infa.lt

Dar bus aprašyti šie Dalios Grybauskaitės penkmečiai. Palaipsniška valdžios koncentracija vienose rankose, lėtai perimant žiniasklaidos ir specialiųjų tarnybų, teisėsaugos kontrolę, vos ne kopijuojant V.Putino kelią į patvaldystę. Daugelis tą laikė būtinybe sutelkti jėgas griausmingai deklaruotai kovai su oligarchine-partokratine sistema. Vis laukė, kad va, tuoj prasidės tikrasis mūšis, net antrai kadencijai už tą gausiai balsuota.

Nieko neprasidėjo. Užtat viena po kitos pylėsi aferos su TVF paskolomis, Independence“, lietuviškųjų bankų likvidavimais ir likvidatoriais, kuriems vien algų išmokėta milijonai, o su neapkenčiamais oligarchais noriai buvo bendraujama tulpės paštu. Kuo toliau, tuo plačiau žmonėms atsivėrė akys (kaip visada, kai turi reikalo su veidmainyste – po fakto), kad jokios kovos nebus – tik imitacijos.

Kam iš mūsų neteko sutikti akis vartančios, norinčios patikti liežuvautojos kaimynės, kuri apsimes kuo tik nori ir pameluos ką tik nori, kada tas jai naudinga? Atpažinti veidmainius nesunku – jie kaip šunys turi neklystančią uoslę ir akimirksniu nustato, iš kur vėjas pučia ir kur yra pašaras. Užuosti šeimininką ir jėgą yra jų talentas, ir pakeisti pažiūras lengva, nes neturėti įsitikinimų yra jų įsitikinimas – tiesiog užsidedi kitą kaukę ir viskas.

Politikoje viskas ne kitaip, tik primityviau ir baisiau, nes vartojama mentalinė prievarta ir propagandinės atakos, pašalinant priešingas nuomones ir neparankius asmenis iš viešojo diskurso. Nugalėti oponentą užvaldytos žiniasklaidos aikštelėje su savo taisyklėmis ir teisėjais visiškai nesunku. Minios psichologija primityvi ir suveikia visada.

Tam reikia tikro, baisaus priešo ir pavojaus, kurį pajustų kiekvienas. Ir išdavikų, kurie padeda priešui, ir išgelbėtojų, kurie pasiaukojamai kovoja už mus ir mūsų vaikus. Reikia, kad pasijustume silpni ir pažeidžiami, kad labai išsigąstume ir kasdien bijotume, o tada viens du – ir ateina Mesijas, kuris kaip sykis yra tas, kuris ši procesą sugalvojo ir valdo! Ir kas juokingiausia – ši paprasta kaip Gebelso šukuosena schemutė kuo puikiausiai suveikia.

Aišku, šimtas kitas analitikų ar koks profesorius tą supranta, bet juk propaganda skirta ne profesoriams – valdomoje demokratijoje Nobelio premijos laureato ir ištikimo bambalių mėgėjo balsai yra lygūs. Todėl veidmainystė generuoja primityvius, masinį virtualybės vartotoją bauginančius politinius pavidalus ir scenarijus.

Štai Rusija – argi galima paneigti jos valdančiojo elito revanšistines nuotaikas, kas globalių jėgų pusiausvyros persiskirstymo ir artėjančios politinės Europos Sąjungos krizės akivaizdoje yra tikras pavojus? Ypač turint galvoje, jog mes jau esame išspausta citrina, nes praktiškai viskas, ką buvo įmanoma privatizuoti už vieną litą – jau privatizuota, perparduota ir mūsų interesas išlikti nepalyginamai didesnis už interesą mus išlaikyti?

Solidi, save gerbianti valstybė tokiomis aplinkybėmis ramiai rengiasi atremti pavojų, kaupia jėgas ir resursus, gerina santykius su sąjungininkais ir ieško naujų, neeskaluoja esamų ir neskatina naujų įtampų. Stiprina kariuomenę ir konsoliduoja, o ne skaldo visuomenę. Ir jau ko niekada, jokiomis aplinkybėmis nedaro – tai nekelia isterijos ir nekursto masinės psichozės.

O kokia isterija buvo pas mus eskaluojama prieš Zapad pratybas! Atrodė jau atšuoliuoja Apokalipsės raiteliai, nors net kaimo alubariuose visiems buvo aišku, kad kol nebaigta Ukrainoje ir Sirijoje, Vladimiras Putinas niekur neis, nes tam neturi nei pakankamų pajėgų, nei realių galimybių. Pasakėle apie tai, kaip isterija padėjo mums gauti papildomų saugumo garantijų ir NATO pajėgų dislokavimo, netiki nei jos autoriai, nei ją eskaluojantys, už biudžeto lėšas apmokami “karo“ žurnalistai – ir latviai, ir lenkai, ir estai isterijų nekėlė, o gavo tokias pat garantijas ir tokias pat pajėgas.

Apie tai, kad esant pavojui negalima pyktis su savais, net kalbėti nepatogu. Tačiau ką kasdien labiausia puola, iš ko tyčiojasi ir ko neapkenčia mūsų visuomeninis, iš valstybės biudžeto išlaikomas transliuotojas ir lojali valdančiajam elitui “didžioji žiniasklaida“? Kas buvo ir tebėra didžiausias mūsų priešas – mus kasdien puolantis V.Putinas? Ne, mus praktiškai vienintelis ginantis ir galintis tą padaryti, kasdien dar labiau privalantis mus saugoti D.Trump’as!

Matot, šitaip kūrybiškai mes suvokiame solidarumą su sąjungininkais ir nesuprantam ar apsimetame nesuprantančiais, kad JAV ambasada stebi mūsų situaciją ir nuolat perduoda Valstybės departamentui informaciją apie tai, ką apie jų šalį ir Prezidentą galvojame, kalbame ir rašome. Pikti liežuviai plaka, kad taip stengiamasi užsitikrinti politinę ateitį ES federalistinėse ar globalizmo struktūrose, tačiau sveikas protas atsako, kad tai neracionalu, nes į savus šaudančių niekas niekur nepageidauja.

Veidmainystė čia yra ne reali grėsmė, o jos panaudojimas savo piliečiams bauginti ir priešininkams sunaikinti, nes bet kas, kurio nuostatos netelpa į politinės isterijos rėmus, automatiškai apšaukiamas rusofilu ir priešu. Tam nesunku rasti įtartinų pseudofaktų, nes agresyvi kaimynė yra čia pat ir nėra nei vieno žmogaus, kada nors neturėjusio ten pažįstamų, draugų, kontaktų ar reikalų. Suūžia propagandos girnos ir neįtikėlis sutrinamas į miltus.

Ir tai puikiai suveikia, nors kiekvienas supranta ir mato, jog šių metodų autoriai ir palaikytojai iš valdžios viršūnių patys asmeniškai yra kadaise artimai bendravę su Rusijos specialiosioms tarnyboms artimais asmenimis ar net stovėję priešingoje barikadų pusėje Lietuvai lemiamu momentu. Žmonės išsigąsta viešos egzekucijos, masinių patyčių ir nutyla, o jeigu ir kalba – niekas jų nerodo, neskaito ir neišgirsta.

Lygiai taip pat politinė veidmainystė išaukština Lietuvos valstybės atkūrimo Šimtmetį. Skelbia 2018-sius Sąjūdžio, Adolfo Ramanausko Vanago, tėvo Stanislovo metais. Vyksta pompastiški renginiai, kyla vėliavos, šoka scenose žvaigždutės ir išleidžiami milijonai. Viskas tikrai gražu ir prasminga, skamba iškilmingos kalbos ir griaudi saliutai.

O po to išlipę iš tribūnų tie patys ponai ir ponios toliau priiminėja šaliai pragaištingus sprendimus. Nepavargsta kovoti už globalią Lietuvą, kuri išsivaikščios. Labai pyksta ant pasisakančių prieš Europos Sąjungos federalizmą, kuris valstybę baigs sunaikinti. Nepaliauja sugalvoti vis naujų būdų šeimai atakuoti ir naikinti, kultūrai ir švietimui nususinti, kalbai ir tikėjimui marginalizuoti.

Politinei veidmainystei, užvaldžiusiai Lietuvą, žodžio ir darbų vienybė nieko nebereiškia. Tarimosi su žmonėmis seniai nebeliko, demokratija lengvai pakeičiama demagogija, masinis nepasitenkinimas nuskausminamas propagandos ir bulvarinės pseudokultūros nuošliaužomis.

Tam, kad neišnyktume, mums reikia visko – teisingumo ir būtinų gyvenimo sąlygų, teisių ir pareigų lygybės, atsakingumo ir meilės. Bet pirmiausia reikia nugriauti melo, pusiau tiesos ir apgavystės, politinio veidmainiškumo sieną. Sugalvotos, įkalbėtos ir valdžios dovanotos laisvės nebūna.

šaltinis: kaunoforumas.com