infa.lt

nuotr. krmuziejus.lt

Seimo narys Robertas Šarknickas

Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus bandomas paversti negyvu

Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus įkurtas 1990 m. buvusioje klebonijoje. Tai seniausias išlikęs pastatas Vilkijoje. Manoma, kad šiam namui yra per 300 metų. Jo sienos regėjo mums gerai žinomus lietuvių kūrėjus, tačiau ryškiausią pėdsaką čia paliko garsiausias lietuvių tautosakininkas ir etnografas Antanas Juška. Jo sukaupti lietuvių liaudies dvasiniai turtai ir šiandien stebina savo gausa. A. Juškos amžininkai mini daugiau nei 70 tūkst. senųjų lietuviškų žodžių žodyną, 7 tūkst. dainų dainyną, apie 2 tūkst. melodijų rinkinį, Vydūno ranka rašytus laiškus, Balio Buračo autografais paženklintas knygas, dešimtis raštais mirgančių audinių, skrynių, šimtus senosios buities rakandų. Kasmet čia vyksta tradicinės brolių Juškų dainų ir kalendorinės šventės, rengiamos parodos, susitikimai su įdomiais žinomais žmonėmis.“ (krmuziejus.lt informacija).

Šiame pastate buvo ir sėdėjo Vydūnas, Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, kalbininkas Kazimieras Jaunius, lankėsi Vaižgantas. Vėliau lankėsi ir prezidentas Valdas Adamkus, Zita Kelmickaitė ir kitos garbios asmenybės. „Neradau, kad čia būtų apsistojęs koks nors nemalonus žmogus“, – kalbėdamas apie A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejų, sakė jo kūrėjas ir buvęs direktorius Arūnas Sniečkus.

Deja, kai į Kauno rajono savivaldybę atvyksta garbūs svečiai, į Vilkiją, kažkodėl jie nenukreipiami, nors pasauliui ji yra unikalus ir analogų neturintis reiškinys. Net garsus saksofonininkas Petras Vyšniauskas čia, aidinčiame „kamino“ kambaryje, darė CD įrašą.

O dabar prie esmės. Daugiau kaip trisdešimt metų minėtame muziejuje dirba visai Lietuvai gerai žinomas medžio drožėjas-skulptorius, buvęs muziejaus direktorius, dabar banaliai pervadintas renginių organizatoriumi, A. Sniečkus. Daugiametės vietinės vietos valdžios spaudimu jis buvo priverstas atsisakyti direktoriaus pareigų.

Jo paties rankomis išpuoselėta sodyba yra gausiai lankoma lankytojų. Muziejus dirba nuo ryto iki vakaro – taip yra palaikoma autentiška dvasia. Būtent taip, kaip darė šviesios atminties tėvas Stanislovas Paberžėje – durys atviros visiems.

Galima suprasti, kad susidorojimas su A. Sniečkumi – visuomenėje gerbiama asmenybe buvo ir yra lėtai vietos valdžios vykdomas planas. 1987 metais tuometinė Kauno rajono valdžia ieškojo žmogaus, kuris galėtų gyventi Juškų sodyboje ir padaryti ją gyvą, nuolat būdamas namuose. Tokia idėja, kaip bebūtų keista, buvo iškelta.

Sodyba turi būti gyva profesionalo ir mylinčio kraštą žmogaus pastangomis. Atsirado A. Sniečkus, kuriam buvo skirtas mažas kambariukas gyventi ir dirbti tautai. Jis ten gyvena iki šiol: jau ir žili plaukai glosto smilkinius, raukšlės puošia veidą, tačiau stengiasi. Tiesa, sausio mėnesį jam teko išgyventi ir širdies ligą, kuomet vėl buvo sujudintas vietinės valdžios, žodžiu, stipri asmenybė palūžo.

Laimei, dabar Arūnas Sniečkus sveikas ir energingas, tačiau gyvena nuolatinėje nežinioje. Prisidengiant jau nebegaliojančio, 1997-06-26 – 1999-03-15 redakcijos (!), LR Muziejų įstatymo nuostata, kurioje teigiama, kad „[m]uziejaus steigėjas kontroliuoja muziejaus veiklą, kuri atsako už finansus, materialinę bazę, kvalifikuotų specialistų bei tinkamas muziejaus funkcijoms atlikti patalpas“, Kauno r. valdžia jam nuolat liepia apleisti muziejaus patalpas ir išeiti.

Liepia išeiti, nepaisant viso jo įdėto uolaus darbo muziejaus veikloje, apie kurį yra sukurtas net dokumentinis filmas.

Arūnas garsėja kaip uolus brolių Juškų paveldo puoselėtojas, įdėjęs labai daug pastangų, kad Vilkijoje, buvusioje senojoje klebonijoje, atsirastų A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus.

Prieš 24 metus įkurto muziejaus puoselėtojas ir kiekvieno šio nepaprasto muziejaus eksponato kūrėjas Arūnas su didele meile ir užsidegimu nuo pirmos minutės pasakojimu pavergia klausytoją taip, kad visi žemiški rūpesčiai ir reikalai kaip juodi varnai nuskrieja nuo sielų ir viduje tampa lengva, šviesu ir gera.

Šį antradienį sunerimusių visuomenės atstovų dėka lankiausi A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejuje tikslu išsiaiškinti situaciją ir padėti gerb. Arūnui ir Vidai Sniečkams.

Po Arūno išsakytos kalbos padariau tik vieną išvadą – tai brutalus, šiurkštus ir nekompetentingas vietos socialdemokratų valdžios sprendimas pasityčioti ir, pritaikant minėtas negaliojančias Muziejų įstatymo nuostatas, atsikratyti ir iškeldinti ne tik Kauno rajonui, bet ir visai tautai nusipelniusį, Juškų sodybą prikėlusį bei visą gyvenimą tam atidavusį Arūną su žmona.

Svarbiausia, kad kuklumu ir paprastumu pasižymintys žmonės nebando kovoti su vietos valdžia, o jų darbus ir nuopelnus matantys visuomeninkai kreipėsi su prašymu, kad būtų galima išsaugoti muziejaus unikalumą.

Gerbiamas muziejininkas Arūnas su žmona visus sukurtus savo su meile puoselėtus kūrinius paliks muziejui, jiems jų nereikia: „juk visa tai skirta Lietuvai“, – taip sako jie. Gaila, kad visi eksponatai muziejaus darbo valandomis nebeturės gyvybės. Liūdna, nes čia žmonės atvažiuoja ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio.

Žmonėms tai patinka. Patinka, kai kvepia ne tik drožlėmis, bet ir vakariene, nes visa tai atspindi tikrovę, kuri buvo senovėje, tačiau gyva dabartyje.

Tokia ir buvo šios unikalios sodybos idėja. Ten dirbantys muziejininkai neskaičiuoja darbo valandų ir priima lankytojus net ir vėlyvais vakarais. Suprantama, kad iškėlus muziejaus puoselėtojus nebeliks autentiškumo ir muziejaus pirminės idėjos.

Visi tikime, kad vietos valdžia gali priimti teisingą sprendimą ir išsaugoti analogų neturinti muziejų. Svarbu pabrėžti, kad naujasis muziejaus vadovas, kuris, beje, neturėjo jokių priekaištų sodybos puoselėtojams, didžiavosi ir gyrė muziejų bei Arūną su žmona visiems atvykstantiems, pats parašė skundą Kauno rajono valdžiai.

Savo noru ar spaudžiamas – nežinia. Nepaisant pagyrų, yra liepiama išeiti, suteikiant nedidelį, vos 34 kv. m., socialinį būstą. Šitokio pažeminimo tautos šaukliai turbūt net sapne nėra susapnavę. Už visą triūsą, už indėlį Lietuvos kultūrai – marš į socialinį būstą.

Galima būtų rašyti ir rašyti, bet viena aišku, kad Lietuva dar turi mokytis ugdyti sąmoningumą, gerbti žmones, ypač tuos, kurie dirbo visą gyvenimą ne savo, o Lietuvos naudai. Šio reikalo negalima taip palikti. Dėkui visuomenei, kuri sureagavo.

Kviečiu žinomas kultūros pasaulio asmenybes bei kitus kultūrą mylinčius žmones nebūti abejingiems ir sekti šį, galimai, ruošiamą A. ir J. Juškų gyvos sodybos sunaikinimo projektą.

Prašau visuomenės padėti. Čia tas pats, lyg bandyti iškelti a. a. tėvą Stanislovą iš Paberžės svirno, kur yra sukaupta didelė bažnytinio paveldo kolekcija, su atviromis durimis vaikams ir žmonėms taip, kaip dabar yra analogų neturinčioje A. ir J. Juškų sodyboje.