infa.lt

Užingridai (uzingridus vulgaris) yra gyvūnų karalystės atstovai, daugelio specialistų priskiriami bestuburiams. Kai kurie tyrinėtojai tą ginčija ir priskiria vienaląsčiams, nes neturi ideologijos, tačiau turi tvirtą branduolį, kaukolės kevalą ir kitas organeles.

Šiame straipsnyje su tuo nesutiksime dėl jų akivaizdaus sandaros sudėtingumo, renkamų organų, ikilytinių, lytinių ir polytinių sistemų daugybiškumo, o taip pat savito, bendruomeninio mitybos ir dauginimosi būdo.

Uzingridus vulgaris atsirado moralinių mutacijų būdu tam tikrose mažose gyvūnų bendrijose Europos ir Amerikos kontinentuose. Plitimo greitis ir arealai koreliuoja su klimato atšilimu, todėl darytina išvada, jog taip nutiko dėl dar neištirtų procesų, vykstančių perkaistant neprisitaikiusių vidutinio klimato organizmų kaukolėms.

Šią prielaidą patvirtina faktas, kad karšto klimato Azijos ir Afrikos zonose ši populiacija praktiškai neplinta.

Rūšis neabejotinai invazinė, agresyvi vietinių atžvilgiu ir jas išstumia. Paprastai veisiasi dirbtinėse, uždarose nuo konkurencijos mitybinėse terpėse, laisvės piknikuose ir vaizdo vamzdžiuose, kuriose tik įstengia be pastangų dominuoti, nes nuo bet kokio laisvo varžymosi greitai žūsta.

Itin mėgsta biologinio džiaugsmo plėtras, kur beprotybė ištrykšta pilnu srautu ir realizuojami socialinio tinginio ar moralinio silpnaregio šlapių sapnų reginiai.

Užingridus vulgaris net ir patyrusių tyrinėtojų dažnai painiojamas su tos pačios genties shimashoidus primityvus. Taip dažniausiai nutinka dėl išorinio panašumo, nors iš tikrųjų pastarieji lytiškai subręsta ir dauginasi tik lokališkai, G taško gleivinėje.

Suklystama dažniausiai dėl DNR (Durnumas Nori Realizuotis) grandinių identiškumo: iš kiekvieno užingrido pagal sugebėjimus, kiekvienam užingridui (kitiems tai ne) – pagal kokius tik nori poreikius, kas giminiška kitam istoriškai pandeminiam susirgimui, kuris nėra šio teksto objektas.

Kaip jau minėta, tai bendruomeniniai kenkėjai, vidine organizacija panašūs į širšes ir širšuolus. Svarbiausia spiečiuje yra motinėlė, kuri įprastomis aplinkybėmis slepiasi lizde ir komunikuoja su pasauliu tulpinių paštu. Ikilytiškai ir polytiškai iki gyvos galvos su ja bendrauja tranai, kurie gali keisti tapatybes pagal poreikį, o nebereproduktyvūs suvartojami motinėlės maistui ir aplinkai įbauginti.

Apvaisinti kiaušinėliai subręsta socialiniuose burbuluose, o sporos ir žiedadulkės plinta savaime viešais kanalais. Lervas maitina specialiomis influencerinėmis išskyromis apžvalginės cikados ir įvairūs simbiotiniai nariuotakojai.

Prisiartinus prie lizdo kitokiems, bet kuris užingridas paprastai puola, paskleisdamas pozityvo feromonus, nuo kurio aktyvuojama viso spiečiaus gynybinė reakcija ir inicijuojamos psichinės atakos. Gali gelti daug kartų, masiškai.

Nuodai gyvybei nepavojingi ir tik pradinėje stadijoje sukelia skausmą ir vietinę alerginę reakciją, kuri pripratus palaipsniui praeina, lieka tik jautrių organų niežulys ir lengva apsvaigimo būsena, kuri įkandimams kartojantis gali išsivystyti į priklausomybę. Tačiau seilėse dabar praktiškai visuose arealuose nustatyta globalių globulinų, nuo kurių susergama smegenų grybu, simptomatiškai beveik identišku kempinligei.

Infekuotiesiems po trumpo latentinio periodo išbalansuojama vertybinė orientacija ir sutrinka mąstymas. Ligoniai ima neskirti savų nuo svetimųjų, šis sindromas netrukus progresuoja į savųjų atstūmimo reakcijas ir svetimųjų garbinimo euforiją.

Vėlesnėse stadijose liga pasireiškia audringomis būsenomis reikalaujant svetimiesiems įvairių privilegijų, agresija prieš savus ir artimuosius, jų tradicijas, pažiūras, kultūrą ir nuo vaikystės žinomų, visuotinai priimtų vertybių ir moralinių draudimų neigimą.

Nesiimant gydymo smegenyse prasideda dar pilnai neištirti, negrįžtami degeneracijos procesai, keičiasi mitochondrijų ir branduolių sąveika, vyksta chaotiškas naujų, išoriškai griežtai kontroliuojamų neuronų ryšių formavimasis.

Pacientas ima sau reikalauti vis naujų laisvių, o kitiems vis daugiau draudimų ir praranda gebėjimus gyventi be taisyklių ir smulkaus kasdieninių veiksmų reglamentavimo. Formuojasi nuolatinis, įkyrus vis naujų, kuo neįprastesnių ir kvailesnių naujovių trioškulys.

Ilgainiui visiškai pakinta individo elgsena, vystosi asmenybės degradacija, nevaldomas polinkis į skundimą. Visoms ligos stadijoms būdingas nekritiškas požiūris į save, ligos neigimas ir didybės manija. Negydant prognozė bloga.

Gera naujiena ta, kad liga nesunkiai išgydoma. Ankstyvose stadijose veiksmingos liaudiškos priemonės. Po kontakto su užingridus primityvus būtina kruopščiai plauti rankas, nekramtyti nagų, padeda viso kūno apsitrynimai šlapiu rankšluosčiu su melisų ekstraktu, gausus karštų skysčių vartojimas ir atviri pokalbiai su sveikaisiais.

Saikingai patartinas alus. Epidemijų atveju pacientai mėnesiui karantinuojami, atjungiant nuo interneto, feisbuko ir LRT. Daugeliu atveju to ir pakanka, sudėtingesniais atvejais rekomenduojama ilgesnė reabilitacija, apgyvendinant neinfekuotose aplinkose.

Apsisaugojimui nuo sukėlėjų paprasčiausias būdas yra gaudyklės, kurios pakabinamos 1 – 2 metrų atstumu viena nuo kitos aplink gyvenamąjį būstą, vyliui naudojant cepelinus su spirgiukais ar popieriaus gabaliukus su tautinių rašytojų citatomis. Nuo šliaužiančių lervų gaudyklės įkasamos į žemę. Rytais gaudyklės patikrinamos ir pagauti individai kompostuojami.

šaltinis: algimantasrusteika.wordpress.com