infa.lt

Eglė Kručinskienė su vaikais. Ar panašu, kad šiems vaikams kažkas grėstų šeimoje? | Facebook nuotr.

Arvydas Daunys

Iššaukiantis pavadinimas? Ne, atspindintis šių dienų Lietuvos teisinę tikrovę.

Šiomis dienomis visuomenė su palengvėjimu atsiduso, sužinojusi, kad kauniečių, Eglės ir Gintaro Kručinskų byloje teismas padėjo tašką, visiškai išteisinęs mamą dėl jai prokuratūros inkriminuojamų kaltinimų.

Primenu: visa byla rėmėsi kaltinimu dėl skausmo mažamečiui sukėlimo, kai mama porą kartų pliaukštelėjo vaikui per kombinezoną per ranką, jį drausmindama, kad nebėgtų į gatvę.

Dėl jautriai sureagavusio liudininko, iškvietusio policiją, o vėliau atskubėjusių vaikų teisių darbuotojų, kurių vienas atvirai grubiai elgėsi, o kita apskritai melavo, teigdama, kad mama (Eglė Kručinskienė) girta – vaikai buvo atimti iš tėvų ir apgyvendinti pradžioje globos namuose, o vėliau atiduoti globėjams.

Dėl šių įvykių kilus triukšmui visuomenėje, o vėliau įsikišus ir Seimo nariams, kai paaiškėjo tarnybų veiksmai ir melas, vaikų teisių tarnybos atsitraukė ir sugrąžino vaikus tėvams, motyvuodamos tuo, kad tėvai geranoriškai bendraadarbiavo su minėtomis tarnybomis ir šiaip, darė viską, ko jos iš jų reikalavo, tačiau kaltinimai mamai viešosios tvarkos pažeidimu ir smurtu prieš mažametį iš prokuratūros pusės panaikinti nebuvo.

Ir štai, gegužės 13 dieną Kauno apylinkės teismas padėjo tašką šioje byloje, visiškai išteisinęs mamą dėl smurto prieš sūnų, pažymėjęs, jog vien fizinio kontakto faktas dar neįrodo, kad buvo sukeltas skausmas.

Visuomenėje nusirito palengvėjimo atodūsis palaikant šį teismo sprendimą. Tačiau šis sprendimas nepatiko prokuratūrai, kuri, gindama viešąjį interesą (kitų interesų prokuratūra negali turėti) nusprendė šį sprendimą skųsti. Savo motyvų ji kol kas nepaaiškino.

Tai dabar kyla klausimas – kiek valstybė, prokuratūros rankomis, gali pulti ir persekioti šeimą, kuri, – tai akivaizdu – nėra asociali, nėra vartojanti narkotikus ar alkoholį, nėra smurtaujanti prieš vaikus, atvirkščiai, dėl savo vaikų gerovės padarytų bet ką, ką, beje, pripažino ir vaikų teisių tarnyba sugrąžindama šeimai vaikus?

Ko siekia valstybė, primesdama savo pamatinės ląstelės gyvenimui funkcionierių-kontrolierių armiją, esą besirūpinančią vaiko teisėmis, kai bet kuriam sveikai mąstančiam žmogui akivaizdu – geriausiai savo vaiko teisėmis gali pasirūpinti pati šeima – ta ląstelė, iš kurios ir kyla valstybė su visa savo idėja.

Tik ji, besiremdama amžių tradicijomis geriausiai žino ir supranta, kas nuosavam vaikui gerai ir/ar blogai konkrečiu atveju, nes pažįsta tą vaiką nuo pirmųjų jo gyvenimo minučių, ir savo vaiko auklėjimo ir auginimo arsenale turi tautos amžių išmintį, padėjusią jai išgyventi visus nelengvus valstybei laikotarpius, išlikti karų, okupacijų ir santvarkų keitimosi audrose. (ir nepradėkit demagogai aiškinti, kad nekontroliuojama šeima žudo ir skandina savo šeimos narius. Tai vienetai, išsigimėliai, kuriems visiškai pakaktų BK.)

Šeima – tai visuomenės išminties lobynas, kurią sunaikinus neliks ir valstybės, kaip vieningo organizmo. Teliks tik išbarstytų individų minia, neturinti nei savų vertybių, nei net suvokimo kam ji gyvena. Ir žinoma, visada išliks tie patys funkcionieriai, paraidžiui vykdantys įstatymo raidę, įrašytą juodomis raidėmis į dabartinio Seimo, kaip sunaikinusio šeimą, istoriją.

Ir šioje vietoje atmintyje iškyla JAV prezidento pasakyta frazė, kurią priminė naujasis Ukrainos prezidentas Volodimiras Zelenskis savo pirmosios kalbos Aukščiausioje Radoje metu:

„Vyriausybė nesprendžia mūsų problemų – vyriausybė pati yra problema”.

Šeimos (ir šeimų) persekiojimas už vaiko auklėjimą (ne smurtą!) turi liautis.

Init TV reportažas: