infa.lt

Requiem mano Rugsėjo 11-ajai

Requiem mano Rugsėjo 11-ajai

rugsėjo 09
08:27 2019

Andrius Martinkus

Andrius Martinkus

Dar neteko rašyti teksto, kurį pradėti būtų taip sunku kaip šį. Ir dar niekada taip nekankino abejonės, ar dėstomos mintys vertos to, kad būtų publikuotos. Tiesą sakant, nuo baimės pasirodyti visišku kvailiu apsaugo tik tai, kad Lietuvos viešojoje erdvėje pilna kur kas didesnių ir – dėl įspūdingų tiražų – kenksmingesnių kvailysčių.

Šis tekstas, ko gero, galėtų būti priskirtas tam, ką galima pavadinti „nusivylimo literatūra“, – jos stygiumi Lietuva tikrai nesiskundžia. Kita vertus, nusivylimas dar nereiškia nevilties. Juk gali būti Judo nusivylimas, kurio apimtam belieka tik pasikarti. Bet gali būti ir nusivylimas, išvaduojantis iš iliuzijų, nuverčiantis nuo pjedestalų stabus ir atveriantis naujus horizontus. Šiuo tekstu autorius užverčia paskutinį vieno savo dvasinės raidos etapo puslapį, atlieka veiksmą, kuris yra skausmingas, bet būtinas.

Jeigu šias eilutes rašančiam reikėtų nurodyti jo gyvenimui tekusio pasaulinės istorijos tarpsnio įvykį, turėjusį ypatingą reikšmę jo požiūriui į „pasaulį“, tai šalia 1990 metų kovo 11-osios jis nedvejodamas pasirinktų 2001 metų rugsėjo 11-ąją. Tai gali pasirodyti keista, o kai kam gal net kvaila, tačiau siaubingą teroro aktą Niujorke išgyvenau kaip asmeninį įžeidimą. Tai jokiu būdu nebuvo „civilizacijų konflikto“ dalyvio įžeidimas. Amerikos tragedija niekaip nepakeitė mano požiūrio į islamą. Kaip, beje, ir į vadinamuosius „Vakarus“, kurių niekada – bent jau nuo tada, kai išaugau iš intelektualinės paauglystės, – nelaikiau „civilizacijos“ požiūriu kuo nors pranašesniais už „Rytus“.

Priešingai – tokiose svarbiose kultūros srityse kaip religija ir moralė Vakarai man seniai teikė įspūdingą nuosmukio pavyzdį. Vis dėlto pritariau Lietuvos stojimui į vadinamąsias „Vakarų struktūras“ – NATO ir Europos Sąjungą. Pirmuoju atveju apsisprendimą lėmė istorinė lietuvių tautos XX amžiaus patirtis. Antruoju – įsitikinimas, kad Lietuva yra neatskiriama europinės civilizacijos dalis. Prisijungimas prie ES man pirmiausia reiškė sutikimą dalintis bendru su visa Europa – tautų Europa – likimu. Dabar matau, kad anuometinis mano nusistatymas buvo pernelyg idealistinis.

Grįžtu prie 2001 metų rugsėjo 11-osios. Tai, dėl ko aną dieną pasijutau užgautas, nebuvo nei Vakarų „vertybės“, nei „civilizacija“ kaip „barbariškumo“ priešingybė. Įžeidimo būta daug didesnio. Įžeistas buvo pats žmogiškumas. 2001 metais rašiau: „Priešingai negu daug kas mano, žmonės, padarę tai, kas sukrėtė Ameriką ir pasaulį, sukilo ne prieš Vakarų vertybes. Jie padarė daug daugiau. Savo veiksmu sulaužė biologinį žmonių giminės solidarumą. Jie patys save išskyrė ne vien iš „civilizuoto pasaulio“, bet ir iš žmonių giminės, iš pasaulio kaip tokio“ („Š. A.“, 2001.XII.15). Aišku, aš žinojau, kad daugybė žmonių visame pasaulyje – milijonai, ko gero, net milijardai žmonių – neišgyveno Amerikos Rugsėjo 11-osios kaip asmeninio įžeidimo.

Turėjau progos tuo įsitikinti bendraudamas su kai kuriais savo draugais. Televizijos kanalai rodė, kaip minios žmonių giminės atstovų Gazoje ir Vakarų Krante švenčia mane įžeidusį Įvykį. „Jie tai padarė, bet mes to norėjome“, – apie Rugsėjo 11-osios teroro aktų vykdytojus pasakė prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as. O vokiečių kompozitorius Karlheinzas Stockhausenas pareiškė: „Tai, kas ten įvyko, – didingas meno kūrinys. […] Tai pats didingiausias meno kūrinys visame kosmose.“ Vis dėlto man Amerikos Rugsėjo 11-oji buvo ir mano Rugsėjo 11-oji. Visam pasauliui tiesiogiai transliuojami Niujorke siautėjančio blogio vaizdai mane žeidė ne kaip „vakarietį“, ne kaip „civilizuotą“ žmogų, bet tiesiog kaip žmogų.

Šiandien turiu konstatuoti, kad jei anuomet taip mane sukrėtę ir asmeniškai įžeidę įvykiai pasikartotų, mano santykis su jais būtų visiškai kitoks. Šiandien įvykusi Rugsėjo 11-oji netaptų mano Rugsėjo 11-ąja, neįžeistų manęs asmeniškai. Tokio masto blogis sukrėstų, aišku, ir šiandien. Sukrėstų, bet neįžeistų. Ir taip atsitiktų ne todėl, kad šio rašinio autorius (bent jau jis pats taip mano) tapo blogesniu žmogumi, bet todėl, kad šiandien „pasaulis“ jam atrodo blogesnis, negu atrodė 2001 metų rugsėjo 11 dieną. Kokių gi pokyčių įvyko nuodėmingoje autoriaus sieloje nuo 2001 metų – nuo metų, kai, gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje vis dar gyveno trys su puse milijono žmonių?

Jeigu reikėtų vienu žodžiu įvardinti priežastį, lėmusią dvasinės būsenos, kurios pasekmė yra šis requiem, atsiradimą, tas žodis būtų – „melas“. Šiandien šios viešos išpažinties autoriui, kitaip nei 2001 metų rugsėjo 11-ąją (ką ir kalbėti apie 1990 metų kovo 11-ąją), yra akivaizdus faktas, kad vadinamojo „demokratinio“ pasaulio viešoji erdvė daug kuo panaši į viešąją erdvę santvarkos, žinomos kaip „sovietinė“. Autorius puikiai prisimena, kokį įspūdį jam anais 1991 metais padarė Aleksandro Nevzorovo filmas „Našy“. Prisiminti labai padėjo 2011 metų „reportažai“ apie sukilusią prieš „tironą“ „liaudį“, apie dykumoje lakstančius „civilius gyventojus“ (mūsų vyrukus – našy) ir apie juos „ginančią“ NATO aviaciją. Tačiau daugybė žmonių anuometinėje Sovietų Sąjungoje tikėjo Nevzorovu. Daugybė žmonių Vakaruose įtikėjo režimo pakeitimui pateisinti gaminama propaganda.

Nuosprendį Talibano režimui savo širdyje pasirašiau dar iki teroro aktų Niujorke. Tai įvyko 2001 metų kovą, kai viso pasaulio akivaizdoje, ignoruojant daugelio musulmoniškų valstybių prašymus nenaikinti pasaulio paveldo objektų, iš pabūklų šaltakraujiškai buvo sušaudytos ir susprogdintos milžiniškos Budos statulos Bamijano provincijoje. Man buvo visiškai aišku, kad negali būti vietos po saule režimui, akiplėšiškai laikančiam save musulmoniškesniu už visas tūkstantį metų iki jo Bamijaną valdžiusias musulmoniškas valdžias, kurioms statulos netrukdė.

Kita vertus, iš kur šio teksto autorius kartu su visa kultūringa žmonija sėmėsi teisėto pasipiktinimo šiuo įžūliu vandalizmo aktu? Ogi iš pasaulinių masinių informavimo priemonių. Jos padarė tikrai didelį darbą įteisinant šio teksto autoriaus akyse intervenciją į Afganistaną. Palyginti su tuo dėmesiu, kurį informacijos pasauliui teikėjai skyrė talibų įvykdytam kultūrinio genocido aktui, 1999 metų vasarą prasidėjusį krikščioniškos kultūros genocidą Kosove, vykdytą bejėgiškai (o gal ir abejingai) stebint kraštą okupavusioms NATO pajėgoms, lydėjo kapų tyla.

Šio teksto autorius pritarė Jugoslavijos bombardavimui 1999 metų pavasarį. Ir didele dalimi tai buvo „demokratinio pasaulio“ masinių informavimo priemonių nuopelnas. Nors Irako karo išvakarėse televizorių ekranuose buvo galima stebėti didžiausias nuo Vietnamo karo laikų antikarines Vakarų gyventojų demonstracijas, autorius, kaip doras lietuvis, šventai pasipiktinęs Prancūzijos prezidento pasakymu apie „praleistą progą patylėti“, mieliau rinkdavosi retoriką apie „Naująją Europą“ ir 2003 metų kovą buvo ne Prancūzijos, o karą pradėjusio JAV prezidento pusėje. Aišku, tiek Jugoslavijos, tiek Irako atveju autoriaus apsisprendimą lėmė ne vien tai, „ką rodė per televizorių“.

George’as W. Bushas autoriaus palaikymą „užsidirbo“ 2002 metų lapkričio 23 dieną Vilniuje pažadėdamas, kad „Lietuvos priešas bus ir Amerikos priešas“. Autorius turi pripažinti, kad objektyvus 1991–1999 metų karų buvusioje Jugoslavijoje vaizdas jo sąmonėje buvo iškraipytas iš dalies dėl jo paties paviršutiniškai įsivaizduojamų analogijų: Jugoslaviją jis gretino su SSRS, serbus – su rusais, o „visus kitus“ – su norinčiais pabėgti iš „tautų kalėjimo“ . Per švieži dar buvo mūsų pačių nacionalinio išsivadavimo prisiminimai ir per menka asmeninė patirtis. Šiandien autoriui ypač skaudu prisiminti, kad adekvatų Jugoslavijos tragedijos supratimą anuomet deformavo autoriaus konfesinės simpatijos. Tačiau kaip 1991–1999 metais religija prisidėjo prie tikrovės deformacijos, taip 2008 metais religija nuplėšė nuo tikrovės iliuzijos šydą.

Vis dėlto nei paviršutiniškos analogijos, nei konfesinės simpatijos negalėtų iškreipti tikrovės, jeigu nebūtų informacijos apie tą tikrovę. O informacijos buvo. Ir labai daug. Ir labai šališkos – neproporcingai serbų piktadarystėms antiserbiškos. Kai NATO bombardavo Jugoslaviją, kai visas pasaulis tiesioginiame eteryje stebėjo Niujorko Dvynių griūtį, kai Bushas su Blairu vertė Sadamą Huseiną, Afrikoje vyko didžiausias pilietinis karas šio žemyno istorijoje ir vienas daugiausiai aukų pasiglemžusių pilietinių karų pasaulio istorijoje. Ir ką gi? Ogi nieko. Ar daug kas Lietuvoje žino apie 1998–2003 metų karą Konge, pražudžiusį daugiau kaip 5 milijonus žmonių? Ar rūpėjo tada Kongo „civiliai gyventojai“ tiems, kurie pernai „gynė“ Libijos „civilius gyventojus“ nuo Muamaro Kadafio?

Ar pasaulinės masinės informavimo priemonės, kurios vakar terorizavo Vakarų gyventojų sąmonę ir vaizduotę kasdienėmis ataskaitomis apie tikras ir tariamas Libijos diktatoriaus aukas, o šiandien daro tą patį informuodamos (arba dezinformuodamos) apie padėtį Sirijoje, anuomet, kai Konge žuvo milijonai, buvo tokios įkyriai negailestingos Vakarų gyventojų sąmonei ir vaizduotei? Kodėl Vakarų gyventojas turi žinoti apie dviejų Budos statulų sunaikinimą Afganistano Bamijano provincijoje, bet neturi žinoti apie pusantro šimto krikščionių bažnyčių sudeginimą ir sugriovimą Serbijos Kosovo provincijoje?

Kodėl šis gyventojas turi pabusti ir eiti miegoti televizoriaus ekrane matydamas jo pagalbos maldaujantį arabų „revoliucionierių“, tuo tarpu jo sąmonė ir vaizduotė apsaugotos nuo Kongo siaubo? Ogi todėl, kad Vakarų masinės informavimo priemonės formuoja teisingą Vakarų masių sąmonę ir tokį masių pasaulio vaizdinį, kokio reikia. Kam reikia? Na, pavyzdžiui, tiems, kuriems trukdė Libijos ir tebetrukdo Sirijos režimai.

„Ir kas gi čia naujo? – paklaus daug kas, ir ne tik šalininkai senos nuomonės, kad pasaulį valdo žydai ir masonai. – Gerai žinoma, kad informacija yra galingas ginklas, o masinės informavimo priemonės yra ir sąmonės formavimo priemonės. Autorius aprašo savo perdėm subjektyvių santykių su informacija apie įvykius pasaulyje istoriją. Toks atviravimas yra mažų mažiausiai nesolidus.“ Į tai atsakau, kad dar labai daug žmonių tiki, jog pasaulis yra toks, kokį jiems rodo „per televizorių“. Tai yra toks, kuriame kraugerys Bašaras al Asadas šaudo į „taikius protestuotojus“, o Kongas neegzistuoja. Dar labai daug žmonių yra įkalinti savo klaidingose, masinių informavimo priemonių palaikomose istorinėse analogijose, kuriose bendramačiais dalykais yra laikomos Lietuvos ir Kosovo „nepriklausomybės“, „dainuojanti“ ir „oranžinė“ revoliucijos. Gal tai ir nesolidu, – jei nesolidu pripažinti savo klaidas, – bet, prisipažįstu, ir aš pats ilgai mąsčiau teisingai ir taip, kaip reikėjo. Pavyzdžiui, kaip reikėjo tiems, kurie 2003 metais užpuolė Iraką. Tuomet dar labai skaudėjo Rugsėjo 11-oji. Reikėjo kito tokio asmeninio įžeidimo, kad hipnozė praeitų.

Juo tapo 2008 metų vasario 18-oji, kai valstybė, 2001-ųjų rugsėjį tapusi siaubingo teroro akto auka, kartu su žygį prieš Europos krikščionybę 1789 metais pradėjusia Prancūzija pripažino Serbijos valstybingumo lopšio – Kosovo – „nepriklausomybę“. Kaip ir anais 1999 metais, šiandien manau, kad buvo būtina sustabdyti smurtą Kosove. Tačiau serbų kariuomenę ir policijos dalinius pakeitę NATO „taikdariai“ neatnešė taikos ir nesustabdė smurto. Du šimtai tūkstančių serbų buvo priversti bėgti iš savo krašto. Prasidėjo krikščioniškosios Kosovo kultūros naikinimas. 2004 metų kovo 29 dieną Lietuva įstojo į galingiausią pasaulyje karinį aljansą, vos prieš kelias dienas (kovo 17–18) pademonstravusį visišką bejėgiškumą (arba abejingumą) masinių pogromų akivaizdoje, kai buvo sudeginti keli šimtai Kosove dar likusių serbų namų ir sunaikinta keliasdešimt krikščionių bažnyčių bei vienuolynų. Vakarų su NATO priešakyje nusikaltimų krikščionybei Kosove kulminacija tapo šio darinio „nepriklausomybės“ pripažinimas.

Savo poziciją Kosovo problemos atžvilgiu esu išsamiai išdėstęs („Š. A.“, 2008.IV.11). Kosovo „nepriklausomybės“ pripažinimas – pasibjaurėtinas politinės juodosios magijos aktas – buvo tas lūžio taškas, kuriame aiškiai supratau, kad mąstyti teisingai ir taip, kaip reikia, reikštų paprasčiausią dvasinę degeneraciją ir pasivertimą zombiu juodųjų politikos magų ir juos aptarnaujančių masinių informavimo priemonių rankose. Tai buvo tiesos akimirka, iliuzijų žlugimas ir requiem mano Rugsėjo 11-ajai garsai.

Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto metu mąsčiau neteisingai, ne taip, kaip reikia „demokratiniu“ save vadinančio pasaulio viešpačiams. Smagu buvo stebėti Vakaruose kilusį pasipiktinimą po to, kai Rusija pripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Ir pasipiktinimą kėlė fantasmagoriška dvejopų standartų bakchanalija, kai iš pykčio perkreiptais veidais fariziejai rėkė, kad Kosovo ir atsiskyrusių Gruzijos teritorijų atvejai yra nelygintini. O kas gi slypėjo už to bejėgiško įtūžio, oro drebinimo, daužymo kumščiais į stalą ir taškymosi seilėmis?

Juk visi tie politikos juodieji magai, burtininkai ir niekdariai puikiai suprato, kad, pripažindami Kosovo „nepriklausomybę“, jie sukuria precedentą. Iš kur tas fariziejiškas pasipiktinimas? Juos papiktino tai, kad Rusija metė iššūkį išskirtinei Vakarų privilegijai laužyti tarptautinę teisę. Štai ir viskas. Magai ir burtininkai paprasčiausiai nesitikėjo, kad Rusija išdrįs pasielgti taip, kaip pasielgė jie. Yra toks liaudies posakis: „Iš šūdo varškės neišspausi.“ Bet Vakarų magai ir burtininkai Kosove pabandė išspausti. Ir buvo įsitikinę, kad niekas daugiau tokiai politinei alchemijai nesiryš. Tačiau jie suklydo.

2008 metų rugpjūtį propagandinė piliečių „zombinimo“ mašina Lietuvoje veikė visu pajėgumu. Viešoji erdvė buvo drebinama daugybės teisingų kalbų, o „kalbančios galvos“ nuo ryto iki vakaro įrodinėjo žmonėms, kad mąstyti reikia taip, kaip reikia. Kaip reikia Lietuvos viešpačiams ir Lietuvos viešpačių viešpačiams. Reikia pripažinti, kad oficiali propaganda susidūrė su sunkia užduotimi. Dvejopų standartų orgija buvo tokia šlykšti, jog tam, kad įžvelgtum joje teisės liturgijos šventimą, reikėjo būti gerokai „suzombintam“. Todėl nenuostabu, kad propaganda tikslą pasiekė tik iš dalies. Žmonės, skambinę į radijo laidas, kuriose klausytojų pasisakymai dar nėra cenzūruojami, skirtingai nuo darnaus „kalbančių galvų“ choro, nedemonstravo sovietmečiui būdingos nuomonių vienybės. Bet šios laidos (dažniausiai Žinių radijo) sudaro tik nedidelę viešojo kalbėjimo dalį. Beveik visa viešoji erdvė buvo okupuota teisingą įvykių versiją dėstančių „kalbančių galvų“. Vaizdelis priminė gūdų sovietmetį. Net keista, kaip tame vaizdelyje atsirado Kęstučio Girniaus, – išdrįsusio pareikšti, kad jei Rusija pasielgtų kitaip (t. y. neduotų atkirčio Saakašviliui), „jos niekas nebegerbtų“, – galva.

O koks triukšmas kilo dėl Valerijaus Gergijevo koncerto šių metų sausio 13-ąją! Ir kaip ta prieš koncertą viešąją erdvę drebinusi audra kontrastavo su visišku štiliu po koncerto! Vos išgirdęs „kalbančių galvų“ – „valdžiažmogių“ ir juos aptarnaujančių žurnalistų bei apžvalgininkų – gąsdinimus, kad į koncertą eiti negalima, kad tai antipatriotiška, supratau – eiti būtina. Tiesą sakant, nebuvau tikras, ar žmonės nepabūgs viešumoje tvyrojusios gėdinimo ir smerkimo atmosferos. Abejonės išsisklaidė, kai pamačiau į Kauno „Žalgirio“ areną plūstančias minias. Visai kaip Sąjūdžio laikais. Ir tikrai apgailėtinai atrodė ta saujelė teisingai mąstančių jaunuolių su žvakėmis ir laikraščiais.

Manote, žmonės nežinojo, kad Gergijevas koncertavo Cchinvalyje 2008-ųjų rugpjūtį? Esu įsitikinęs, kad absoliuti dauguma (ačiū „kalbančioms galvoms“) tai puikiai žinojo, o daug kas ėjo į koncertą būtent dėl to. Taip pat esu įsitikinęs, kad po koncerto viešojoje erdvėje įsivyravusi tyla aiškintina „kalbančias galvas“ ištikusia šoko būsena. Totalus propagandos fiasko! Košmaras būtų buvęs ne toks baisus, jei Gergijevas būtų triumfavęs Vilniuje arba Klaipėdoje, – tuomet nemažą dalį kaltės būtų galima suversti „rusakalbiams“. Bet Kaune! „Kalbančios galvos“, kaip sakoma, gavo nuo liaudies šlapiu skuduru. Ir užsičiaupusios tarsi moliuskai tyliai sulindo į savo kriaukles. Joms rimtai reikėtų susimąstyti, su kokia nepatriotiška tauta tenka turėti reikalų.

Iš tikrųjų, ar patriotiškai skamba šias eilutes rašančio prisipažinimas, kad į Gergijevo koncertą susirinkusioje daugiatūkstantinėje minioje jis patyrė tokį laisvės jausmą, kokį patirdavo 1988–1990 metais Sąjūdžio mitinguose? Juk kokiais 2003 metais pačiam šio teksto autoriui toks būdas patirti laisvę būtų pasirodęs mažų mažiausiai keistas. Bet nuo 2003 metų daug kas pasikeitė. Jeigu Rusijos ir Gruzijos karas būtų vykęs tada, autorius būtų mąstęs teisingai, taip, kaip reikia Lietuvos viešpačiams ir Lietuvos viešpačių viešpačiams.

2003 metais jis būtų piktinęsis tuo, kad didelė „imperinių ambicijų“ vedama „autoritarinė“ Rusija skriaudžia mažą „demokratinę“ ir provakarietišką Gruziją, o faktas, kad Kosovą ir Abchaziją su Pietų Osetija pripažinusių pasaulio vyriausybių santykis yra akivaizdžiai nepalankus Rusijai, autoriui, ko gero, būtų bylojęs apie didesnį Kosovo teisėtumą, palyginti su atsiskyrusiais nuo Gruzijos regionais. Bet šiandien šis faktas autoriui byloja apie papirkinėtojų ir šantažuotojų finansinių galimybių disproporciją bei pasauliui demonstruojamų kuokų svorį. Nauru Respubliką papirkusi Rusija nė iš tolo neprilygsta JAV, ir tai, kad Lietuva pripažino Kosovą ir gėdingai balsavo dėl Palestinos, dar kartą liudija, kaip uoliai Lietuvos viešpačiai vykdo savo šeimininkų paliepimus.

Laisvės gynėjų dieną vykęs Gergijevo koncertas šio teksto autoriui buvo laisvės gurkšnis dvokiančioje melo, „zombinimo“ ir dvejopų standartų atmosferoje, informacinėje kloakoje, kurioje NATO ir Persijos įlankos šeichai darė „revoliuciją“ Libijoje, o Bahreine Saudo Arabijos – absoliutinės monarchijos, kurioje dar ir šiandien baudžiama kapojant galūnes, – kariuomenė malšino šiitų daugumos sukilimą. Po Libijos ir Bahreino kalbėti apie kažkokiomis „vertybėmis“ grindžiamą Vakarų politiką gali tik visiškai „suzombinti“ individai ir jais manipuliuojantys juodieji magai.

„Laisvė“, „demokratija“, „žmogaus teisės“ – kas yra visa tai, jei ne maginės formulės, užkeikimai, kuriais siekiama transformuoti politinę tikrovę nuverčiant nepalankius režimus ir atiduodant valdžią statytiniams? Jei ne militarinė Lietuvos impotencija, beveik neabejoju, kad jos karo lėktuvai dalyvautų tarptautinio banditizmo akte, kuriuo buvo sugriauta Libijos valstybė. Kita vertus, kadangi šią nusikalstamą operaciją vykdė NATO organizacija, joje netiesiogiai dalyvavome ir mes. Ir už tai reikės sumokėti. Galimas daiktas, kad Lietuva jau moka. Išsivaikščiodama, nykdama, atlaisvindama teritoriją…

Libijos kampanijos metu galutinai paaiškėjo, kad dėl to, kas įvyko 2001 metų rugsėjo 11-ąją, nebuvo verta įsižeisti asmeniškai. Būtent šios pasibjaurėtinos cinizmo ir dvejopų standartų orgijos metu pirmą kartą pažiūrėjau pagarsėjusį Michaelo Moore’o filmą. Štai ir vėl atvirauju. Demonstruoju savo naivumą sąmokslo teorijų specialistams. Ką gi – oficialios demagogijos, fariziejiškumo ir smegenų plovimo atmosferoje šių teorijų žinovų tik daugės. Pernelyg akivaizdus oficialių versijų melas.

„Jie tai padarė, bet mes to norėjome, – esė „Terorizmo dvasia“ rašė Baudrillard’as. Ir tęsė: – Terorizmas yra amoralus, bet jis yra atsakas į globalizavimą, kuris pats yra amoralus.“ Tam tikra prasme Stockhausenas buvo teisus. Rugsėjo 11-oji buvo grandiozinis monospektaklis, kuriame vaidino virš žmonijos save iškeliančius žmones gimdanti jėga, pavertusi pasaulį „globaliu kaimu“ su tokia atskirtimi Homo sapiens rūšies viduje, kuri radikaliai priešpriešina sąvokas „žmonija“ ir „solidarumas“.

Tai jėga, gimdanti bin ladenus ir kastą tų, kurie, būdami niekinga mažuma, uzurpavo didžiąją dalį pasaulio turtų, milijardus Homo sapiens rūšies atstovų pasmerkdami skurdui ir pažeminimui. Tai jėga, naikinanti tradicinius gyvenimo būdus ir bendruomenes, išjudinanti ir iš tėvynės vejanti didžiules žmonių mases, prievartaujanti tautas, niekinanti valstybių sienas ir griaunanti valstybes. Tai jėga, kuri pasitelkusi juodąją magiją sukūrė Kosovo „valstybę“, išplėšė istorinę Serbijos valstybės širdį, sugriovė Irako ir Libijos valstybes ir nusitaikė į Siriją bei Iraną.

***

Didžioji dalis kenksmingų kvailysčių, apie kurias buvo užsiminta šio teksto pradžioje, tarpsta ir neperžengia vieno mito, jau daugiau kaip dvidešimt metų beveik totaliai kontroliuojančio Lietuvos viešąją erdvę, ribų. Beveik visas viešas kalbėjimas, nesvarbu, apie ką būtų kalbama, – pradedant Antrojo pasaulinio karo istorija, baigiant įvykiais Garliavoje, – arba tiesiogiai apeliuoja į šį mitą, arba tyliai, vidinės savicenzūros būdu paklūsta jo geležinei kontrolei. Tai, ką skaitėte iki šiol, iš tikrųjų buvo labai subjektyvi autoriaus išsivadavimo iš šio mito gniaužtų istorija. Tiesa, religiniai autoriaus įsitikinimai visada apsaugojo jį nuo pačių blogiausių vergavimo mitui pasekmių. Dar daugiau – teoriniu lygmeniu autorius seniai buvo mitą atpažinęs ir įžvelgęs jo netiesą. Tačiau teorija ir praktika – skirtingi dalykai. Reikėjo nemažai įvykių, skaudžios propagandinio melo patirties ir dvejopų standartų orgijos, kad mito blogis visiškai atsidengtų. Tepateisina ši konceptuali pabaiga subjektyvios išsivadavimo istorijos aprašymą.

Mito – arba didžiojo pasakojimo, – struktūruojančio Lietuvos viešąjį diskursą, galią parodo tai, kad jo įkaitai yra ir daug tikrai religingų žmonių. Jo esmė nusakoma trimis tezėmis. Pirmoji skelbia, kad sovietinės okupacijos laikotarpis buvo „nelaisvės“, „pavergimo“, netgi „nužmoginimo“ epocha, žodžiu, tai buvo gyvenimas „Blogio imperijoje“. Antroji tezė skelbia, kad, šiai „imperijai“ žlugus, mes „išsilaisvinome“, tapome „civilizuoto“,, „demokratinio“, „laisvojo“ Vakarų pasaulio dalimi. Pagaliau trečioji tezė skelbia, jog visos mūsų blogybės kyla iš to, kad esame sovietmečio „traumuoti“, kad nemokame gyventi „laisvėje“, todėl visur turime imti pavyzdį iš tų, kurie toliau pažengė „civilizacijos“ kelyje, turime gydyti „traumą“ ir mokytis gyventi „laisvėje“. Tik pirmoji iš šių tezių yra teisinga. Kitos dvi – klaidingos.

Minėtas mitas, – ar sausa akademine kalba, ar politinės retorikos figūromis, ar kone isterijos priepuoliais, – atkakliai, nuosekliai ir be perstojo generuoja įtampą tarp dviejų sąvokų kompleksų, kurių turinys priklauso nuo viešojo kalbėjimo tematikos. Į pirmąjį idėjų kompleksą paprastai patenka tokios sąvokos kaip „laisvė“, „demokratija“, „Vakarai“, „žmogaus teisės“, „liberalizmas“, „Europos Sąjunga“, „NATO“, „civilizuotas pasaulis“ ir kitos mažiau fundamentalios. Į antrąjį kompleksą patenka „komunizmas“, „stalinizmas“, „SSRS“, „sovietmetis“, „totalitarizmas“, „autoritarizmas“, „diktatūra“, „imperializmas“, „Rusija“ ir daug kitų mažiau svarbių. Atsižvelgiant į viešojo kalbėjimo temą, mitas generuoja įtampą tarp skirtingų šių antagonistinių kompleksų sąvokų. Tačiau pagrindinė opozicija, gimdanti ir maitinanti kitas opozicijas, yra opozicija „laisvė“–„nelaisvė“. Ji turi dvi sudedamąsias: ideologinę ir geopolitinę. Ideologinė generuoja įtampą demonizuodama – atsižvelgiant į taktiką – „komunizmą“ arba „stalinizmą“. Geopolitinė poliarizuoja „Vakarus“ ir „Rusiją“ arba, esant platesniam kontekstui, „civilizuotą“ ir visą likusį pasaulį. Savaime suprantama, kad „civilizuotas“ pasaulis yra „Vakarai“.

Mitas atlieka ne tik įtampos generavimo, bet ir draudimo funkciją. Draudžiama antagonistinių idėjinių kompleksų sąvokas sieti tarpusavyje. Pavyzdžiui, draudžiama kalbėti apie „Vakarų imperializmą“. Kadangi „Rusiją“ ir „žmogaus teises“ mitas lokalizuoja antagonistiniuose idėjų kompleksuose, žmogaus teisės gali būti pažeidinėjamos tik Rusijoje – jokiu būdu ne Vakaruose. Komunizmui ir stalinizmui mitas inkriminuoja „nusikaltimus žmoniškumui“, o analogiškus kaltinimus Vakarams laiko šventvagyste. Mitas draudžia įžvelgti paraleles tarp Europos Sąjungos ir Sovietų Sąjungos.

Generuodamas įtampą ir palaikydamas minėtą draudimą, mitas formuoja teisingą žmonių mąstymą, t. y. tokį, kokio reikia valdančiajam Lietuvos elitui ir tiems, kam tas elitas tarnauja, todėl už draudimo laužymą mitas – jį kuriantieji, jį palaikantieji ir jo užvaldytieji, t. y. teisingai mąstantieji – baudžia prasikaltusius marginalizuodamas, kaltindamas nepatriotiškumu ir tarnavimu Rusijos interesams. Tačiau tik taip – laužant mito draudimus – galima mitą dekonstruoti. O dekonstruoti jį būtina, nes jis yra ne tik klaidingas, bet ir žalingas.

Turint prieš akis dvi pagrindines mito opozicijos sudedamąsias – ideologinę ir geopolitinę – pagrindinį dėmesį skirsime pirmajai kaip antrosios conditio sine qua non, nes SSRS buvo „Blogio imperija“ ne todėl, kad didžiąją jos dalį sudarė dabartinė Rusija, bet todėl, kad SSRS viešpataujanti ideologija buvo blogio ideologija – „komunizmas“. Teisingo mąstymo požiūriu, mito dekonstrukcija reiškia iš tikrųjų pasibaisėtiną ir šventvagišką dalyką. Dekonstrukcija siekia parodyti, kad tai, ką mitas demonizuoja („komunizmas“), ir tai, ką mitas šlovina („Vakarai“, „laisvė“), turi daugiau panašumų nei skirtumų. Tokiu atveju antroji ir trečioji mito tezės (apie „išsilaisvinimą“ ir „traumą“) demaskuojamos kaip klaidingos ir kenksmingos.

Dėl ir taip išaugusios teksto apimties reikalo esmę išdėstysime pačiais bendriausiais bruožais.

Tai, iš ko mes „išsivadavome“, ir tai, kur dabar esame, tėra du sekuliariosios evangelijos variantai, du socialinės inžinerijos projektai, kurių konkurencija sudarė didžiąją XX amžiaus politinio ir ideologinio turinio dalį. Tai, kad šios konkurencijos būta išties nuožmios, neturėtų užgožti šių dviejų projektų gelminės giminystės – jų įnirtingų peštynių „šeiminio pobūdžio“ – įžvalgos. Nors sekuliariosios evangelijos idėjinės ištakos yra daug senesnės už Apšvietos epochą, jos ideologine kvintesencija tapo šią epochą apvainikavusios Prancūzijos revoliucijos šūkis. Krikščionybės skelbiama Geroji Naujiena buvo žinia apie laisvę, bet tai buvo „Dievo vaikų garbės laisvė“ (Rom 8, 21).

Krikščionybė skelbė esminę visų žmonių lygybę, kai „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters“, tačiau iš karto nurodė, kas yra tos lygybės pagrindas: „Visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28) Bet revoliucijos „laisvėje, lygybėje, brolybėje“ vietos Dievui ir Kristui numatyta nebuvo. Šioje revoliucinėje triadoje paskutinis idealas, kuris yra mažiausiai abstraktus ir įgyvendinimo požiūriu gyviausios krikščioniškos dvasios reikalaujantis, – turint omenyje antikrikščionišką revoliucijos patosą, – apskritai atrodo kaip grynas nesusipratimas, kraujyje ir kančiose virsdavęs ir virstantis savo priešingybe visur, kur buvo bandoma ir tebebandoma įgyvendinti pirmus du.

Būdami daug abstraktesni, laisvės ir lygybės idealai leidžiasi lengviau nuo krikščionybės atsiejami, sekuliarių fanatikų uzurpuojami ir pripildomi ne tik nekrikščioniško, bet tiesiog satanistinio turinio. Tai, iš ko mes „išsivadavome“, buvo globalus antikrikščioniškas lygybės idealo įgyvendinimo projektas. Tai, kur mes esame dabar, yra globalus antikrikščioniškas laisvės idealo įgyvendinimo projektas. Mito dekonstrukcijos pasekmė turi būti suvokimas, kad abu projektai yra iš esmės nukreipti prieš Dievą ir prieš Jo paveikslą žmoguje, todėl vienodai blogi ir atmestini. Abu projektai yra „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ sukurto žmogaus perdirbimo projektai. Abu projektai yra išsityčiojimas iš žmonių brolybės idėjos. Kaip aname projekte buvo „lygūs ir lygesni“, taip dabar yra „laisvi ir laisvesni“. „Laisvojo pasaulio“ žmogiška masė yra valdoma diegiant teisingą mąstymą, tokį, kokio reikia laisvojo pasaulio viešpačiams, mažai kastai pačių laisviausių individų, disponuojančių nežabota laisve judėti, vartoti ir bombarduoti.

Lietuvoje net ir religingi bei kitados su komunizmu kovoję žmonės dėl dabartinių mūsų šalies nesėkmių dažnai linkę kaltinti valdžioje likusius „komunistus“, „stribus“ ir kartu su visais, suokiančiais apie sovietmečio „traumą“, prisideda prie mito gajumo palaikymo. Psichologiškai juos galima suprasti. Šių pagarbos vertų kovotojų su komunizmu logika verčia šalies nesėkmių priežastis sieti su „kenkėjais“ iš komunistinės praeities. Jie daro tokią pačią klaidą, kokią daro Patrickas Buchananas knygoje „Vakarų mirtis“. Šis amerikiečių konservatorius dėl XX amžiaus septintajame dešimtmetyje prasidėjusio „tradicinės“ moralės nuosmukio kaltina Karlo Marxo sekėjus: Antonio Gramsci, Georgą Lukácsą, Maxą Horkheimerį, Theodorą Adorno, Herbertą Marcusę. Pasak Buchanano, jie įvykdė Amerikoje „kultūrinę revoliuciją“.

Kitais žodžiais tariant, dėl visko kalti keli nuodingą užkratą tyroje ir šventoje Amerikos žemėje paskleidę „kenkėjai“ iš svetimos ideologinės teritorijos. Buchananas nemato, o, ko gero, ir nenori matyti pačios Amerikos politinės sielos – liberalizmo – revoliucinės prigimties. O ši prigimtis kalbėjo ir Anglijos liberalų vado Charleso Jameso Foxo, sveikinusio Prancūzijos revoliuciją, lūpomis (revoliucijos vertinimas padarė galą ilgametei Foxo ir politinio konservatizmo tėvo Edmundo Burke’o draugystei), ir Johno Stuarto Millo liberalizmo reformoje, atvėrusioje kelią moralės liberalizavimui.

O ir pačios JAV, kaip, ko gero, jokia kita valstybė pasaulyje, yra kultūrinės revoliucijos – revoliucijos krikščionybėje – pasekmė. Paminėsiu tik vieną pikantišką faktą. Antrasis ir trečiasis JAV prezidentai Johnas Adamsas ir Thomas Jeffersonas buvo unitoriai – vienos radikaliausių reformuotos krikščionybės atšakų (neigiančios Švč. Trejybės dogmą ir Kristaus dieviškumą) atstovai. Unitorių pastoriai amerikiečiai Raymondas Bennettas Braggas buvo pirmojo (1933), o Edwinas Henry Wilsonas – antrojo (1973) „Humanistinio manifesto“ vieni pagrindinių autorių. Šiame dokumente yra visa moralės liberalizavimo programa – nuo „teisės į abortą“ iki vienos lyties asmenų „teisės į santuoką“ bei „teisės į orią mirtį“. Aktyvus kovotojas už pastarąją, unitorių pastorius amerikietis homoseksualistas George’as Exoo, padėjo pasinaudoti šia teise (t. y. atliko eutanaziją) daugiau nei šimtui žmonių, kurių dažnam noras iškeliauti anapusybėn buvo sukeltas paprasčiausios depresijos. Ir kuo čia dėtas marksizmas?

O tiems, kurie dėl visų dabartinių Lietuvos nelaimių kaltina užsilikusius „komunistus“ ir „stribus“, siūlau apsidairyti aplink. Žmonės! Jau daugiau kaip dvidešimt metų Lietuvoje siautėja kapitalizmas. Ir tai, kad tame Lietuvą niokojančiame ir žmones iš jos varančiame siautulyje puikiai jaučiasi daugybė veikėjų iš socialistinės praeities, verčia susimąstyti apie vidinę „kapitalistinio“ ir „socialistinio“ projektų giminystę, jungiančią sekuliariosios evangelijos „laisvės“ ir „lygybės“ idealus, kurių nuožmi konkurencija praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio pirmoje pusėje buvo trumpam nutraukta tam, kad bendromis pajėgomis būtų sunaikintas netikėtai iškilęs trečiasis antikristiškas žmogaus perdirbimo projektas – nacionalsocialistinis. Vargu ar kas vaizdingiau iliustruoja šių dviejų žmogaus perdirbimo projektų vidinę giminystę, kaip vienos žymios Lietuvos giminės istorija. Vienas šios giminės atstovas aktyviai dalyvavo įjungiant Lietuvą į Sovietų Sąjungą, kitas – atstovauja Lietuvai Europos Sąjungoje.

Vienas pagrindinių mito dekonstrukcijos rezultatų turi būti suvokimas, kad aktoriaus, vaidinusio JAV prezidento vaidmenį, kadaise pasakyta metafora, skirta anuometinei SSRS apibūdinti, šiandien puikiai tinka tai pasaulio tvarkai, kurios priešakyje eina jo paties šalis, ir tam žmogaus projektui, kuris Vakaruose vis labiau išstumia „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ sukurto žmogaus sampratą. „Laisvasis pasaulis“, kuriame „laisvė“ reiškia laisvę nuo Dievo, yra pati tikriausia „Blogio imperija“. Ar tai reiškia, kad kova su senąja „Blogio imperija“ buvo beprasmė? Aišku, ne. Krikščionis yra pašauktas kovoti su visomis blogio formomis.

Tai tik reiškia, kad kova nesibaigė, ir prasideda naujas, gal lemtingas mūšis už lietuvių tautos išlikimą ir žmogiškąjį orumą. Kol kas, deja, tenka konstatuoti, kad akyse vykstantis Lietuvos nykimas rodo, jog kovoti sekasi prasčiau nei anoje „Blogio imperijoje“. Nebėra laiko samprotauti apie sovietmečio „traumas“. Ne jos yra pagrindinė Lietuvos problemų priežastis. Pagrindinė priežastis yra ta, kad komunistinį naujo žmogaus sukūrimo projektą pakeitė antikrikščioniška laisvės samprata pagrįstas naujo žmogaus sukūrimo projektas. Šiame projekte yra dvi žmogiškumo naikinimo strategijos – ekonominė ir moralinė. Visai neatsitiktinai abi jos ypač suaktyvėjo žlugus komunistiniam projektui. Satanistinė laisvė tarytum nenorėjo atidengti savo tikrojo veido, kad galėtų gundyti komunizmo pavergtuosius.

Ekonominis žmogiškumo naikinimas, kurio ideologinė kaukė yra laisvosios rinkos fundamentalizmas, pasireiškia tuo, kad niekada anksčiau žmonijos istorijoje Homo sapiens rūšyje nebuvo tokios dangaus keršto šaukiančios turtinės nelygybės, kai didžiąją pasaulio turto dalį užvaldžiusi niekingai maža kasta globaliu mastu steigia tokį tarpžmogiškų santykių būvį, kuriam aprašyti jau dabar galima vartoti žodį „vergija“, o gal net – kai kas taip jau daro – „genocidas“. Moralinė žmogiškumo naikinimo strategija pasireiškia išsivadavimu iš Dievo ir kova prieš „tradiciją“, kurios istoriniais precedentais laikytini nebent komunistinis ir nacionalsocialistinis naujo žmogaus tipo sukūrimo projektai.

Ir štai girdime „valdžiažmogį“ arba „kalbančią galvą“, aiškinančią, kad „Lietuva dar niekada savo istorijoje nebuvo tokia saugi, kokia yra dabar“. Nežinau, kaip jums, bet man dėl kalbančiojo viskas aišku. Arba zombis, arba zombintojas. O gal abu viename. Bet kokiu atveju jo žodžiai nieko nepasako apie mūsų tikrąją padėtį. Jie pasako kita – kad pačiam kalbančiajam yra gera. Kaip toje dainoje: „Man gerai, man nieko netrūksta!“ Bet rašančiam šias eilutes akivaizdu, kad Lietuvos išlikimo klausimas šiandien ne mažiau aktualus kaip praeities išbandymų laikotarpiais, kurių turėjome ne vieną. Bet tam, kad išliktume, reikia išsivaduoti iš mitų ir iliuzijų. Reikia žinoti, kur esame.

Iš tikrųjų – kur?

„Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mt 7, 15–16). Jei neklystu, viskas daroma dėl „demokratijos“. O kokie vaisiai? NATO atėjo į Kosovą – ir krikščionių ten beveik neliko. Vakarai atnešė „demokratiją“ į Iraką – ir prasidėjo masinis krikščionių bėgimas iš šalies. Krikščionių bendruomenių kančių taurė pilnėja visur, kur laimi „arabų pavasaris“, kuriam NATO padėjo numesdama ant Libijos dešimtis tūkstančių bombų. Po revoliucijos Egipte ir taip diskriminuojamų koptų padėtis dar pablogėjo. Ir mes matysime krikščionių – kaip ir kitų religinių mažumų – tragediją Sirijoje, jei ten nugalės Vakarų kurstomi „taikūs protestuotojai“. O kas yra didžiausias po Izraelio „demokratinio pasaulio“ lyderių – JAV – draugas regione?

Ogi Saudo Arabijos absoliutinė monarchija, kurios aukščiausiasis muftijus neseniai paragino sunaikinti visas krikščionių bažnyčias Persijos įlankos arabų šalyse (išskyrus Saudo Arabiją, nes ten ir taip nėra nė vienos krikščionių bažnyčios). Ar neatėjo laikas be užuolankų pasakyti, kad Vakarų „civilizacijos“ rankomis Artimuosiuose Rytuose naikinama krikščionybė?

Ir ar šis apgailėtinas faktas neverčia klausti apie šios „civilizacijos“ prigimtį? Ir ar reikia dar įrodymų, kad visi paistalai apie „demokratiją“ ir „žmogaus teises“ tėra „zombinimas“ ir netikrų pranašų avių kailyje skleidžiamas melas, už kurio slypi banalus plėšraus žvėries alkis?

„Šiaurės Atėnai“, 2012, Nr. 22 (1088)

andriusmartinkus.lt

komentarai 3

  1. alvidas    -  2019-09-09, 18:47

    Nu Jega.aciu.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. priedas prie straipsnio    -  2019-09-11, 01:23

    gražių paveiksliukų galerija:

    liaudiesmenas.livejournal.com

    Atsakyti į šį komentarą
  3. Andrius    -  2019-09-14, 16:26

    Autoriaus mintys manau nesvetimos daugeliui nors truputi mastanciu zmoniu. Kita kalba, kiek yra tu mastanciu ir koks skirtumas – masto kas nors ar tiesiog anot autoriaus elgiasi teisingai. Zmoniu brolybes ideja pakasta, bet nenumarinta. Karaliauja blogi ir blogesni. Neisvengiamai ivyks tarp ju ziaurus mirtinas musis. Jei jis ne bus paskutinis Zemeje, galimas daiktas po to atsiras galimybe ir gerio daigams sustipreti. Cia, kaip miske po gaisro, tada net ir silpniausias daigelis staiga isdygsta. Optimistinio senarijaus nematau, geruoju toks pasaulis nebaigs. Klausimas tik i kieno puse stosim, Kai ateis paskutinioji. Rintis gi reikes matyt mazesni blogi …

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Requiem mano Rugsėjo 11-ajai* - nuoroda: https://infa.lt/36136/requiem-mano-rugsejo-11-ajai/