infa.lt

Ķada gyvenot savo prerijose ir tankmėse, sėdėdavot vakarais prie laužo – viršuje mirgėjo žvaigždės, kartais būdavot vienas kitam žiaurūs ir žudėt, bet pavojaus visiems nekėlėt. Kalba, būgnelių tvinksniai ir įšventinimo šokis užvirindavo kraują ir Didžioji Dvasia kalbėdavo su jumis iš tamsos.

Baltaveidžiai atsinešė savo Dievą, jų buvo daug, jie valdė griaustinį, galias ir nematytus daiktus, ir genties jaunimas panoro būti tokie patys. Kai prireikė jūsų rankų, Žemės ir moterų, jus nusipirko už stiklo karoliukus ir ugninį vandenį, o kas nesutiko ir priešinosi, buvo nugalėti ir suvaryti į rezervacijas.

Nusilenkę ir sutikę būti uždarytais saugiai gauna valgio, rūbų kūnui prisidengti ir kitas baltaveidžių naudas. Laisvė liko sapnuose ir senų karių pasakojimuose, kurias sekat per sukaktis ir ugnis dar kartais sumirga jūsų akyse.

Jums net leidžia turėti savo vadus ir dalintis maistu, kam pasiseka – ima į baltaveidžių kariuomenę ir nuolankiausiems duoda dovanas. Jūs sotūs, saugūs ir kartais labai laimingi. Gavot taiką ir ramybę, bet niekada nebegrįšit į savo prerijas, tankmes ir nežiūrėsit į žvaigždes.

Argi ne taip, protingieji rašytojai ir režisieriai, garsiai tylintys dramaturgai ir poetai, aktoriai ir progresyviosios mytiūtės, gražiai pražilę mokslininkai ir kiti mohikanai? Surūdijusių vamzdžių ir bunkerių poetikos dainiai visada gyvena vardan tos, kuri jus apsupo šio didelio miesto mūrais ir gaudžia po Katedros skulptūromis.

Stovėjau su vėliava, šypsojaus pažįstamiems, bet, kaip vabzdys įsitempes, išskleidęs visas antenas gaudžiau tai, kas yra ir esam. Nes visi pasaulio pokyčiai pirmiau turi atsitikti galvose ir įvykti širdyse. Visada klausyk ne ką kalba, o kaip sako, pajusk permainų vėją arba nebuvimą, kad suprastum kas gali ir ko negali būti.

Protingieji nebežino kas laisvė, nors sako, kad tiki. Didieji, kurie tikrai tikėjo, ėjo ant kryžiaus, o kurie už idėją – siuntė už ją mirti kitus. Dabar atėjo pasaulis be tikėjimo, kuriame didelių nebėra, o laisvė gražiai sušukuota, iškvėpintais apatiniais, paguldyta laukia nugalėtojų rūmuose, ekranuose ir muziejuose.

Mačiau jūsų akyse tikėjimą, kad susigrąžinsit prarastus laisvės ženklus, girdėjau balsuose ryžtą, kad bus atgautas paniekintas žuvusiųjų už mus atminimas. Tačiau, atleiskit man, broliai, tikėjimo, kad šis pasaulis gali būti pakeistas, kad ši šalis sustotų kelyje į sočią tamsą – nepajutau.

Žmogui reikia tikslo už savo ribų. Net ir šioje šalyje, kur niekas niekuo nebetiki, tik vaidina tikinčius kuo reikia, kada reikia ir kaip reikia, gražiai važinėja, vaikštinėja ir kalbasi paukščių kalba. Čia, kur nėra nei idėjų, nei tikslų – tik visko čia ir dabar reikalaujantys kūnai ir proto tamsa. Per daug abejingumo ir pilkumos aplinkui. Ir abejonė vėl užtvindė viską, bet numirėlių valdomame baimės pasaulyje gyvieji susirinko pajusti vienas kitą, nes svarbiausia dabar ne tikėjimas ir net ne meilė, o viltis. Gera buvo pajusti tikrumą ir žinoti, kad ji dar yra ir gyvena tarp mūsų.

Netikras tiesas parašo nugalėtojai, o teisybė trenkia prakaitu ir krauju, meilės ir neapykantos skysčiais. Tie, kuriems nevilties taurė vakarais ant stalo, supranta, kad teisieji niekada nežino, kas teisus, o neteisūs visada pasakys kas kaltas.

Netikėkit, kada jums sako, jog esat tik trumpa kelionė iš tamsos į tamsą, kur reikia pasiduoti, kad pasiimtum viską. Tai bus ilgas ir sunkus kelias, kurio pradžioje sustojom. Mūsų ir visų tikrų ir gyvųjų laukia šviesa, kurios po dalelę parsinešėm namo tą vakarą.

šaltinis: kaunoforumas.lt