infa.lt

Negeras kvapas vėl pasklido iš Daukanto aikštės. Ilgus metus regztų intrigų, kerštingų ambicijų ir puikybės priplėkusių rūmų tvaiko nebegali nuslopinti jokie kvepiantys smilkalai.

Bemaž dešimtmetį ten tvyrantis politinis dvokas ilgainiui yra mirtinai apsvaiginęs arba panardinęs į komą ne vieną politiką ar aukšto rango valstybės pareigūną.

Šį kartą menamo prezidentūros „budelio“ auka tapo teisininkė Irma Gudžiūnaitė – teisingumo viceministrė, kurios kandidatūrą į aplinkos ministrės pareigas Respublikos prezidentei pateikė ministras pirmininkas.

Išsilavinusi mergina, netolimoje praeityje reprezentavusi teisingumą mūsų atstovybėje Europos Sąjungoje, buvo viešai nukirsdinta, pažeminta ir išvaryta formaliai dėl to, kad šalies vadovei susidarė „įvairus“ įspūdis.

Nelygstamą prezidentės autoritetą nuolat šlovinantys meisterzingeriai suskubo tai įvardinti kaip prasidėjusios prezidentinės kampanijos ženklą ir pažėrė virtinę priekaištų premjerui, kad Vyriausybės vadovas nesugeba rasti „įvairiapusiškos patirties“ aplinkos ministro (-ės), kuris visapusiškai patenkintų reikliąją šalies vadovę.

Jeigu visuomenė priimtų tokią žiniasklaidos pranašų logiką, tuomet Irmą Gudžiūnaitę reikėtų laikyti pirmąja prezidentinių rinkimų politinės kampanijos auka. Kiek dar panašaus pobūdžio egzekucijų laukia per artimiausius šimtą dienų?

Atviras institucijų apsižodžiavimas akimirksniu virto tikra politine priešprieša, kurios kurstymu taip pat buvo apkaltintas apsisprendęs pretenduoti į prezidentus Saulius Skvernelis.

Drįstu manyti, jog fragmentas su nepaskirta aplinkos ministre yra tik „švelnus pūkelis“, lyginant su tais iššūkiais, kurie laukia ministro pirmininko pačiame politinės kampanijos įkarštyje.

Precedentas su Irma Gudžiūnaite atmintyje atgaivino ištisą plejadą netolimoje praeityje matytų akibrokštų, kilusių iš to paties vienasmeniško valdymo ir nenumaldomo troškimo dominuoti virš viso politinio lauko.

Vaizdo siužetas su moksleivių ekskursija, aplankiusia Respublikos prezidentės rezidenciją ir „pasidalinimas paslaptimi su vaikučiais, kur ministrai ir kiti politikos dėdės bailiai virpina kinkas prieš baltas duris, pro kurias išnyra „kietoji Dalia“, tikriausiai jau nugulė į valstybingumo centro archyvą, kuriame laukia politologų ir istorijos tyrinėtojų dėmesio.

Anglų kalbos egzaminų baimė ir jaudulys, kurį Daukanto rūmuose yra patyrę ne vienas politikos vyras ar moteris, kažkada pretendavę tapti Ministrų kabineto nariais, jau seniai atlėgo ir nugrimzdo kaip nesusipratimas.

Seni politikos vilkai tikriausiai nieku gyvu nenorėtų vėl prisiminti meto, kai ten buvo kurpiami „juodieji viceministrų sąrašai“, laisvai disponuojama konfidencialiais ikiteisminio tyrimo duomenimis, projektuojami politinės korupcijos ir prekybos poveikiu skandalai, tekinamos slaptos pažymos bei kriminalinės žvalgybos surinkti duomenys, vyko susirašinėjimas „tulpių paštu“.

Kokią kainą turėjo sumokėti politinė bendruomenė, partijų žmonės, politikos mėgėjai ir profesionalai, kad išsilaikytų ir nebūtų sumaišyti su purvais, apkaltinti, diskredituoti ir persekiojami.

Kiek visa tai kainavo mūsų valstybės politinei tautai ir trapiai demokratijai?

Kas pasikeitė? Kokias formas tie patys metodai yra įgiję šiandien?

Kuomet šiandien randasi pranašai, kurie perspėja tautą dėl besiartinančios autoritarizmo grėsmės, norėtųsi paklausti: kur buvo jūsų akys ir ausys, ponai, iki šiol? Apsižvalgykite aplinkui!

Lietuvos politika tiesiog dūsta persunkta to sudvisusio tvaiko. Menka tikimybė, jog staiga kažkas išdrįstų atplėšti užkaltus langus, pro kuriuos imtų veržtis šviežias oras.

Lietuvoje itin sudėtinga socialinė bei politinė situacija, kurios nebeįmanoma paslėpti po jokia procedūrinės retorikos širma. Demokratija tapo tuščiavidurė, nes ji iš esmės nebėra paremta jokia tradicija, politine kultūra ir moraliniais principais.

Todėl rinkimai Lietuvoje kaskart tampa tikru farsu, kuriame projektuojami procesai tėra tik kaip valdančiosios klasės dominuojančių galių išlaikymo procedūros.

Ne ką geresnė padėtis ir kitose Europos Sąjungos sostinėse.

[EPA-EFE/CHRISTOPHE PETIT TESSON]

Paryžiaus gatves siaubia „geltonųjų liemenių“ protestai, kurie itin baugina ir erzina gražuolį prezidentą. Po šiuo politikos Darijano Grėjaus veido amžinos jaunystės grožiu ir skaistumu slepiasi gilių nuodėmių raukšlės.

Prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) itin irzliai reagavo, laikydamas tai netoleruotina provokacija, kai Italijos ministro pirmininko pavaduotojai Matėjus Salvinis (Matteo Salvini) ir Luidžis Di Majo (Luigi Di Maio) išdrįso susitikti su protestuojančių „geltonųjų liemenių“ atstovais ir atvirai sukritikuoti Prancūzijos prezidento proteguojamą imigracijos politiką.

Paryžiaus iniciatyvą atšaukti Romoje dirbantį ambasadorių būtų galima pavadinti ambicinga reakcija, galinčia dar labiau sustiprinti kylančią beprecedentę krizę tarp Italijos ir Prancūzijos nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Prastas kvapas pasiekia ir iš Madrido, kur ruošiamasi teisti Katalonijos nepriklausomybės lyderius, kaltinamus separatizmo byloje. Teismo farsas turėtų prasidėti vasario 12-ąją.

Dvylika katalonų tautos atstovų, tarp jų – buvęs Katalonijos vyriausybės vadovo pavaduotojas Oriolas Džunkeresas (Oriol Junqueras), taip pat buvę regiono ministrų kabineto ir parlamento nariai stos prieš teismą dėl tautos valios išraiškos ir laisvės idealų. Apgailėtina…

Dar liūdniau, kai tvaikas susimaišo su kraujo kvapu, kuris gali mus pasiekti iš Venesuelos. Net Europos Parlamentas tapo šios suverenios valstybės vidaus politikos reikalų reguliuotoju, ketvirtadienį nubalsuodamas už Venesuelos prezidento pareigas einančio Chuano Guaido (Juan Guaid) pripažinimą ir paragindamas Europos Sąjungą bei jos valstybes nares pasekti šiuo pavyzdžiu.

Tokiu būdu didinamas tarptautinis spaudimas Venesuelos lyderiui Nikolui Madurui (Nicolas Maduro) ir jo likusiems šalininkams, kurie raginami pasitraukti. Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat paskelbė, kad Lietuva pripažįsta Venesuelos opozicijos lyderį Ch.Guaidą laikinuoju prezidentu.

Venesuela atsidūrė ant pilietinio karo prarajos. Vardan ko turi būti žudoma šioje šalyje? Kodėl iš Vašingtono, Paryžiaus ar Berlyno geriau matosi, kaip turi tvarkytis ir gyventi tautos?

Taika šiandien tampa kliūtimi įtvirtinti tariamas vertybes spalvotųjų revoliucijų pavidalais. Kas paskaičiuos tokių revoliucijų eksporto kainą viso pasaulio mastu? Kiek mes kaip valstybė esame prisidėję prie šio revoliucijų „eksporto“, patys nukentėję ir kiek dar turėsime tame dalyvauti ateityje?

Kaip rašė austrų genijus Stefanas Cveigas (Stefan Zweig) savo europiečio prisiminimuose „Vakarykštis pasaulis“, jog „tas palaimintas ir patiklus tikėjimas protu – kad jis paskutinę akimirką užkirs kelią beprotybei – buvo vienintelė mūsų kaltė. Naujasis Babelio bokštas, didysis Europos dvasinės vienybės paminklas, griūva, jo statytojai išsilakstė.“

Šiandien tikėjimo protu nebepakanka. Politinė šizofrenija plečiasi…