infa.lt

Seimo nario Mindaugo Puidoko kalba spaudos konferencijoje LR Seime 2019-02-11 dieną (Vaizdo įrašas)

Gerbiamieji,

Savo kalbą pradėsiu nuo nuoširdžios padėkos. Padėkos tiems, kuriems esu reikalingas, kurie mato ir vertina mano iniciatyvas, kurie palaiko mane ir su kuriais turėjau galimybę įgyvendinti reikšmingus darbus.

Sulaukęs oficialaus kvietimo ir daug asmeninių raginimų iš organizacijų, visuomenės veikėjų, mokslo bendruomenės ir pavienių žmonių, turėjau persvarstyti savo ketinimus. Jau anksčiau esu sakęs, kad šio savo žingsnio anksčiau nesvarsčiau. Labai myliu savo šeimą. Žmoną ir du nuostabius, dar mažus sūnus. Šeimai esu dėkingas už palaikymą ir mano apsisprendimą. Nenoriu nuvilti žmonių, kurie išsakė ir vis skelbia savo paramą mano idėjoms, ir kurie dabartinėje prezidento rinkimų arenoje laimėtojais mato sistemos – liberalų ir neoliberalių konservatorių lyderių projektus.

Šiandien noriu atsakingai paskelbti, kad stabdau savo įgaliojimus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje (LVŽS), nes dalyvausiu Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose. Tokį sprendimą tenka priimti, nes matau, jog valdančioji dauguma tampa valdančiąja mažuma. Matau, kad pamirštamos vertybės, esminiai rinkiminiai įsipareigojimai nevykdomi, o autokratiniais sprendimais paminamas Lietuvos žmonių pasitikėjimas ir pagrindiniai demokratijos principai.

Tikėjau, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų programa su partijos remiamu premjeru, o dabar ir iškeltu kandidatu į Prezidentus, bus vykdoma… Rinkėjai, kurie 2016 metais balsavo už esmines permainas, vis dar neturi LVŽS kandidato prezidento rinkimuose.

2016 metais dalyvaujant Seimo rinkimuose mane palaikė daug žmonių, todėl turėjau galimybę padėti įgyvendinti jų svarbiausius lūkesčius. Kaip minėjau, visuomet tikėjau, kad tai, ką žadėjo LVŽS savo rinkėjams, bus įvykdyta. Tačiau dabartinė situacija rodo visai kitą realybę. Masiniai protestai švietime, kultūroje, gamtos apsaugoje, socialinėje apsaugoje ir vaiko teisių srityje, paminti pačių jautriausių ir pažeidžiamiausių visuomenės atstovų interesai.

Kaip pilietis su tuo taikytis aš nenoriu! Aš laikysiuosi duoto pažado ir kaip politikas esu pasirengęs imtis visų veiksmų esamai padėčiai pakeisti. Mūsų tauta, mūsų piliečiai laukia realių pokyčių. Pokyčių, kuriems šalis subrendo. Pokyčių, kurių pirminis planas buvo 2016-ųjų LVŽS rinkiminė programa. Pokyčių, pagrįstų Konstitucijoje garantuojama piliečių laisve ir lygybe, o ne visuomenės skirstymu į „apačias“ ir „viršūnes“, kurios pavirto sustabarėjusia nomenklatūra. Lietuvos valdžia nutolo nuo tautos, nors patys yra jos dalis. Kas yra Lietuva – mokytojas, teisininkas, menininkas, ūkininkas, politikas, verslininkas, darbininkas. Pagaliau šeima… tai yra Lietuva. Mes visi esame Lietuva.

Piliečių parodytas pasitikėjimas manimi, tiek 2016 m. Seimo rinkimuose, tiek dabar, siūlant kandidatuoti į prezidento postą, mane įpareigoja ir įtikina, kad galiu įgyvendinti ne tik LVŽS programoje įvardintus įsipareigojimus, bet ir pasiekti gerokai daugiau.

Kandidatuodamas į Lietuvos Respublikos prezidento postą aš siūlau geresnės Lietuvos viziją. Moderni Lietuva turi būti demokratinė valstybė, pagrįsta dialogu ir kompromisu, santarve ir bendro gėrio samprata, suvokimu, kad šis žemės lopinėlis yra mūsų namai, kuriuose gera turi ir gali būti kiekvienam iš mūsų atskirai ir mums visiems kartu. Tokios Lietuvos viziją siūlau aš ir visus, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, kviečiu prisijungti prie jos įgyvendinimo.

Visai neseniai minėjome mūsų Nepriklausomos valstybės jubiliejų – 100-metį. Tačiau turime pripažinti, kad patiriame didžiulius išbandymus ir susiduriame ne tik su emigracijos iššūkiais, tačiau ir skurdu, socialine atskirtimi, senstančia visuomene. Per Lietuvos nepriklausomybės atstatymo tris dešimtmečius taip ir nesugebėjome sukurti pilietinės visuomenės, bendrystės. Lygiagrečiai su pažanga didėja ir skurdas. Šiandien jau kas penktas mūsų tautietis gyvena skurde.

Net ir tapę labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių klubų – Europos Sąjungos, NATO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nariais, esame šių organizacijų narių sąrašų pabaigoje, tiek pagal gerovę, tiek pagal valdymo kokybę. Dėl to, atsakomybę turi pirmiausia prisiimti buvę ir esami valdantieji. Tačiau tai nėra vien asmenybių kaltė. Geriau įsižiūrėję pamatysime visą sistemą – neklystančiais pageidaujančių būti siekiais pagrįstą sprendimų priėmimo kultūrą, nenorą vystyti dialogą, įsiklausyti į ką nors daugiau nei į savo nuomonę. Atskirtis ir toliau klestės, jei nebus socialinės ir politinės partnerystės, o už uždarų durų bus priimami visuomenei svarbūs ir didelę įtaką turintys sprendimai.

Toliau pristatysiu dalį pagrindinių rinkiminės programos tezių.

Mano programa remsis subalansuotos užsienio ir saugumo politikos, efektyvaus valstybės valdymo, socialinio teisingumo, šeimos gerovės, stabilumo ir visuomenės dialogo principais.
Visa tai bus kuriama vadovaujantis Konstitucijos normomis. Lietuvos Respublikos Konstitucija valstybės vadovui didžiausias galias suteikia užsienio politikos srityje. Taip pat patiki teisingumą vykdančio lygmens – teisėjų korpuso kontrolę. Kitose viešosios politikos srityse Lietuvos Respublikos prezidentas turi mažesnius įgaliojimus ir neretai konkreti jo įtaka priklauso nuo santykių su Seimu bei Vyriausybe. Eidamas prezidento pareigas visai valstybei svarbių sprendimų sieksiu dialogo ir kompromiso pagrindu. To tikėsiuosi tiek iš Seimo, tiek ir iš vyriausybės, nepriklausomai nuo juose dominuojančių politinių jėgų.

Esu įsitikinęs, jog kiekvienos politikos ašis turi būti pilietis. Trumpai tariant, kiekvienas sprendimas yra vertas dėmesio tik tuo atveju, jei jis duoda daugiau naudos nei žalos visuomenei ir piliečiui. Būtent per tokią perspektyvą vertinau vaiko teisių apsaugos sistemos reformą.

Aš asmeniškai visada labiausiai pasitikiu viena institucija – tai Šeima. Po skubotai ir nekompetentingai įgyvendintos vaikų teisių apsaugos reformos, sieksiu vaikų teises prižiūrinčių institucijų atsakomybės. Skubos tvarka priimtas ir iškraipytas įstatymas bei nepasiruošimas reformai visuomenėje, šeimose sukėlė didžiulį nepasitikėjimą ir baimę. Suprantu, kad Lietuvoje už tai Prezidentas neturi tiesioginės atsakomybės, tačiau tokiems neatsakingiems ministrams eiti pareigų tikrai neleisčiau.

Esu naujos kartos politikas, todėl jaučiu didelę atsakomybę sutelkti Lietuvos jaunimą. Turime dėti visas pastangas tam, kad jaunoji karta nekurtų išvažiavimo plano, o kurtų savo ateities planą čia – Tėvynėje. Jaunam, nepatyrusiam, tačiau perspektyviam jaunimui neatsiradus vietos darbo rinkoje, ir toliau auginame emigracijos mastą, o tvarios nemokamos švietimo sistemos nebuvimas neleidžia rinktis studijų Lietuvoje.

Spaudos konferencijos vaizdo įrašas

Užsienio politikos srityje didžiausią dėmesį skirsiu mūsų tarptautinio saugumo ir gerbūvio pagrindui – Europos Sąjungai, NATO ir geriems kaimyniniams santykiams.

Penkioliktus metus skaičiuojame nuo to laiko, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Esu įsitikinęs, kad narystė ES yra geriausias įmanomas sprendimas esamoje istorinėje perspektyvoje. Kartu, priešingai nei visi ikišioliniai valstybės vadovai, nemanau, jog Europos Sąjunga yra duotybė, kurią galima tik priimti arba atmesti. Europos Sąjunga – tai taisyklių ir derybų mechanizmas. Ir būtent nuo užsibrėžtų tikslų, nuo derybininkų aktyvumo, nuo gebėjimo užsitikrinti sąjungininkų paramą, priklauso galutinis rezultatas. Būdamas valstybės vadovu vykdysiu aktyvią Europos Sąjungos politiką. Neturime laukti „didesniųjų“ susitarimo ar Briuselio biurokratijos nurodymo.

Turime aktyviai kurti tautų Europą ir priešintis norams mus padaryti nebylia Jungtinių Europos Valstijų provincija.

Esu įsitikinęs, kad narystė ES nėra vien saujelės valdininkų darbas. Net ir tokių gerų specialistų, kurių nemažai turime įvairiose šalies institucijose. ES yra bendras visos šalies projektas. Ir visa šalis turi žinoti kaip pasinaudoti šios narystės teikiama nauda. Būdamas valstybės vadovu sieksiu, kad Europoje būtų kuo daugiau Lietuvos, o mūsų šalies piliečiai, įmonės ir organizacijos turėtų kuo didesnes galimybes veikti europiniu lygmeniu.

Nuo pat narystės pradžios, 2004 metais, Lietuva sulaukė milžiniškos finansinės paramos. Gaila, bet tenka pripažinti, kad milijardinių Europos fondų lėšų dalybos sukūrė iškreiptą vaizdą, kad visuomet judėsime ekonominio augimo kryptimi, net nesiimdami esminių reformų sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo ir kitose srityse. Lėšų skyrimas daugiausiai pastatams ir infrastruktūrai, o ne žmonėms – tai milžiniška klaida, kuri yra suprantama, bet netaisoma.

Senstanti visuomenė, didžiuliai emigracijos mastai veda mūsų tautą susinaikinimo link. Matome simptomus, tačiau nesiimame ,,gydyti” ligos priežasčių. Kokybiškos reformos būtinos visose srityse. Pavyzdžiui, gamtos apsaugoje mes matome neatsakingą miškų kirtimą ir keliais šimtmečiais atsilikusį požiūrį. Šimtametės girios, sekant Japonijos pavyzdžiu, atneštų Lietuvai daug daugiau naudos turizmo ir žmonių sveikatinimo srityse. Tą mes žadėjome su LVŽS programa ,,Darni Lietuva”.

Visuomet viena reikšmingiausių laikiau ir laikau tiltų tiesimo užsienio politiką. Lietuvos geopolitika ir geografinė padėtis nulemia, kad esame kryžkelėje tarp Vakarų krikščioniškosios ir Rytų ortodoksiškos civilizacijų. Mums lemta būti geopolitiniu tiltu tarp tų kas neranda bendros kalbos. Turime būti tie, kurie padeda savo strateginiams partneriams JAV ir Vakarų Europoje tiesti politinių sprendinių paieškos tiltus su Baltarusija ar Rusija, nes mes šioje srityje turime daugiausiai žinių, istorinės patirties ir kultūrinio supratimo.

Tolimesnę Lietuvos užsienio politiką siūlau vystyti, kaip geopolitinį tiltą su kitomis šalimis, per tvirtus dvišalius santykius, stiprinant mūsų valstybę. Geri santykiai su kaimynais: Lenkija, Latvija, Estija bei su visomis Višegrado grupės šalimis, taip pat su Danija, Suomija, Ukraina ir Gruzija yra ypatingos svarbos. Baltarusijos izoliavimas ar santykių su Rusija nebuvimas – taip pat yra prastas strateginis sprendimas, kuris veda į nulinius rezultatus.

Būtina tiesti tiltus, o ne statyti aklinus barjerus. Jeigu kita šalis atsisakys eiti draugystės tiltu – tai bus jos pasirinkimas. Ne Lietuvos. Toks turi būti Lietuvos užsienio politikos pamatas. Užsienio politika nebus sėkminga jei patys neieškosime abipusiai naudingų santykių. Mums svarbi ir rytų partnerystė. Turime išmintingai paremti tas šalis, kurios kaip ir Lietuva prieš 30 metų, siekia eiti laisvės ir demokratijos keliu.

Svarbūs dvišaliai santykiai su tokiomis šalimis, kurios atveria investicijų ir gerai apmokamų darbo vietų sukūrimo Lietuvoje galimybes. Turime remtis mažų šalių sėkmės pavyzdžiais – tai Airija, Suomija, Singapūras ir kitos ekonomiškai greitai besivystančios šalys. Privalome išnaudoti savo buvimą viename iš konkurencingiausių pasaulyje – Baltijos jūros šalių regione. Dėl to būtina gerai veikianti bendradarbiavimo sistema tarp vyriausybės, verslo, darbuotojų profsąjungų ir mokslo (tai yra universitetų bei tyrimų ir inovacijų centrų).

Vyriausybės lygmenyje turi būti identifikuotos prioritetinės industrijos ir būtent jose siekiama esminio proveržio, buvimo konkurencingais ir įsiliejimo į tarptautines vertės kūrimo grandines. Kiekviena maža valstybė yra unikali savo stiprybėmis, tačiau negali aprėpti daug sričių. Pavyzdžiui, Airija vysto informacines technologijas ir puslaidininkių pramonę. Kažkada ši valstybė buvo labai panaši į Lietuvą agrarinė šalis. Esame panašūs, nukentėję nuo emigracijos, bet jų pavyzdys ir daugybė kitų sėkmės pavyzdžių rodo, kad galime būti sėkmingi ir mes. Mokesčių realus progresyvumas, lengvatos smulkiam ir vidutiniam verslui, monopolijų mažinimas yra būtini sudėtiniai ekonominės sėkmės elementai.

Šiandien Lietuva susiduria su įvairiais saugumo iššūkiais. „Kietojo“ saugumo srityje gyvybingos alternatyvos NATO nėra ir dar ilgai negalės būti. Europos Sąjungos iniciatyvos vystyti karinius pajėgumus yra vertos dėmesio, jei jos papildys NATO sistemą ir jos nedubliuos. Sieksiu, jog Lietuva būtų ne vien saugumo vartotoja, bet ir kūrėja. Privalome nuosekliai ir skaidriai stiprinti krašto apsaugos sistemą.

Kariniai pirkimai, net ir tie, kurie slepiasi po valstybės paslapties skraiste, turi teikti maksimalią naudą krašto saugumui. Į tokius pirkimus reikia įtraukti Lietuvos kariuomenės vadovybę, kuri užtikrintų skaidrumą, pirkinių tikslingumą ir strateginį tęstinumą. Ypatingą dėmesį skirsiu karių socialinio saugumo ir motyvacijos klausimams, visų pirma orių atlyginimų ir garantijų užtikrinimui.

Formuosiu aktyvią ir įtraukiančią diasporos politiką. Užsienyje gyvenantys mūsų tautiečiai, jų žinios, noras palaikyti ryšius su gimtine yra didžiulis potencialias, kurį turime išnaudoti geresnės mūsų šalies ateities kūrimui. Dviguba pilietybė ar lietuvio pasas – tai mūsų, kaip mažos tautos galimi žingsniai į telkimąsi, vienijimą ir tapimą stipriais. Būtina palaikyti ryšius su Lietuvių užsienio bendruomenėmis, su visais, kurie dėl tam tikrų priežasčių išvyko, paliko savo namus, tačiau myli Lietuvą.

Bet kokias abejones dėl tokios krypties tikslingumo turėtų išsklaidyti istorinė patirtis – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės stiprybė buvo jos tolerancijoje, gebėjime įtraukti skirtingos kilmės piliečius bendro tikslo siekimui. Tokios vienybės dėka laimėjome Žalgirio mūšį, kuriame lietuviai, lenkai, ukrainiečiai, rusai, baltarusiai liejo kraują už Laisvę kartu. Tokios vienybės reikia ir dabartinei Lietuvai.

Lietuvos prezidentas turi dideles galias teisės ir teisingumo srityje. Joje sieksiu teisinių institucijų atsakingumo už priimamus sprendimus. Privalo atsirasti visuomenės tarėjai teismuose, kurie puikiai pasiteisino kitose šalyse ir padeda atkurti visuomenės pasitikėjimą Teismais.

Itin aukštus standartus kelsiu teisėjų kompetencijai ir autoritetui. Pareigūnas, valstybės vardu galintis nulemti žmogaus likimą, pats turi būti be priekaištų. Tokie turi būti ir šių pareigūnų priimami sprendimai.

Didelį dėmesį skirsiu teisminio proceso paprastinimui, nereikalingų procedūrų atsisakymui. Mūsų šalis jau turėjo pasimokyti iš daugybės Europos žmogaus teisių teisme pralaimėtų bylų būtent dėl teisminio proceso vilkinimo.

Esame rašytinės teisės sistemos šalis, bet gyvename priimdami sprendimus pagal susiformavusią teismų praktiką. Dėl to siekiant skaidrumo teisinėje sistemoje ir žmonių galėjimo kreiptis į neutralų teisinį arbitražą užtikrinimo – Lietuvai reikėtų nepriklausomos teisinio ombudsmeno institucijos. Esant piliečių skundams ji vertintų teismų priimtų sprendimų atitikimą galiojantiems įstatymams, o atradus aiškius pažeidimus teisėjai netektų savo licencijos ir negalėtų toliau dirbti teisinėje sistemoje. Esu tvirtai įsitikinęs, kad šito išdavoje per labai trumpą laiko tarpą būtų sukurta tvari, skaidri ir patikima teisingumo sistema.

Prieš tris dešimtmečius, iširus Sovietų Sąjungai, vienintelė tiesa buvo laisvė ir demokratija. Tai buvo ir yra vienintelė Lietuvos vertybė. Įveikę įvairias nesėkmes ir nuosmukius, turėjome planą – sukurti vieningą valstybę. Tokį planą turime ir šiandien – einant demokratijos keliu, grąžinti žmonėms pasitikėjimą, išlipti iš depresijos ir laisvoje šalyje išsilaisvinti iš sukurtos verslo monopolijų nelaisvės.

Pabaigai. Jau šiandien kviečiu diskusijai dėl bendros strategijos rinkimuose visus, kam rūpi Lietuvos ateitis, o ne siaurų klanų ambicijų tenkinimas. Kai kas tokius gali vadinti antisisteminiais kandidatais į prezidento postą. Esu tas, kuris nori telkti, vienyti, diskutuoti ir suteikti galimybę esminėms permainoms Lietuvoje. Kviečiu visuomenę aktyviai diskutuoti apie tai, ko mūsų valstybei, mūsų žmonėms reikia labiausiai. Juk mūsų nepriklausomybę pirmoji pripažinusi Islandija persilaužimą po rimtos krizės pasiekė būtent sutelkusi į pertvarkos procesą visus šalies piliečius. Dėl to tvirtai tikiu, kad Lietuva taip pat gali pasekti jų sėkmės keliu. Pilietinės visuomenės ir demokratijos stiprinimo keliu.

Kviečiu visus esminėms permainoms Lietuvoje!

Pagarbiai,
Dr. Mindaugas Puidokas