infa.lt

© Arvydas Daunys | infa.lt

tęsinys, ankstesnė dalis čia

(Tekstas pateiktas „Sąjunga vardan šeimos“ socialinio tinklo Facebook grupėje ir asociacijos vardu)

Nežinau ar galėsiu raštu perteikti tai, ką patyriau tą dieną, dalyvaudama Deimantės dukros Samiros laikinos globos peržiūros posėdyje ir mergaitės susitikime su mama.

Galėčiau daug subtilybių papasakoti, kaip mūsų VTAT „rūpinasi“ vaiko gerove. Aš be jokių abejonių ir labai atsakingai pareiškiu, kad yra vykdomas genocidas prieš mūsų vaikus, ten dirba nusikalstamos grupuotės kurios netrukdomai daro nusikaltimus mūsų šeimų atžvilgiu.

Bet gal glaustai nuo pradžių.

Iš pat ryto Deimantės laukė susitikimas su dukrele. Atvykome į Jonavos socialinių paslaugų skyrių. Kadangi man Deimantė buvo pasakojusi, jog susitikimuose visuomet dalyvauja vaiko laikinoji globėja, kas trikdo jos bendravimą su dukrele, pirmas mano darbas buvo pasirūpinti, kad šį kartą taip nenutiktų. Kaip teisėtas Deimantės įgaliotas asmuo griežtokai paprašiau kad butų pakviestas psichologas ir mamos susitikimas su vaiku įvyktu nedalyvaujant jokiems pašaliniams žmonėms.

VTAT darbuotojos akivaizdžiai nerodė susižavėjimo šiuo mano reikalavimu, tačiau be jokių diskusijų jis buvo įvykdytas. 40 minučių vaikas bendravo su mama prižiūrint tik psichologui. Vykstant mamos ir vaiko susitikimui mes sėdėjome kitoje poilsio patalpoje, todėl man pasitaikė proga trumpai pakalbėti su laikinąja mergytės globėja.

Globėja akivaizdžiai nervinosi, visa drebėjo, ore tiesiog tvyrojo jos įtampa. Nenorėdama išsiplėsti, pokalbio detalių nepasakosiu. Man labai buvo įdomu išsiaiškinti, kodėl Deimantės mergytė laikinąją globėją vadina mama, ir kodėl globėja mergaitei girdint Deimantę (mergaitės mamą) įvardina „teta“. Priminiau, jog laikinos globos tikslas yra padėti krizę ištikusiai šeimai ir paruošti vaiką grąžinimui į šeimą.

Kaip trijų vaikų mama iš patirties žinau, kad besimokantis kalbėti vaikas pirmuosius garsus ir žodžius pradeda tarti mėgdžiodamas aplinką – tai ką girdi šeimoje. Deimantės mergytė auga šeimoje, kurioje nėra daugiau vaikų, todėl ten toks žodis neturėtu būti vartojamas, kad galima būtų teigti, jog vaikas išmoko tą žodį pats.

Sakykit, net jei taip ir nutiko – ar laikinoji globėja neturėtų atlikdama savo pareigą, paaiškinti vaikui, kad ji nėra jos mama? Kad ji yra Kristina (vardas pakeistas), ir yra jos draugė teta ar pvz. jos mamytės draugė?

Panašu, kad globėja net nemano to daryti, ir peršasi mintis, jog ji yra tikra, kad vaikas liks jai. Pavadinčiau tai bandymu nusavinti svetimą vaiką. Suprantu, kad moteris nepatyrusi motinystės džiaugsmo, egoistiškai, nepaisydama vaiko interesų siekia tai patirti, bet juk yra daug našlaičių. Kodėl reikia siekti pasisavinti vaiką, kuris turi tėvus, sesę ir greit turės broliuką?

Kadangi tai daroma akivaizdžiai, ir laikinoje globoje esantis vaikas globėją vadina mama, o VTAT darbuotojai tame neįžvelgia netinkamo globėjos elgesio, peršasi mintis, kad tas vaikas jau yra pažadėtas globėjai.

Po susitikimo nuėjome į posėdžių salę, posėdis vyko 1,5 valandos, o, kadangi, susirinkimui buvau pasiruošusi, pradžioje man teko išlaikyti teisinių žinių egzaminą. Pasakiau, kad ketinu posėdį filmuoti, – VTAT darbuotojai paprašė pagrįsti, kokiu pagrindu, lyg patys nežinotų LT įstatymų. Po mano atsakymo nesiginčijo ir posėdį buvo leista filmuoti.

Buvo peržvelgtas „pagalbos“ planas, kurį aš pavadinčiau įpareigojimų planu, nes jokia pagalba ten net nekvepia. Išaiškinta, kad jie tądien nepriiminės jokio sprendimo, byla bus perduota teismui.

Teisme bus vertinami įvykdyti įsipareigojimai ir bus nuspręsta ar vaikas gražinamas į šeimą, ar bus paskirta vaikui pastovi globa (globos pirmumas dabartinei globėjai).

Vėliau buvo peržiūrėtas „pagalbos planas“, kuri mama įsipareigoja vykdyti tol, kol bus priimtas teismo sprendimas. Labai skaudu buvo žiūrėti, kaip mama verkdama maldavo VTAT, kad jai butų leista dažniau paskambinti ar parašyti žinutę globėjai, kad galėtų gauti informaciją apie savo dukrą.

Globėja su mamos noru paskambinti kiekvieną dieną nesutiko, buvo priimtas sprendimas, kad mama paskambinti globėjai galės tris kartus per savaitę. Žinutes globėja rašyti atsisakė, teigdama, kad dienoraščio nerašys.

Po posėdžio Deimantei vėl buvo leista nueiti į vaikų žaidimo kambarį atsisveikinti su dukryte. Žaidimų kambaryje, mergaitei atsisveikinant su mama dalyvavau ir aš.

Mergytė lakstė nuo vienos prie kitos, vartė žaisliukus, vadino globėja mama ir pasimetusiomis akytėmis žiūrėjo į savo tikrą mamą.

Man, kaip mamai, tas vaizdas buvo nepakeliamas, pajutau kaip kaupiasi ašaros ir linksta kojos, todėl išėjau iš patalpos. Vaikas akivaizdžiai yra traumuojamas, ir apie jokią vaiko gerovę čia net neverta diskutuoti.

Laukite tęsinio.