis grupuotėmis kaimyninėse šalyse. Tad Turkijos baimės ir pozicija atrodo suprantama, bet rimtų abejonių išlieka.

JAV sankirtos su Turkija ir vaidmuo Sirijos kare

Turkija ir JAV yra NATO narės, bet jų santykiai tapo ypač komplikuoti po nepavykusio perversmo prieš R. T. Erdoaną. Turkija kaltina dėl perversmo organizavimo JAV gyvenantį musulmonų pamokslininką Fetulą Guleną (Fethullah Gulen), kurį jiems amerikiečiai išduoti atsisakė. Po perversmo Turkija suartėjo su Rusija ir nutarė įsigyti oro gynybos zenitinių raketų kompleksus S-400 „Triumf“, nors yra NATO narė. JAV pagrasino sankcijomis ir santykiai pasiekė naujas žemumas.

Vis tik Ankara skaičiavo galimą puolimo žalą bei naudą ir jam tinkamas sąlygas sudarė tik JAV karių atitraukimas. Iki šiol per karą Sirijoje kurdų kariniai junginiai buvo stipriausi amerikiečių sąjungininkai per sausumos operacijas ir kovojant su DAESH, kuris Lietuvoje geriau žinomas kaip ISIS.

Turkija teigia, kad jos operacija skirta kovai su teroristais – tai yra su ISIS ir kurdų daliniais. Jie juos tapatina, bet realybė kiek kitokia. Kurdai patys daug kovojo su DAESH. Laiko įkalinę daug teroristų savo teritorijoje. JAV pajėgų atitraukimą kurdai vertina kaip jų palikimą likimo valiai ir tam tikrą išdavystę.

Iš JAV ateina prieštaringos žinutės dėl karių atitraukimo, bet faktas, kad dalinis atitraukimas įvyko ir tas leido Turkijai po intensyvaus bombardavimo surengti sausumos puolimą. Tikslas – sukurti „saugią“ buferinę zoną nuo Turkijos ir ten perkelti šimtus tūkstančių pabėgėlių sirų, kurie dabar gyvena Turkijoje esančiose pabėgėlių stovyklose.

Kodėl Sirijos prezidentui B. Al-Asadui ir Rusijai Turkijos puolimas naudingas?

Sirijos prezidentas Bašaras al-Asadas (Bashar al-Assad) ir Rusija siekia apjungti visą Sirijos teritoriją po Damasko vėliava, bet kurdai vis atsisakydavo tam pritarti, nes norėjo išlaikyti savo valdomos teritorijos pilną kontrolę ir pasikliovė JAV karine parama. Rusija vis kartojo, kad JAV pasitikėti nevalia ir dabar amerikiečių sprendimas atitraukti karines pajėgas tarsi patvirtina jų žodžius.

Tai verčia tarp Sirijos su Rusija ir Turkijos kariuomenių atsidūrusius kurdus ieškoti išsigelbėjimo scenarijų. Tikėtina, kad toks scenarijus tenkina ir Turkiją, kuri dalyje kurdų valdomos teritorijos įkurtų buferinę zoną, bet nenori, kad likusioje šeimininkautų kurdai. Jiems geresnis sprendimas – kurdai Sirijos pavaldume, kaip yra Irane ir Irake, nes tada jų nepriklausomos valstybės sukūrimas tampa negalimu.

Dėl to tikėtina, kad Maskva ir Ankara šiais klausimais yra vedę rimtas derybas, ir Sirija imsis aktyvaus puolimo iš Idlibo provincijos pusės. Turkijos puolimo kontekste tam nesutrukdys Jungtinių Tautų Saugumo tarybos grasinimai sankcijomis, nes Rusija turi veto teisę ir gali blokuoti nepalankių Sirijai sprendimų priėmimą.

Rusijos siekis įsitvirtinti Artimuosiuose Rytuose kuo stipriau, taip užpildant geopolitinį vakuumą, kuris atsiranda JAV atsitraukiant iš regiono dalies šalių.

Tad geri santykiai su Sirijos, Irano, Jordanijos, Egipto ir Turkijos lyderiais atveria didelius svertus per išgavimo kiekius reguliuojant naftos ir dujų kainas. Būtent pajamos iš naftos ir dujų yra pamatinės svarbos Rusijos biudžete. Tad vyksta ne tik karas Sirijoje, bet ir didelis užkulisinis galių žaidimas.

Ar gresia Europai Turkijos puolimas Sirijoje nauja migracijos krize?

Ironiška, bet operacija „Taikos šaltinis“ atneš dar daugiau suirutės ir taip karuose paskendusiuose Artimuosiuose Rytuose, gali išsilaisvinti tūkstančiai įkalintų DAESH teroristų ir labai pakenkti Europai, nes, tikėtina, stipriai padidės pabėgėlių srautai į aplinkines valstybes ir į Senąjį žemyną.

JAV tai negresia, nes geografiškai jie per toli. Europos Sąjungos šalys, kaip ir JAV, nepritarė Turkijos puolimui, bet svertai Ankaros ir R. T. Erdoano pusėje.

Jie gali tiesiog leisti vėl nekontroliuojamai vykti į Europą pabėgėliams iš jos teritorijoje esančių stovyklų. Tokio scenarijaus realią grėsmę patvirtina ir įtūžusio už prancūzų, britų ir vokiečių kritiką R. T. Erdoano grasinimai užtvindyti Europą pabėgėliais ir taip sukelti dar vieną migracijos krizę.

ES pakrančių apsauga išlieka silpna, chaotiškai organizuota ir tai reikštų rimtas ekonomines problemas Graikijai, Italijai, Vokietijai, Švedijai, nes ir dabar jose yra didelis kiekis migrantų iš Artimųjų Rytų.

Dėl to Turkijos puolimas Sirijoje – tik dalinė problema, nes joje vykstantis karas dar ilgai darys įtaką Europos Sąjungos šalių politikai valstybių narių viduje, užkraunant papildomą krūvį lėtėjančiai ekonomikai ir keliant visuomenės vidinius konfliktus dėl integruotis nenorinčių dalies atvykėlių iš Artimųjų Rytų.