infa.lt

Juozas IVANAUSKAS

Apžvelgdamas priešrinkiminę politinę situaciją Lietuvoje buvęs pirmasis užsienio reikalų ministras bei parlamentaras, prof. Povilas GYLYS šmaikščiai ironizuodamas pastebi:

„Dvaras pretendentais į Lietuvos prezidentus PASKYRĖ tris kandidatus- I.Šimonytę, G.Nausėdą ir S.Skvernelį. Jiems dirba dvaro sociologai, jų „tyrimų” pagrindu juos remia dvaro politologai ir dvaro žurnalistai. Tos jungtinės pastangos nėra bevaisės – dalis žmonių jau pasirengę rinkti iš šios trijulės ir prisėdėti prie dvaro scenarijaus įgyvendinimo.

Nieko naujo Lietuvos politiniame gyvenime. Juk išrinko žmonės (savo laiku esu įspėjęs to nedaryti) „elito” atstovę Dalią Grybauskaitę. Nepaisant to, kad ji buvo kitoje barikadų pusėje, kai Lietuva siekė atgauti savo valstybę. Už ją, aukštosios partinės mokyklos vadovybės narę, Mykolo Burokevičiaus bendražygę, balsavo „antikomunistinės” megztosios beretės, tremtiniai ir kiti. Nes Vytautas Landsbergis taip liepė. To balsavimo rezultatas – gavome tikro patriotizmo ir tikro teisingumo jausmo neturintį, manau, nelaisvą savo sprendimuose valstybės vadovą. Jo valdymo laikais buvo demoralizuota teisėsauga, degradavo partinė sistema, buvo nugyventas viešasis sektorius, o tarptautinėje politikoje mūsų šalis nusivažiavo iki lengvai aukojamos „šestiorkės” lygio.

Dabar dvaras lošia naują rinkimų partiją. Jam reikia savo žmogaus prezidentūroje. Manau, dalis rinkėjų prie tokio scenarijaus jau yra pasirengę prisidėti – renkasi iš trijų dvarui patogių- I.Šimonytės, G.Nausėdos, S.Skvernelio. Propaganda daro savo. Tačiau nei vienas iš jų nepradės būtinų ir tikrų permainų . Todėl dvaro planui pasisekus ir toliau iš šeimų bus grobiami vaikai, bus kertami miškai, finansiškai bus smaugiamas viešasis sektorius. Ir, aišku, nebus rimtai tiriamos galimos korupcijos bylos, tokios kaip SGD, skolinimasis iš skandinaviškų bankų už 8-12proc., Snoro banko bankrotas ir t.t.“, – teigia prof. P. Gylys.

Išskirtiniame interviu „Laisvam laikraščiui“ europarlamentaras, Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europos frakcijos pirmininko pavaduotojas, prezidentas Rolandas PAKSAS dalinasi įžvalgomis apie veikiančios politinės sistemos dedamas pastangas, žūtbūtinį siekį „apsaugoti“ tautiečius ir valstybę nuo esminių permainų po gegužės 26 dieną įvyksiančių naujojo šalies vadovo rinkimų.

♦◊♦◊♦

Artėjant Šv. Velykoms, bundančios gamtos bei tikinčiųjų Prisikėlimo šventei, prisiminiau žymaus mūsų tautos šviesuolio Vydūno kažkada pasakytus žodžius: „Mes, Lietuvos vaikai, stovėsim vienširdžiai, / Tvirta dora, rankoj ranka / Visi už Lietuvą, Tėvynę Lietuvą“. Sakykite, prašau, kas šiandien beliko iš tų moralinių-dvasinių vertybių, kurios pleveno Lietuvos padangėje Atgimimo metais, tautiečiams vaduojantis iš sovietų sąjungos imperijos gniaužtų?

Ko gero, trumpai atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Aš manau, kad mūsų liaudyje tebėra gajos šimtmečiais puoselėtos kultūros tradicijos, žmogiškumas, krikščioniškos, dvasinės vertybės, kurias propagavo mūsų tautos šviesuliai, tame tarpe ir jūsų paminėtas mąstytojas Vydūnas . Visa bėda tame, kad tie, kurie šiandien stovi prie valdžios vairo, seniai devalvavo tas vertybes. Žinomame liaudies posakyje „Vagie, tavo kepurė dega“ yra daug teisybės. Tie, kurie šiandien daugiausia kalba apie meilę ir pasiaukojimą Tėvynei Lietuvai, apie nacionalines vertybes ir tautos dvasią, apie meilę savo artimui, pasižiūrėkime atidžiau, ar tik šie žmonės nebus dviveidžiai atsivertėliai, suskubę užsidėti kitas kaukes dėl kažkokio savanaudiško tikslo?.. Dažniausia vieną sako išorinis žmogaus pavidalas, tačiau vidus ir jo poelgiai paneigia visas gražbylystes. Tokie individai, dėvintys prisitaikėlių kaukes, vienaip kalba savo namuose ir visai kitaip būdami viešumoje, darbe. Dažnai, lyginant saldžiabalsių kalbas su tuo, kokie jie yra iš tikrųjų, ką garsiai sako ir ką jie daro, pamatome visai skirtingus polius, jų atsiranda tiek daug…

Kad iš tikrųjų labai sunku atskirti, kur yra tiesa, o kur – melas?

Aš manau, visai nesudėtinga atskirti. Vieno miestelio meras (nenoriu dabar minėti jo pavardės), kaip sako ten gyvenantys senbuviai, nešė patį didžiausią kryžių per tautinio atgimimo eiseną miesto centre. Matyt, tarybiniais laikais jis buvo tiek daug nuodėmių pridaręs, o dabar, atseit, žiūrėkite visi, nešu patį didžiausią kryžių, užmirškite, ką aš dariau ne taip iki šiol. Nors retorika ir pakito, tačiau šio žmogaus vidus išliko toks pat, ta pati pekla…

Pasižiūrėkime, kas dabar garsiausiai šaukia apie tariamą meilę Tėvynei? O gi būtent tie, kurie kažkada buvo anoje barikadų pusėje, gan sėkmingai darbavosi, darė partinę karjerą sovietinėj sistemoje ir visai neblogai gyveno. Todėl dabar jiems būtina išsiplauti savo mundurą, iš tribūnų rėžiant patriotines kalbas, kuriomis jie patys netiki. Tad nieko nuostabaus, jog tokių persivertėlių realūs darbai, jų veiksmai dažnai kertasi su gan plačiai naudojama nūdienos isteblišmento politine retorika.

Beje, šviesios atminties Romualdas Ozolas labai teisingai yra pastebėjęs, kalbėdamas apie 1970 – 1980 metų komjaunuolius, kad jie dabar yra užėmę beveik visas raktines pozicijas Lietuvoje. Nors jų žodžiai saldūs, kaip medus, tačiau realybėje, konkrečiuose jų veiksmuose – verdanti smala…

Matyt, tai šiaip įdomūs sutapimai, tačiau 2015 metais, balandžio 6 dieną mirė jūsų paminėtas Romualdas Ozolas, lygiai prieš šimtą metų Prezidentas Antanas Smetona prisiekė Tautai Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje, o prieš 15 metų, 2004. 04. 06, Lietuvoje buvo įvykdytas valstybės perversmas, LT politiniam „elitui“ tariamai siekiant „apsivalyti“, faktiškai nė už ką buvo pašalintas iš užimamų pareigų žmonių išrinktas Prezidentas Rolandas Paksas. Anokia čia demokratijos „pergalė“, kai politinė grupuotė „apsivalymo vardan“ nuverčia Lietuvos prezidentą ir po to metų metais politiškai diskriminuoja daugumos žmonių valią?!..

Manau, visa esmė būtent tame APSIVALYME arba valstybės išvalyme. Toks buvo mano pagrindinis tikslas, kai 2003 metais aš tapau Lietuvos prezidentu. Norėjau išvalyti mūsų valstybę, kad ji taptų kitokia, kur kas labiau demokratiškesnė, kaip aš tada įsivaizdavau. O dabar, turint 20 –ties metų politinio darbo patirtį, dar aiškiau suvokiu, ką reikėtų daryti valstybės labui. Jeigu tos žinios, kurias aš turiu dabar, būčiau turėjęs 2003 – 2004 metais, tai mano politiniai veiksmai bei priimami sprendimai, be abejo, būtų žymiai greitesni, ryžtingesni, konkretesni.

Daug kam labai netikėtai „ne tam“ pretendentui laimėjus Lietuvos prezidento rinkimus, aš nuoširdžiai stengiausi išvalyti mūsų valstybę nuo SISTEMOS, kuri dabar yra tvirtai sulipusi. Per pastaruosius 15 metų LT politinė sistema dar labiau susispaudė, persigrupavo, dar tvirčiau apsijungė kairieji su dešiniaisiais, nes tiek viršus, tiek ir apačia, pajuto realią grėsmę savo tolimesnei egzistencijai. Todėl visuomenės mulkinimui buvo sukurtos patrauklios formos gražiais pavadinimais, kad tik veikiančioji politinė sistema ir toliau galėtų tarpti, klestėti, ir būtų patikimai apsaugota nuo rimtesnių iššūkių. Štai kodėl, atidžiau žvelgiant į geopolitinę situaciją, iš esmės nieko naujo taip ir neįvyko nei mūsų valstybės, nei kitų pasaulio valstybių gyvenime.

Imkime, pavyzdžiui, „arabų pavasarius“ arba „spalvotąsias revoliucijas“, visur pasireiškia ta pati tendencija: periodiškai sukylanti globalizacijos banga viską nušluoja savo kelyje. Jeigu nespėjai laiku tapti globalizmo apologetu ir jei bandai tai bangai kažkaip priešintis, tai, gan tikėtina, neišvengiamai būsi nublokštas arba tiesiog brutaliai patrauktas iš politinės arenos.

Tas pats atsitiko ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje. Ne išimtis nei „arabų pavasariai“ Artimuosiuose Rytuose, nei „spalvotosios revoliucijos“ įvairiose pasaulio valstybėse. Visur pasireiškia tas pats globalizmas, nepripažįstantis pavienių šalių nacionalinio savitumo. GLOBALIZMAS, visų pirma, tai pelno siekimas bet kokia kaina ir bet kurioje pasaulio vietoje, o tuo pačiu bandant ištrinti ribas tarp suverenių, nacionalinių valstybių.

Globalizacijos tendencijos Lietuvoje per pastaruosius penkiolika metų tik dar labiau išryškėjo, sustiprėjo, nes šalyje taip ir neatsirado vieningai sutelktos politinės valios šios bangos galią bei įtaką kažkiek pristabdyti.

Ne tiek daug laiko praėjo nuo aršios kritikos bangą Lietuvoje sukėlusio jūsų neformalaus vizito į Maskvą, kur susitikote su aukščiausiais Rusijos politiniais vadovais ir prezidentu V. Putinu. Ir štai dabar Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid pareiškė norą balandžio 18 dieną Kremliuje susitikti su Rusijos prezidentu V. Putinu, paaiškinusi, kad pagrindinis šio vizito tikslas – bendravimo su Maskva atkūrimas aukščiausiu politiniu lygiu, esą mes daug kalbame apie Rusiją, bet nesikalbame su pačia Rusija. Kai kurie politologai pastebi, kad kaimyninių šalių prezidentai turėtų susitikti kas dešimtmetį. Turbūt, galite tik pritarti šiai Estijos prezidentės iniciatyvai, kadangi dialogas ir atviras pokalbis kur kas naudingesnis už piktas apkalbas, paskalas, ypač šiais nepasitikėjimo, antirusiškos propagandos – „fake news“ naujienų laikais?

Tai, kad Estijos prezidentė vyksta į kaimyninę valstybę ir planuoja susitikti su jos vadovu, be abejo, sveikintinas žingsnis. Netrukus pamatysime, kokie šio susitikimo metu rezultatai bus pasiekti. Bet kuriuo atveju, aš pasisakau už politinį dialogą, o ne už žvanginimą ginklais.

Tų pačių globalistų, kurie yra užėmę raktines pozicijas, nesvarbu, ar tai būtų Latvija, Estija ar Lietuva, egzistencijai kyla pavojus, kai jiems aiškiai parodoma, kad karalius yra nuogas. Juk pirmiausia būtent globalistams reikia sukurti karinės intervencijos grėsmę ir po to tapti labai reikšmingu, visiems demonstratyviai rodant, kaip sėkmingai su tariama „grėsme“ kovojama.

Kai tiktai JAV arba kurioje nors kitoje didelėje valstybėje tvirtinamas metinis biudžetas, tarsi savaime staiga įvyksta vienas – kitas teroro aktas, o tada karinėms, žvalgybinėms struktūroms bei ginklavimuisi skiriamos milžiniškos lėšos. Lygiai taip ir pas mus, nuolat šaukiama apie grėsmes iš Rytų, o paskui tos finansinės lėšos, kurios galėtų būti skiriamos švietimui, kultūrai, mokslui, medicinai, ekologijai ar socialinėms gyventojų reikmėms, yra skiriamos krašto apsaugai, ginklų pirkimui ir pan. Toks mechanizmas dažnai taikomas daugelyje pasaulio šalių, taip pasitarnaujant nepasotinamoms globalistų ambicijoms.

Aš nežinau, koks yra tikrasis Estijos prezidentės Kersti Kuljant vizito į Maskvą tikslas, bet man sunku įsivaizduoti, kaip gali prezidentas vykti į kitą valstybę ir nesusitikti su tos valstybės vadovu? Tai ko tada apskritai ten vykti?!..

Galbūt Estija visada buvo protingesnė, praktiškesnė nei kitos Pabaltijo valstybės?.. O gal iš tikrųjų į valdžią atėjo moterys, kurios yra labiau jautrios savo vaikų ateičiai, kur kas atsakingiau žiūri į valstybę ir jos žmones, todėl daro teisingus žingsnius, politinio dialogo keliu siekdamos sumažinti įtampą.

Tikėkimės, Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid puiki iniciatyva paskatins ir kitų šalių, tame tarpe ir Lietuvos, atsakingus politikus siekti ženkliai konstruktyvesnio dialogo su Rusija?

Atvirai sakant, man dar neteko girdėti, kad kažkas iš globalizmo apologetų – įtakingų politikų Lietuvoje, būtų nusiteikę švelninti karingą retoriką Rytų kaimyninių valstybių atžvilgiu. Nesvarbu, ar tai būtų A. Lukašenka, ar V. Putinas, pastebimas nesiliaujantis kumštukų mojavimas ir nepamatuotos ambicijos tapti regiono lyderiu, nors jau seniai niekas mūsų tokiais nebelaiko.

Kaip apmaudu bebūtų dėl kietakaktiškos užsienio politikos, tačiau artimiausiu metu Lietuvoje esminių pokyčių šioje srityje aš nematau. Na, nebent, kai paskutinis turtas Lietuvoje bus nugyventas, kai nebebus daugiau ko vogti ir dalintis, kai Europos Sąjunga nustos mokėti dotacijas Lietuvai, kurios labai sėkmingai čia yra taškomos į kairę ir į dešinę, galbūt tada pasikeis isteblišmento pozicija ir atsiras kitokia užsienio politika.

Kadangi bene pirmasis iš žinomų Lietuvos politikų, būdamas Europos Parlamento nariu ryžotės imtis kilnios iniciatyvos – mažinti įtampą Pabaltijo regione, sakykite, ar yra pastebimi kažkokie poslinkiai šia linkme?

Be abejo, yra poslinkiai. Briuselyje įvyko keli susitikimai su ambasadoriais ir dabar ruošiami susitikimai su tų valstybių vadovais. Kai tik bus suderintas laikas, tada jie ir įvyks. Na, o imant apskritai Europos Sąjungos vykdomą politiką, tai čia nėra ir negali būti vieningos nuomonės. Labai teisingai pastebi amerikiečiai ar netgi Kinijos politikai, keldami retorišką klausimą: su kuo Europos Sąjungoje mums reikia kalbėtis, tartis, derėtis vienu ar kitu klausimu?..

Ką reiškia, pavyzdžiui, kad Vokietijos prekybos apyvarta su Rusija šiemet padidėjo 20 procentų?… Tuo pat metu rašoma, esą labai blogai daroma, kad Vokietija, nepaisant sankcijų Rusijai, nusprendė tiesti per Baltijos jūrą dujotiekį „Nord Stream-2“ . Kaip tai reikėtų suprasti: vienaip rašoma sisteminėje žiniasklaidoje, Europos Parlamente nuolat kalbama apie sankcijas Rusijai, ir tuo pat metu realybėje, nepaisant politikų kalbų, tiesiamas naujas dujotiekis iš Rusijos į Vokietiją?!..

Kaip reikėtų suprasti, kad Lietuvos didžiausias prekybos partneris yra Rusija, o tuo tarpu šalies politinis isteblišmentukas, susirinkęs kažkur mažame kabinete, piktai rankutėmis mojuoja, po to žiniasklaidoje pasirodo skambios karingos antraštės Rytų kaimyninės valstybės atžvilgiu?.. Tai reiškia, jog oficialiai vykdoma užsienio politika akivaizdžiai kertasi su šalies ekonominiais interesais. Nuolat žaidžiami dvigubi ar netgi trigubi politiniai žaidimai, ir galo tam nematyti.

Vis tiktai, jūsų nuomone, dėl kokių priežasčių pastaraisiais metais Lietuvos politinis „elitas“ vykdo tokią agresyvią, karingą, konfrontacinę užsienio politiką Rusijos atžvilgiu?

Man atrodo, šiuo atveju esminis yra šeimininko klausimas. Jeigu valdančiųjų šeimininkas yra Tauta, tai bus priimami vienokie politiniai sprendimai, ekonomiškai naudingi žmonėms ir valstybei. Bet jeigu LT isteblišmento šeimininkas sėdi už Atlanto ir diktuoja savo sąlygas, tai tada priimami visai kitokie sprendimai, pirmiausia naudingi užjūrio šeimininkui, o ne žmonėms. Iš to, kas kaip elgiasi, labai nesunku suprasti, kokiam šeimininkui didžioji dalis politikų tarnauja.

Interviu pabaigai gal tarkite keletą žodžių apie gegužės mėnesį įvyksiančius Lietuvos prezidento bei Europos Parlamento rinkimus? „Atgimimo prezidentu“ vadinamas A. Juozaitis piktinasi, kad vieni kandidatai į prezidentus yra lygūs, o kiti neva dar lygesni, išskirtinai remiami sisteminės žiniasklaidos. Betgi valstybės perversmininkų užvaldytoje Lietuvoje kažin ar apskritai galimi demokratiški rinkimai?

Visų pirma, vyksta rinkiminė kampanija, nueinant dvi kadencijas atidirbusiai prezidentei Daliai Grybauskaitei. Tad šia prasme visi naujieji kandidatai turi vienodas sąlygas. Toks yra pirmasis skirtumas, lyginant su 2003 metų prezidento rinkimais, kuriuos man teko laimėti. Tada pirmą kart Lietuvos istorijoje buvo laimėta prieš veikiantį ir antros kadencijos siekusį prezidentą Valdą Adamkų, kurį vieningai palaikė isteblišmentas bei susiformavusi politinė sistema. Nuolat buvo agituojama už tai, kaip būtų gerai, jeigu viskas išliktų taip, kaip yra dabar, jei niekas Lietuvoje iš esmės nesikeistų.

Manau, esminis skirtumas – laimėti prezidento rinkimus, realiai oponuojant veikiančiai politinei sistemai, ir visai kas kita dabar, kai nueinanti prezidentė Dalia Grybauskaitė susilaukia vis daugiau kritikos. Pasirodo, netgi jos charakteris jau ne toks geras, o ir nemažai politinių klaidų pridarė. Bet kažkodėl ištisus dešimt metų niekas tų klaidų lyg ir nepastebėjo?!..

Na, o kitas išskirtinis momentas, sakyčiau, gan tipiškas šiems rinkimams: veikiančioji politinė sistema nepalieka jokių šansų ne jos parinktam kandidatui laimėti Lietuvos prezidento rinkimus!.. Tai yra, jokiu būdu sistemą remiantis isteblišmentas neleis sau pralošti. Visai nesvarbu, kuris kandidatas šiemet laimės Lietuvos prezidento rinkimus. Bet kuriuo atveju, tai bus būtent šios politinės sistemos parinktas žmogus, nekeliantis jai realaus pavojaus. Jokio trečio varianto tikrai nebus, nes per pastaruosius 15 metų buvo padaryta viskas, kad tik Lietuvoje nepasikartotų 2003-ieji metai!..

Pasigirstančios kai kurių pretendentų kalbos apie tariamai lygius ar ne visai lygius kandidatus, nedemokratiškus debatus ir panašiai, tai juk visi rinkimai Lietuvoje būdavo tokie. Nemanau, jog tai gali turėti didesnės įtakos rinkimų rezultatams. Nebent tai, kad milijono žmonių Lietuvoje jau nebėra, o didžioji dauguma iš čia likusių tautiečių apskritai viskuo yra nusivylę ir nebesitiki sulaukti esminių permainų. Tad nieko nuostabaus, kad esant tokiai politinei situacijai, rinkimų baigtį Lietuvoje nulemia tradiciškai vieningai balsuojanti konservatyvioji mažuma.

Matyt, galime pasiguosti nebent tuo, jog viltis – kvailių motina, miršta paskutinė. Dėkoju jums už pokalbį.