infa.lt

Kazys Starkevičius. Kas yra gerovės valstybė?

Kazys Starkevičius. Kas yra gerovės valstybė?

rugsėjo 17
08:12 2019
Kazys Starkevičius

tsajunga.lt nuotr.

Seimo narys Kazys Starkevičius (TS-LKD)

Pastaruoju metu vėl prabilta apie gerovės valstybei sukurti planuojamas mokesčių pertvarkas. Valdančiųjų numatomos šio tikslo įgyvendinimo priemonės kelia nemenką nerimą. Netgi verčia susimąstyti – kas gi ta gerovė ir kokios mes jos norime.

Nenorėdamas iš anksto kritikuoti dar nepateikto projekto tik noriu pasakyti ko nepageidaučiau matyti tame projekte ar projektų pakete. Mat ir dabar, kaip ir kiekvieną kartą, kuomet prabylama apie mokesčių reformą, iškart kalba ima suktis apie ūkininkus ir savarankiškai dirbančius žmones.

Kaip visada prabylama apie lengvatas ūkininkų degalams, bet tai dar būtų pusė bėdos, nors ūkininkai važinėja laukais, o ne keliais, kurių priežiūrai paprastai skiriamas akcizas už degalus. Vėl imama eskaluoti tema apie tai, kad visus reikia mauti ant vieno kurpalio ir savarankiškai dirbantys turi būti prilyginami darbo kodekso ar valstybės tarnybos įstatymų paunksnėje – santykinėje komforto zonoje triūsiančius samdinius.

Girdi, visi turi mokėti vienodai ir tada gerovė ateis net neprašyta. Nesvarbu, kad tiek ūkininkas, tiek kitas savarankiškai dirbantis žmogus savanoriškai renkasi laisvę neturėti viršininkų, bet ir išsižada daugybės smulkesnių bei stambesnių patogumų, kurie irgi kainuoja valstybei.

Savarankiškai dirbti – ar laukuose, ar prie kompiuterio apsisprendęs žmogus neturi virš savęs viršininkų, bet neturi ir normuotos darbo dienos, viršvalandžių darbo apmokėjimo tarifo, atostogų ir atostoginių, tėvadienių, mamadienių ir net valstybinių švenčių proga renkasi – dirbti ar ne. Gali nedirbti, bet nieko ir negaus, niekas už jį niekuo nepasirūpins.

Kliša privalomojo sveikatos draudimo (PSD) sistema tokia, kad visai nesvarbu kiek kas kurioje srityje uždirba ar sumoka – jokių papildomų privilegijų, prireikus gydymo, nesulauks. Tai net išvis joks draudimas, nes už nesumokėtas „draudimo“ įmokas skaičiuojamos baudos ir delspinigiai, pasipila antstolių laiškai, o atnaujinus mokėjimus vis tiek skaičiuojama skola, nors tas, kas jų nemokėjo, tuo metu ir „draustas“ nebuvo. Niekuo nepasinaudojo, nes tai neįmanoma. Bet tai jau atskira tema.

Grįžtu prie klausimo apie požiūrį į savarankiškai dirbančius asmenis. Negi norima šalia to, kad jie savanoriškai išsižada daugybės privilegijų, prilyginti jų įsipareigojimus tiems, kas jomis naudojasi? O gal norima, kad visi tie asmenys eitų samdytis į stambias įmones, o ūkininkai imtų triūsti dideliuose agrokoncernuose irgi kaip samdiniai?

Suvienodinimas nuo to gal ir įvyks, pavydo ir bolševizmo instinktai kuriam laikui bus pasotinti bet tik laikinai užganėdinti. Pasukus šiuo keliu galima drąsiai nukeliauti į pavojingus dirvonus.

Sėkmingai sunaikinę smulkiąją prekybą galime dar nusitaikyti į nedideles šeimynines smukles ar uogienes verdančias, vieno kąsnio sumuštinius siūlančias moteriškes – nėra čia ko savarankiškai bizniauti. Darbinkis dideliame tinkle ir ark, „kaip visi“. Tokia gerovės valstybės vizija? Nežinau, kaip kam, bet man tai primena kažką labai atgrasaus.

Tekste specialiai neužsiciklinu vien ties ūkininkais. Nors mėgstantieji skaičiuoti jų turtus pamiršta, kad įskaičiuoja ir brangią, išlaikymo ir atnaujinimo reikalaujančią techniką, grūdus, gyvulius ir t.t. Nežinau daug ūkininkų (stambių koncernų ir jų savininkų tokiais nelaikau), kurie disponuotų pertekline prabanga – jachtomis, limuzinų parkais (į juos nelabai tinka „žaliasis“ dyzelinas) ir pan.

Bandymas įvesti lygiavą ten, kur  sulyginama tik duoklė sostui, dar niekad nesukūrė jokios gerovės. Nes gerovė, mano supratimu, tai ne tik valdžios apmokėti mamadieniai, nemokamas medpunktas ir visiems vienodai normuotas lažas. Tai dar ir pasirinkimo laisvė, teisė į savo gyvenimo būdą, vertybes bei pasaulėžiūrą. O dar vienas gerovės elementas – stabilumas.

Ne, ne – tai ne vien stabili alga du kartus į mėnesį. Tai dar ir bent kokius tris ar keturis metus nesikeičianti mokestinė ir minimaliai kaitaliojama teisinė sistema. Prie kurios spėtų be galvos skausmo prisitaikyti ir išmokti pagal ją gyventi visi – nuo ūkininkų iki buhalterių, nuo laisvai praktikuojančių vertėjų iki advokatų.

Taip pat pensijų kaupimo sistema galėtų imti ir nebūti kaitaliojama bent porą dešimtmečių – tada ir paaiškėtų jos efektyvumas ar trūkumai, o ir jaunesni žmonės matytų prasmę dalyvauti šiame gerovės žaidime. Kada tokia šventė ateis – nežinau. Bet tai irgi bus svarbūs gerovės valstybės ingredientai.

Negaliu nepritarti šioms ekonomisto Raimondo Kuodžio mintims: „Kuo šalis labiau išsivysčiusi, tuo ji turi daugiau poreikių: švietimas, sveikatos apsauga, socialinis saugumas ir kiti dalykai. Jeigu tu to adekvačiai nefinansuoji, tada ir turi tą išsigimimą viešojo sektoriaus. Mes turime 2 mlrd. eurų atotrūkį nuo normalumo. Tai ne 100 mln. eurų, kas yra 5 proc. nuo 2 mlrd. eurų. Kaip tą padaryti? Tam reikia rimtos reformos, kuri sutvarkytų „gyvulių ūkį“ ir šešėlį. Neužtenka savo proto – imkime kaimynų protą. Ten žmonės ne labai skundžiasi sistema, kuri yra skaidri ir pastovi“.

Reikalingas ir pastovus kokybiško švietimo prieinamumas visiems. Kad ir kaip keistai tai beskambėtų – ir čia klausimas ne vien tame, jog per maži mokesčiai ir reikia iš kažko atimti, o kažkam duoti. Šiam gerovės valstybės ingredientui užtikrinti reikia visai ko kito, o ne lygiavos.

Reikia užkardyti tokius reiškinius, kai provincijos mokykla už didelę sumą renovuojama, o kitais metais uždaroma. Tie patys pinigai galėtų būti skirti tam pačiam švietimui, bet kitaip.

Neturi būti situacijų, kai privati gimnazija SOSTINĖJE  išsidėsto per kelias valdiškas mokyklas, jos mokiniai vieninteliai pietauja ilgąją pertrauką ir grįžta į savo privilegijuotą, kodine spyna rakinamą aukštą. O neprivilegijuotos mokyklos vaikai lieka nevalgę per dešimt skirtų minučių.

Tai pagrįstai sukelia nelygybės ir pažeminimo jausmą vaikams ir jų tėvams. Išvis – mokinio krepšelio pervedimas privatininkams, kurie vis tiek papildomai lupa beprotiškus pinigus iš mokinių tėvų, niekaip nepadeda mažinti socialinės atskirties. Tai tas pats, kaip remti brangius restoranus minimalaus prasimaitinimo krepšelio sumomis. Dirbantys net už pusantro minimumo ten vis tiek nepavalgys.

Tuo tarpu valstybei derėtų rūpintis, kad galimybę išsilavinti turėtų visokių šeimų vaikai. Tai yra esmių esmė. Išsilavinę, laisvi žmonės ir tegali gyventi gerai. Tik tokie. Tik tokie laisvės su gerove nepriešins ir jas abi brangins, o prireikus – gins.

1 Atsiliepimas

  1. 8    -  2019-09-17, 08:43

    Pats starkevičius su savo konservatorių šutve prieš dešimt metų ir įvedė PSD mokestį, prieštaraujantį LR Konstitucijai. Pats starkevičius tuomet, atidirbinėdamas kubiliui už nugesintą mailiaus bylą, labai stengėsi suvaržyti smulkųjį verslą kasos aparatais. Smulkiųjų verslininkų Lietuvoje sumažėjo daugiau nei penkeriopai, – žmonės tapo bedarbiais, emigravo.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Atšaukti atsakymą.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Kazys Starkevičius. Kas yra gerovės valstybė?* - nuoroda: https://infa.lt/36349/kazys-starkevicius-kas-yra-geroves-valstybe/