infa.lt

tęsinys, kitos dalys čia
–
Žmogaus konformizmas irgi iš čia – jam sako „pirk“ iš ekrano, jis eina ir perka… Sako, „eik, važiuok, daryk, rinkis tą ar kitą, ar kad tavo nuomonė turi būti tokia ar kitokia“, ir jis, kaip užhipnotizuotam ir priklauso, eina, daro, nesustodamas net pagalvoti. Iš viso, nesustodamas.

Net tie, kurie save maištautojais laiko, maištauja pagal komandą. Norint atsibusti ir iš tikro gyventi, reikia funkcionuoti realiame pasaulyje, darant realius veiksmus, tarp realių žmonių, išlaikant kuo daugiau dėmesio čia ir dabar.

A. Mišinas: visatoje pakaitomis eina absoliučios tvarkos ir absoliutaus chaoso ruožai. Kosmose vyrauja harmonija, Žemė su savo gamta, vandenimis, oru irgi harmoninga. O tarpe šitų harmonijos sluoksnių esame mes, žmonės – padaryti iš kosmoso, o gyvename chaoso ruože, darome kokias tik norime nesąmones, kol mus į žemelę pakavoja pailsėti.

Ne veltui, pvz, po žeme, kalvose, uolose irgi buvo manoma esant dangų. Žmonių vienintelis išsigelbėjimas yra sekti harmonija, tuo, kas amžina. Pvz, Gariajevas sako, jog žmogaus DNK, pervesta į garsinius virpesius, skamba kaip dangiška muzika… Arba žmogaus baltymai, irgi. Idealiame sveikatos stovyje, aišku, nes kai įsisuka chaosas, tai sergama ir mirštama. O kas dabar vyrauja visur aplinkui ir mūsų pačių viduje?

Tikrai ne harmonija, ir ne dvasingumas, netgi ne grožis… Todėl ir prie gamtos tokie netinkami palikę, ji mus atmeta. Ir kosmosui tokie esame nereikalingi. Ir kas mus nešė į šitas galeras, kaip sakoma… Reiktų gyventi arba kosminiuose laivuose, arba po žeme įsikasus (po vandeniu irgi galima), ką iki mūsų buvę civilizacijos ir darė.

Katakombų bažnyčios, požeminiai miestai, aukštais ir aukštais nueinantys gilyn, kilometriniai tuneliai – žmonės ten ne slėpėsi, kaip mes dabar galvojam, jie gyveno ten, kur laikas teka lėčiau, energijos harmoningos, senėjimo procesai beveik nepastebimi.

Akademikas Bolotovas: žmogus yra ne iš beždžionės, jis kilęs iš reptilijos. Pvz, beždžionės kailio ir žmogaus plaukų sandara yra visai kita. Vadinasi, nesame nuplikusios beždžionės… O embrionui pirmiausia susiformuoja oda – netgi pirmiau nervų sistemos! Vadinasi, galėtume keisti odą kaip gyvatės? Regeneruoti nutrauktas galūnes? – gal ir galėtume, Bolotovas sėkmingai su tuo eksperimentavo.

O ir chirurginiu būdu prisiūti, pvz, pirštai, priauga., jei viskas tvarkingai… Bet, norint trūkstamą organą regeneruoti, reikia, kad kūne būtų išlikusi jo energetinė holograma – sūkurinė erdvė su informacija, kurioje regeneravimo procesas galėtų vykti ir pagal kokį pavyzdį. Roplys ją panaudoja, „užsiprašęs“ iš bendros tai gyvūnų rūšiai, dvasios, esančios anapus. O žmonės nuo savo amžinos dalies atitrūkę, neturi priėjimo…

M.L. von Franzen: dabar buvo Žuvų epocha ir jai atitinkančių žmonių laikas. Visi, kas buvo užsilikę iš Avino epochos (ar dar blogiau, iš Tauro), jie šitoje epochoje netiko, negalėjo prisitaikyti, funkcionuoti, jų visas gyvenimas buvo nelaimingas ir pilnas problemų. Nes reikėjo būti ne tik „kaip žuviai- Jėzui Kristui“, bet jau kaip antrajai žuviai – lapis lazuri – Kristaus šešėlinei pusei, vad. Liuciferiu…. Tada gyvensi gerai ir visur tiksi. Nes, jei esi ne toks, kaip visi, tuo metu gyvenantys, tai gyveni kaip pragare ir tiek.

Kažkokiu momentu, kai buvo laukiama Nibiru, daug kas skaitė Zacharijaus Syčino knygas, ir šitą epochų skaičiavimą Zodijako ratu atgal, nuo Tauro pradedant, atsimena… Kai praėjo Tauro laikas – du tūkstantmečiai – ir atėjo eilė Avino epochos atstovams, tie iš Tauro nenorėjo pasiduoti be kovos, Žemė labai dėl to nukentėjo, kosmosas irgi…

Kai atėjo žuvų laikas, buvo vėl kataklizmai, o kai Hitleris 1940 užėmė Prancūziją, sakoma, jog tuo metu Šveicarijoje gyvenęs C. G. Jungas sušukęs, jog “ prasidėjo Vandenio epocha!“…

Bet kas drįs tvirtinti, jog šitas eonų skaičiavimas egzistavo visada? Kas girdėjot, jog prieš Tauro laiką buvo Dvynių laikas?- Zodiakas juk nėra kažkoks pastovus objektyvus darinys, o dar ir tiksliai iš 12 žvaigždynų… Taip, kiek mes žinom, yra dangus, žvaigždynai, saulė juda iš vieno į kitą. Bet Persų astrologijoje, pvz, žvaigždynų zodiake yra 24. O kažkur kitur jų gal įskaičiuota 32, nes pas kiniečius visko būna po 64?

Dar ne taip seniai sistema buvo aštuonmatė – 8 mėnesiai metuose, 8 apaštalai pas Jėzų Kristų, 8 Zodiako žvaigždynai rate… Ir 32 valandos laikrodžio ciferblate… Ar visada Saulė judėjo šituo ratu ir šitokiu greičiu? Ar visada švietė šita, dabartinė mūsų Saulė? – jei mūsų Žemė yra toras, ir galima lygiai taip pat sėkmingai gyventi tiek jos išorėje, tiek ir viduje – arba judėti, miobijaus juostos principu, per ją laike (kaip dažnai rodoma, kad visa saulės sistema juda kosmose į priekį keliaujančios spiralės ratais – gal juda ne sistema, o mūsų gyvenamas laiko/ erdvės kontinuumas?).

Ir kai nuo XV- XVIa. buvo imta kalbėti apie mums ėmusią šviesti Juodą saulę, tai kur dingo nejuoda saulė? Ir kodėl buvo žinoma, jog „nėra jokio išsigelbėjimo, turi baigtis tas laikas“? – nunėrėm į toro vidų ir jame kol kas randamės, kol vėl iškilsim į išorę??… Hitleris gal tada, pvz, ne į Žemės vidų nuėjo, jeigu nuėjo, o išlindo kaip tik atgal į išorę, į kurią mes kažkada dar tik ateisim?

Gariajevas: egzistuoja tokia maža medūzos rūšis, su kuria mokslas nežino, ką daryti, nes ji gyvena amžinai – ji gyvena gyvena, paskui išvirsta vėl į embrioninę savęs versiją, ir gyvena iš naujo… Jei tai yra įmanoma, tai aišku, kodėl šitaip trokštama gyventi amžinai tame pačiame kūne, arba kūną stengiamasi išsaugoti, kol bus galima jame prisikelti… Bioroboto lygyje juk vis daugiau žmonių egzistuoja, neužaugdami, tik ant paprasčiausių kūno programų – kaip sakant, jei ne Mahometas pas kalną, tai kalnas eina link Mahometo… Kai visai moliusko lygis įsivyraus, gal ir žmonės tada automatiškai į embrionines versijas atvirtinės ir gyvens iš naujo, toliau be jokių dvasios kliuvinių?

XX a. pradžioje Maskvoje buvo tokia šviesuolių draugija, kuri rinkdavosi Paškovo namuose (nuo jų stogo Volandas su kompanija paliko iškankintą Maskvą, jei atsimenat), ten Ciolkovskis, Vernadskis, kiti garsūs vardai buvo nariais. Jų tikslas buvo „surinkti iš ionų visus kada nors gyvenusius žmones ir juos vėl atgyvinti“. Todėl ir rodėsi reikalingi kosminiai laivai, ir kiti technikos pasiekimai – Žemėje jie visi kartu gi nebūtų sutilpę…

Įdomu, iš kur jie tą idėją buvo pasigavę? Ar tikrai dalis žmonijos – tam tikra rūšis, pvz, žuvų epochai priklausanti – kitos gyvenimo erdvės ir kitokio gyvenimo galimybės, kaip tik šitų, fiziniame kūne ir mūsų žemėje, neturi? -Nes, kol materijos dar buvo tik pradmenys ir didžiuma žmogaus laikėsi dvasioje, tai nei jiems tų kūnų taip labai reikėjo, nei jie dėl jų sielvartavo – materializuodavosi sau kitą ar kitokį, jei ką, ir tiek. Žaidė tokių pačių pusiau permatomų kompanijoje permatomais idėjų atvaizdais, nebuvo iš niekur atėję ir nekeliavo į niekur, irgi.

J. Golovinas vis nepavargdavo priminti, jog „antikinis pasaulis mirties nežinojo“, tai jis turėjo omenyje, jog antikinis pasaulis buvo kaip tik toks, daugiau iš dvasios, ir labai dar mažai iš materijos… Kai netekti kūno buvo kaip nusikirpti plaukus ar nagus – ataugs juk vėl! Kai idėjos materializuoti nereikėjo, visi ją matė ir taip, idėjos būvyje…

Antikinis – reiškia, jog po jo atėjo vanduo. Ir žmogus tapo su hidra, gyvenančia jo viduje – vandeniu…

Gaiva Paprastoji

(bus daugiau)