infa.lt

AFP

„Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) laiko įrodytu tai, jog Lietuvoje prieš daugiau nei 10 metų veikė amerikiečių kalėjimas įtariamiesiems terorizmu. Tačiau vietoje to, kad prisiimtų atsakomybę ir apsvarstytų kaltinimus, šalies vyriausybė apsimeta kurčia“, – rašo šveicarų leidinio Neue Zürcher Zeitung žurnalistas.

2000-ųjų pradžioje, pasakoja straipsnio autorius, arklidėse Antavilių gyvenvietėje, esančioje netoliese nuo sostinės, prasidėjo aktyvios statybos. Mįsle vietos gyventojams tapo ir į sandėlį panašaus pastato statyba, ir angliškai kalbantys apsaugininkai, ir kursuojantys automobiliai tamsintais stiklais.

„Praėjus 15 metų, paslaptis, panašu, jog atskleista. Nors tiesioginių įrodymų nepateikta, yra daug įkalčių: periodu nuo 2005 iki 2006 metų, tikėtina, čia egzistavo Site Violet, – slaptas CŽV kalėjimas ypač svarbiems kaliniams, sugautiems kare su terorizmu“, – rašoma straipsnyje.

„Spėjimai apie tokių slaptų kalėjimų egzistavimą ne tik Lietuvoje, bet ir, pavyzdžiui, Rumunijoje r Lenkijoje, ėmė atsirasti 2009 metais, – pažymi žurnalistas. – Praėjusių metų gegužę EŽTT priėjo išvados, jog turima pakankamai įkalčių, nurodančių į tai, kad oficialios Lietuvos ir Rumunijos žinybos, bent jau žinojo apie šios įstaigos egzistavimą“.

„Gali būti, jos sąmoningai leido laikyti žmones ir vykdyti apklausas sąlygomis, kurios pažeidžia žmogaus teises“, – daro prielaidą straipsnio autorius. Teismas įpareigojo Lietuvą ir Rumuniją išmokėti šimtatūkstantines kompensacijas ir apmokėti teismo išlaidas ieškovams, buvusiems slaptų kalėjimų kaliniams.

Lietuva, rašo leidinys, pasielgė kurioziškai – pradžioje pripažino teismo verdiktą, o po keleto dienų griežtai pakeitė savo kursą. „Vyriausybės komentare buvo sakoma, jog nuosavas tyrimas Strasbūro teismo pateiktų aplinkybių nelaiko įtikinamomis. Minėtas statinys, esą buvo skirtas naudoti kaip žvalgybos palaikymo centras, o abejotinos paskirties lėktuvais, kurias, pasak EŽTT slapta buvo pervežami kaliniai, esą buvo transportuojama įranga“.

Kaip bebūtų, 2018 metų spalį EŽTT atmetė Lietuvos ir Rumunijos apeliacijos prašymą.

Tuo pačiu, pažymi žurnalistas, lieka neaišku, kas ir kada Lietuvoje žinojo apie tai, kas vyko Antaviliuose. Nuo 2004-ųjų vidurio šalies prezidentu buvo Valdas Adamkus, kurs iki 1997 metų gyveno JAV, kas iškart nukreipė įtarimus į jį.

„Politologas Kęstutis Grinius, pasak straipsnio autoriaus, daro prielaidą, jog Lietuvos saugumo tarnybos, būdamos vietinėmis CŽV partnerėmis, veikė savarankiškai. Priežastis galėjo būti praktinė, žvelgiant iš politinio požiūrio taško – kad iškilus būtinybei, iš tiesų neinformuotai vyriausybei būtų paprasčiau paneigti galimus kaltinimus ir tie paneigimai atrodytų panašesni į tiesą. Arba spectarnybos norėjo nuslėpti šią operaciją likusių veikiančiųjų asmenų, kad pasisavintų nemažą piniginę kompensaciją“, – rašoma straipsnyje.

„Lietuvos, Rumunijos ir Lenkijos atveju, slaptų kalėjimų statybos laikas turi reikšmę ir žvelgiant iš jų tarptautinės pozicijos tais metais požiūrio taško, – samprotauja straipsnio autorius. – Visos trys šalys (…) siekė įsitvirtinti Vakarų bendrijoje“. Įstojusios į NATO jos matė JAV kaip labai svarbią atramą, lyginant su Vakarų Europos šalimis. Tuo metu atmesti CŽV reikalavimą atrodė pakankamai rizikinga“, – pažymi žurnalistas.

„Pasirėmusi tuometine dilema saugumo politikos sferoje, šiandienė vadovybė galėjo distancijuotis nuo to meto įvykių ir pristatyti Lietuvą šalies, besąlygiškai vykdančios žmogaus teisių reikalavimus vaidmenyje. (…) Tačiau, pasak politologo K. Griniaus, rašo leidinys. ši galimybė buvo praleista.

Tuo pačiu Vilnius, griauna savo paties įvaizdį kalbėdamas apie „moralią užsienio politiką“ ir sudaro pavojingas prielaidas išpuoliams, įtemptuose santykiuose su Rusija. Vilnius noriai – ir pateisinamai – rodo pirštu į grubią Maskvos jėgos politiką, teigia K. Girnius. Tačiau tam, kad tai skambėtų įtikinamai, būtina pačiam laikytis moralinių principų, kurių laikymosi reikalauji iš kitų“, – rašo straipsnio autorius.

Pasak nevyriausybinės organizacijos Human Rights Monitoring Institute teisininko, pasirengimo imtis šios temos nėra nei Lietuvos politikoje, nei visuomenėje.

„Vyriausybė stengiasi kiek įmanoma sumažinti žalą, ir, kol niekas negali nepaneigiamai įrodyti priešingai, – laikosi pozicijos, jog kalėjimo nebuvo. Teisininko požiūriu, po Strasbūro teismo sprendimo, būtina patraukti atsakomybėn atsakingus asmenis. (…) Tačiau visuomenėje tvyro atitinkamas nusišalinimas nuo šios temos“, – reziumuoja leidinys.