infa.lt

Italų istorikas-ekonomistas Carlo M. Cipolla labai išsamiai ėmėsi klausimo apie kvailumo esmę. Ilgi tyrimų metai padėjo mokslininkui suformuluoti penkis universalius dėsnius, veikiančius bet kokioje visuomenėje. Pasirodė, jog kvailumas pats savaime yra kur kas pavojingesnis, nei mes įpratę manyti.

Ir taip, penki kvailumo dėsniai:

Pirmas kvailumo dėsnis

Žmogus visada neįvertina jį supančių idiotų skaičiaus

Skamba kaip apibendrinta banalybė ir snobizmas, bet gyvenimas įrodo šią tiesą. Kaip jūs bevertintumėte žmones, jūs nuolat susidursite su sekančiomis situacijomis:

Žmogus, kuris visada atrodė protingas ir racionalus, pasirodo esąs neįtikėtinu idiotu;

Kvailiai visą laiką išdygsta labiausiai neįtikėtinose vietose pačiu netinkamiausiu laiku, kad sugriautų jūsų planus.

Antras kvailumo dėsnis

Tikimybė to, kad žmogus kvailas nepriklauso nuo kitų jo savybių

Stebėjimų ir bandymų metai įtvirtino mintį, jog žmonės nėra lygūs, vieni kvaili, kiti ne, ir šią savybę suteikia gamta, o ne kultūriniai faktoriai. Žmogus yra kvailys taip pat, kaip jis yra raudonplaukis ar turi pirmą kraujo grupę. Jis toks gimė Likimo valia, jei galima taip pasakyti.

Išsilavinimas neturi nieko bendro su tam tikro kvailių skaičiaus visuomenėje buvimu. Tą patvirtino daugybiniai eksperimentai universitetuose su penkiomis grupėmis: studentais, biurų tarnautojais, aptarnaujančiu personalu, administracijos darbuotojais ir dėstytojais.

Kai aš analizavau žemos kvalifikacijos darbuotojų grupę, kvailių skaičius pasirodė didesnis, nei aš tikėjausi (Pirmas dėsnis), ir aš priskyriau tai socialinėms sąlygoms: neturtui, segregacijai, išsilavinimo trūkumui.

Tačiau kildamas aukščiau socialinėmis kopėčiomis, tą patį santykį aš aptikau baltųjų apykaklių ir studentų tarpe. Dar labiau įspūdinga pasirodė aptikti tą patį profesūros tarpe – ar ėmiausi mažo provincialaus koledžo, ar stambaus universiteto – ta pati dėstytojų dalis pasirodė esanti kvailiais.

Aš buvau taip apstulbintas rezultatų, jog nutariau atlikti eksperimentą su intelektualų elitu – Nobelio premijų laureatais. Išvada patvirtino gamtos superdėsnį: tas pats atitinkamas laureatų skaičius buvo kvailiais.

Mintį, kurią išreiškia Antrasis dėsnis sudėtinga priimti, tačiau daugybiniai eksperimentai patvirtina jo teisumą. Feministės patvirtina Antrąjį dėsnį, kadangi jis skelbia, jog kvailių moterų tarpe nėra daugiau, nei kvailių vyrų tarpe.

Trečiojo pasaulio gyventojai gali pasiguosti tuo, jog išsivysčiusios šalys ne tokios jau ir išsivysčiusios.

Antrojo dėsnio išvados gąsdinančios: nežiūrint į tai kur jūs būsite – ar aukštojoje Britanijos visuomenėje ar Polinezijoje, susidraugavę su vietiniais galvų medžiotojais; užsidarysite vienuolyne ar praleisite gyvenimo likutį lošimo užeigose su parsiduodančioms moterimis – jums visur teks susidurti su tokiu pat idiotų skaičiumi, kuris (Pirmasis dėsnis) visada bus didesnis nei jūs tikėjotės.

Trečias kvailumo dėsnis

Kvailys – tai žmogus, kurio veiksmai neša žalą kitam žmogui ar žmonių grupei, ir tuo pačiu neduoda jokios naudos veikiančiam subjektui ar netgi atsisuka prieš jį patį.

Trečiasis dėsnis numato, jog visi žmonės dalijasi į keturias grupes: prasčiokus (p), protingus (℗), banditus (B) ir kvailius (K).

Jeigu Jonas imasi veiksmų, kurie jam neša nuostolius ir tuo pačiu duoda naudą Petrui, tai jis priskiriamas prasčiokams („p“ zona). Jeigu Jonas daro kažką, kas duoda naudą ir jam, ir Petrui, – jis protingas, nes veikė protingai (℗ zona). Jeigu Jono veiksmai suteikia jam naudą, o Petras nuo jų kenčia, tai Jonas – banditas (B zona). Ir galiausiai, Jonas-kvailys atsiduria „K“ zonoje, kai žalą patiria visos pusės.

Nesunku įsivaizduoti žalos mastus, kuriuos sugeba padaryti kvailiai, patekę į vadovaujančius organus bei turėdami politinius ir socialinius įgaliojimus. Bet reikėtų atskirai patikslinti, kas būtent daro kvailius pavojingais.

Kvaili žmonės pavojingi tuo kad racionalūs žmonės su vargu gali įsivaizduoti kvailo elgesio logiką. Protingas žmogus lengvai supranta bandito logiką, todėl, kad banditas racionalus – jis tik visada nori gauti daugiau gėrybių ir tuo pačiu nėra pakankamai protingas, kad jas uždirbtų.

Banditas prognozuojamas, todėl jo atžvilgiu galima suplanuoti gynybą. Prognozuoti kvailio veiksmų neįmanoma, jis pakenks jums be priežasties, be tikslo, be plano, mažiausiai tikėtinoje vietoje, pačiu netinkamiausiu laiku. Jūs neturite galimybės įspėti, kada idiotas smogs savo smūgį.

Konfrontacijoje su kvailiu protingas žmogus pilnai atiduoda save kvailio malonei, daugiamotyvacinei būtybei be suprantamų protingam žmogui taisyklių.

Kvailio ataka įprastai užklumpa nepasiruošus.

Netgi tada, kai ataka tampa akivaizdi, nuo jos sudėtinga apsiginti, todėl, kad ji neturi racionalios struktūros.

Tai yra tai, apie ką rašė Šileris: „Prieš kvailybę bejėgiai net dievai“.

Ketvirtas kvailumo dėsnis

Ne-kvailai visada neįvertina griaunamąjį kvailių potencialą

Ne-kvailiai nuolat pamiršta apie tai, jog turėti reikalą su kvailiu, bet kuriuo laiko momentu, bet kurioje vietoje ir bet kokiomis sąlygomis – reiškia daryti klaidą, kuri brangiai kainuos ateityje.

Prasčiokai iš „P“ zonos įprastai nesugeba atpažinti kvailių iš „K“ zonos pavojaus, kas nėra stebėtina. Stebėtina kitkas, – kad kvailių nesugeba atpažinti ir protingi, ir banditai. Kvailio kompanijoje jie atsipalaiduoja ir mėgaujasi savo intelektiniu pranašumu, vietoje to, kad staigiai mobilizuotųsi ir minimizuotų galimą žalą, kai kvailys kažką tokio atliks.

Paplitęs stereotipas – esą kvailys kenkia tik pats sau. Ne. Nereikia painioti kvailių su bejėgiais prasčiokais. Niekada nekurkite aljanso su kvailiais, įsivaizduodami, jog galite pasinaudoti jais savo naudai – jeigu jūs taip pasielgsite, tai akivaizdu, jog jūs nesuprantate kvailumo prigimties.

Taip jūs patys suteiksite kvailiui erdvę, kurioje jis galės įsibėgėti ir padaryti didelę žalą.

Penktas kvailumo dėsnis

Kvailys – pats pavojingiausias asmenybės tipas

Išvada: Kvailys pavojingesnis, nei banditas.

Idealaus bandito veiksmų rezultatas – paprastas gėrybių perskirstymas nuo vieno žmogaus kitam. Visuomenei bendrai nuo to nei karšta, nei šalta. Jeigu visi sociumo nariai būtų idealūs banditai, viskas būtų supuvusiai tylu, bet katastrofa neištiktų. Visa sistema susieitų į turto perėjimą naudai tų, kas dėl to imasi veiksmų, o kadangi idealiais banditais būtų visi – sistema mėgautųsi stabilumu.

Tai paprastai galima pamatyti bet kurios šalies pavyzdžiu, kur valdžia korumpuota, o piliečiai nuolat apeina įstatymus.

Kada į sceną išeina kvailiai – paveikslas kardinaliai keičiasi. Jie daro žalą negaudami naudos. Gėrybės naikinamos, visuomenės gerovė krenta.

Istorija patvirtina, jog bet kuriuo periodu šalis progresuoja tuomet, kai valdžioje randasi pakankamai protingų žmonių, kad sulaikytų aktyvius kvailius ir neleistų jiems sugriauti to, ką sukūrė protingi.

Regresą patiriančioje šalyje kvailių tiek pat, tačiau viršūnėlėje pastebimas kvailų banditų dalies, o likusių gyventojų tarpe – naivių prasčiokų skaičiaus augimas. Tokia individų išsisluoksniavimo tvarka sustiprina kvailių veiksmų destruktyvias pasekmes, kai visa šalis rieda po velnių.