infa.lt

Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos seniūnas Julius Sabatauskas paskelbtus įtarimus dėl teisėjų ir advokatų korupcijos vertina kaip žinią apie daromą milžinišką žalą visuomenei.

„Šiandien paskelbti įtarimai atrodo baisiai: tiek daug sulaikytų įtariamųjų – 8 teisėjai, advokatai ir kiti, įtariami kyšininkavimu, piktnaudžiavimu tarnyba – viso 26 žmonės. Teisėjai iš pačių įvairiausių lygių teismų, apylinkės, apygardos, Aukščiausio teismo. Kratos vyksta visuose teismuose. Jose dalyvauja apie 100 specialiųjų tarnybų pareigūnų. Teisėjų stažas siekia nuo 24 iki 32 metų. Faktiškai apima visą nepriklausomybės laikotarpį.

Tai iš tikrųjų milžiniška žala ne tik visai teisėsaugos sistemai, bet ir valstybei. Visuomenės pasitikėjimas teisėsauga šiandien patyrė smūgį.

Iš kitos pusės vertinant paviešintų įtarimų atvejį, jeigu valstybė sugeba priimti sprendimus, ištirti tokius dalykus ir pašalinti ydas iš tos sistemos, tai reiškia, kad mes esame jau demokratinė teisinė valstybė.

Pati žinia yra smūgis visuomenei – tie pareigūnai kaltinami tuo, kad dirbdami savo tiesioginį darbą priiminėjo sprendimus Lietuvos Respublikos vardu, bylose vadovavosi ne įstatymais, kaip pasakyta Konstitucijoje, o savanaudiškais tikslais ir interesais, kad papildytų savo kišenes.

Tokias apraiškas reikia rauti su šaknimis“, – sako Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys J. Sabatauskas.

Ar tos šaknys bus išrautos, J. Sabatausko teigimu, priklausys nuo teisėsaugos pareigūnų, kurie atlieka tyrimą, kompetencijos.

„Jeigu pareigūnai atlieka tyrimą kvalifikuotai ir įrodymai surinkti tokie, kad jais remiantis būtų priimti sprendimai teisme, kuriame turėtų baigtis šitie procesai, kalbėsime apie apsivalymą. Jeigu jie atliko darbą aplaidžiai – tik dėl to, kad būtų sukeltas triukšmas, tai žala valstybei tik didės“, – komentuoja Seimo narys.

infa.lt komentaras:

Visuomenėje teismai ir taip neturėjo pasitikėjimo, – per 30 metų už korupciją nebuvo nuteistas nė vienas aukštas pareigūnas, kai tuo tarpu tarptautinėje korupcijos skalėje Lietuva užima tik 38-ą vietą iš 100 galimų, kur 100 reiškia labai skaidrią valstybę. Mūsų prezidentė atėjusi prieš 10 metų į šį postą visą šį laikotarpį deklaravo aktyvią kovą su šiuo visuomenės vėžiu. Jos pavaldume buvo visos spec tarnybos, esą vedusios nepaliaujamą kovą su korupcijos apraiškomis… Jos nieko nematė?

Jos nematė korupcijos Šiaulių policijos pareigūnų, masiškai ėmusių kyšius, prekiavusių narkotikais ir net kratos metu vogusių paskutines žmonių santaupas, teismo proceso, kuriame pareigūnai ir net prokurorai vykdę jų užsakymus dar nenuteisti, o byloje jau dingo jai kurie svarbūs dokumentai.

Visuomenė turi labai daug priekaištų teismų sistemai – visai be išimties, kurioje teismai net leidžia įstatymus, priimdami sprendimus tokiais klausimais, kuriais nacionaliniai įstatymai numato priešingai. Pavyzdžiui valstybinės kalbos atžvilgiu, kai teismai priima sprendimus, įteisinančius užsienietiškų raidžių lietuviškuose dokumentuose rašybą, esą sutuoktinis turi teisę turėti originalią savo vyro pavardę nesulietuvintą, nors Lietuvos įstatymai to ir nenumato, taip formuodami teismų praktiką, kuri tolygi įstatymui, nors teismas tėra tik įstatymų vykdytojas, o ne jų leidėjas.

Tas labai akivaizdžiai pasimatė po paskutinio, didelį rezonansą sukėlusio Konstitucinio teismo sprendimo šeimos statuso valstybėje atžvilgiu, kai teismas,  faktiškai įteisinęs homoseksualių porų užsienyje susidarytas santuokas, kai Lietuvos įstatymai to nenumato,  pasisakė, jog „šeima yra neutrali lyties požiūriu”, kai mūsų Konstitucija sako:

38 straipsnis
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Šiame Konstitucijos straipsnyje šeima siejama su motina, tėvu ir jų vaikais. Bet Konstitucinis teismas to nemato – jam tai belyčiai subjektai, visi kiti politikai tyli, visa teisminė sistema ir Prezidentė tyli.

Visuomenė nebetiki šia sistema ir tai yra baisu, nes ji praranda savo legitimumą moralinėje srityje.  Valdančioji sistema negali būti sektinu pavyzdžiu – atvirkščiai – ji yra paties blogiausio, kas gali būti, – parsidavusios politikos ir supuvusio „teisingumo” pavyzdžiu.

Naujasis valstybės vadovas, kurio laukiama išrenkant gegužės 12 dieną, turėtų rimtai užsiimti korupcijos klausimu ir žmonėmis, vykdančiais „teisingumą” valstybėje. Ir tas vadovas negali būti iš tų, ankstesniųjų tarpo, kuriems valdant visa tai vyko. Laikas pasakyti – gana.