infa.lt

Kaskart, kai atsukame vandens čiaupą, įvyksta mažas stebuklas. Ši įprasta procedūra slepia kai ką daugiau, nei skystos formos H2O (dviejų vandenilio ir vieno deguonies atomo junginys). Vanduo – planetos kraujo apytakos sistema, gamtos ciklas, kuriam didelę reikšmę turi žmogaus veikla. „Gėlo vandens kiekis žemėje dabar yra toks pat, kaip ir tai laikais, kai Julijus Cezaris vadovo Romos imperijai. Tačiau per pastaruosius 2 tūkstančius metų Žemės gyventojų populiacija padidėjo nuo 200 milijonų iki 7,2 milijardo, o pasaulio ekonomika augo dar sparčiau (nuo 1960 metų BVP augo vidutiniškai 3,5 % per metus). Visuotinis produktų, energijos, vartojimo prekių ir vandens poreikis visai šiai žmonijos gamybai pareikalavo padidinti vandens vartojimą kontrolę“, – apibendrina Sandra Postel, amerikiečių organizacijos Global Water Policy Project vadovė.

„Mėlynojoje planetoje yra labai mažai vandens“, – teigia Elijas Fereres (Elias Fereres), Kordobos universiteto katedros vadovas, anksčiau užėmęs daugelį pareigų, susijusių su žemės ūkiu ir ekologija. Fereres sako, jog nežiūrint į tai, kad 70 % žemės paviršiaus užima vanduo, gėlo vandens tėra tik 1 %, jei neskaitytume to, kurio ledo būsenoje randama ledynuose, Arktikoje ir Antarktidoje. Ir šis 1 % yra ne tik mūsų gyvybės šaltinis, tačiau ir pagrindinis pasaulinio progreso variklis. „Vandens kaina tokia didelė, jog neįmanoma jos nustatyti. Vandenį būtina naudoti taip, kad išgautume maksimalią naudą, tuo pat metu nesuardydami pusiausvyros, ekonomikos, socialinėje ir ekologijos sferoje“, – teigia katedros vedėjas.

Kaip suardoma ši pusiausvyra? „Populiacijos didėjimą ir ekonomikos augimą 50-aisiais metais lėmė pasiekimai vandens tiekimo sferoje: vandens saugyklos, kanalai, siurbliai. Nuo 1950 metų vandens saugyklų skaičius išaugo nuo 5 iki 50 tūkstančių. Tai yra vidutiniškai po dvi per dieną per pusę amžiaus. Didžiojoje pasaulio dalyje vanduo teka jau ne gamtos dėsnių, o žmogaus valios vedinas“, – pažymi Postel.

Praeitame amžiuje šie įrengimai didelėje Žemės dalyje leido aprūpinti vandeniu žemės ūkį (naudojantį 70 % gėlo vandens), pramonę (20 %) ir buitį (10 %). Tačiau paklausos didėjimas, pirmiausia besivystančiose šalyse, pažeidžia šią trapią pusiausvyrą. „Prognozuojama, jog 2030 metais pasaulyje bus jaučiamas 40 % vandens trūkumas, jei klimato sąlygos nesikeis“, – teigiama paskutinėje JTO ataskaitoje apie vandens resursus.

Jos autorius – Ričardas Konoras (Richard Connor) – reiškia susirūpinimą dėl nepakankamo dėmesio, kurį valstybių vadovai skiria vandentiekio klausimams manydami, jog vandens atsargos yra beribės. „Šiam klausimui privalu skirti nuolatinį dėmesį, o žmonės tuo visiškai nesirūpina. Energetiką jie laiko pirmaeiliu ekonominiu ir netgi geopolitiniu faktoriumi šalies saugumui užtikrinti. Todėl jai ir yra skiriama gerokai daugiau dėmesio. Dėl nepakankamo dėmesio vandeniui, teks brangiai užmokėti – taip pat ir vystymosi tempo mažėjimu“, – perspėja tyrinėtojas.

Įvykių eiga patvirtino tokių mokslininkų, kaip Postel, teisingumą – pranašaujama, jog „vanduo XXI amžiuje taps tuo, kas XX amžiuje buvo nafta“. Jeigu taip vadinamas juodasis auksas yra toks reikalingas, jog sukelia karinius konfliktus, tai tik dėl to, jog jo atsargos senka ir priklauso ne visiems. Tas pats atsitiks ir su gėlu vandeniu, kai tik paklausa viršys jo atsigaminimo galimybes. Šis reiškinys įvardijamas kaip vandens stresas.

Aleksandras Taitas (Alexandre Taithe), Strateginių tyrimų fondo direktorius ir vandens bei energijos sąveikos ekspertas nieko gero mums nežada. „Pietinės ir rytinės Viduržemio jūros pakrantės šalyse, – perspėja jis, – vietos valdžia nusprendė padidinti vandens atsargas. Tokia politika, kaip ir jūros vandens gėlinimo atveju, taip pat ir požeminių vandenų eksploatacijos ir didelio vandens kiekio perkėlimo, sunaudoja didžiulį energijos kiekį“.

Jo paskaičiavimais, iki 2025 metų elektros energijos poreikis vandens tiekimui šiose šalyse sudarys apie 20 % nuo bendro jos sunaudojimo. Šiuo metu šis rodiklis lygus 10 %. Vandens gėlinimas, kuris yra pateikiamas vos ne kaip universalus vandens trūkumo problemos sprendimas, kaip tik ir sunaudoja didžiausią energijos kiekį. Ne visos šalys gali tai sau leisti. Saudo Arabija, turinti didžiausius gėlinimo pajėgumus, kasdien išgauna 5,5 milijonus kubinių metrų vandens. Tokiam kiekiui išgauti reikia energijos, sulyginamos su 350 tūkstančių barelių naftos per dieną.

Savo ruožtu, elektros energijos bei degalų išgavimas reikalauja didelio kiekio vandens. Taito duomenimis, 60 % Prancūzijos upių panaudojama termofikacinių ir atominių elektrinių vėdinimui. Svarbu tai, jog Prancūzija užima antrąją vietą pasaulyje pagal atominių elektrinių išgaunamą energiją, ir tas vanduo (neužkrėstas) pakliūna atgal į upių baseinus ir ežerus šiek tiek aukštesnės temperatūros, o tai padeda vešėti vandens augmenijai ir išsaugo žuvų populiaciją. Viskas yra surišta tame cikle. Bet koks natūralios eigos pakitimas sukelia šalutinį efektą.

Giluminių dujų išgavimas hidraulinio plėšymo būdu – atskira tema. Šios technologijos dėka JAV pasiekė ekonominį pakilimą ir pakeitė geopolitinę pusiausvyrą, nustojusios būti priklausomomis nuo arabų naftos. Tačiau tam, kad galėtų išgauti naftą iš tų daugiau nei 500 tūkstančių veikiančių gręžinių (daugelis kurių yra vandens streso zonose), kiekvienam jų reikia nuo 75 iki 180 milijonų litrų vandens, sumaišyto su 36 kilogramais cheminių produktų, tame tarpe ir kancerogeninių.

Taigi, vandenį – o ir savo pačių sveikatą – mes aukojame ant ekonomikos altoriaus. Paklausos didėjimas pasauliniu mastu verčia rimtai susirūpinti: iki 2050 metų geriamo vandens poreikis padidės 55 %, o elektros – 70 %! Ir tai tik su sąlyga, jog ir vienu ir kitu naudojasi ne visa žmonija. Apie 800 milijonų žmonių gyvena toli nuo švaraus vandens šaltinių, o 1,3 milijardo namuose neturi elektros. Taitas mano, jog augantis energijos vandeniui išgauti poreikis yra „svarbiausia daugelio šalių vystymosi kliūtis ir kelia grėsmę jų energetiniam saugumui“.

Kada vandens stygius gali tapti karinių konfliktų priežastimi? Taitas mano, jog tai neracionalu. Jo nuomone, valstybės labiau suinteresuotos bendradarbiauti – jau pasirašyta daugiau nei 250 tarptautinių susitarimų, nors kiti ekspertai prognozuoja, jog ateities karai kils būtent dėl vandens resursų. Konoro manymu, ši ateitis jau netoli. Ekspertas mano, jog beprecedentė sausra, kilusi 2006-2009 metais Mesapotamijoje, sukėlusi ženklų kviečių – o todėl ir miltų bei duonos – kainos šuolį, suvaidino svarbiausią vaidmenį Sirijos kare. Dėl sausros 1,5 milijono žmonių iš kaimo vietovių persikėlė į miestus, jau apimtus protesto akcijų prieš Bašarą Asadą.

Tokį pat priežasčių ryšį Konoras įžvelgia tarp sausros, lydimos stambių gaisrų, įsiplieskusių Rusijoje 2010 metais ir arabų pavasario. „Rusija yra stambi kviečių importuotoja į arabų šalis, tačiau miltų kaina išaugo dvigubai, o tai sukėlė visuomenės nepasitenkinimą“, – apibendrina jis. Argi be šios įtampos, akcijos už demokratiją nebūtų sulaukusios tokio dėmesio? Konoras mano, jog ne.

Pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje įtampos židinių randasi vis daugiau. Didžiosios užtvankos Etiopijoje statyba lėmė santykių paaštrėjimą su Egiptu, pasisakančiu prieš jos statybą, kadangi Kairo manymu, tai neigiamai paveiks Nilo tėkmę ir sukels vandens tiekimo problemų.

„Tose vietovėse, kur dar galima įrengti vandens saugyklas, pasekmės aplinkai bus pernelyg negatyvios. Būtina rasti kitų sprendimų“, – mano Fereresas. Indijoje ir Kinijos pietryčiuose žemdirbiai rado alternatyvą išgaudami vandenį iš žemės gelmių. Tikslingų veiksmų dėka progresas atėjo į daugelį rajonų, tiesa, ne be pasekmių. Elektrinių ir dyzelinių siurblių pardavimai paskutiniais metais gerokai išaugo (paskaičiuota, jog Kinijoje jų yra 20 milijonų, o Indijoje – 19 milijonų), o tai didina energijos sąnaudas. Kai kuriose vietovėse jos padidėjo nuo 35 % iki 45 %.

Taitas šį reiškinį sieja su „plataus masto elektros energijos tiekimo sutrikimais, kurie 2012 metų liepą be šviesos paliko 670 milijonų žmonių Indijos šiaurės rytuose“. Tais metais – teigia jis – musoniniai lietūs buvo ne tokie smarkūs ir valdžia patenkino prašymą padidinti kvotas laistymui iki 6-8 valandų per dieną. Todėl pasenusi elektros instaliacija ir neatlaikė.

Dar labiau bauginančiu dalyku tyrinėtojas laiko pasekmes aplinkai: „Susidaro klaidingas įspūdis, jog vandens resursai neišsemiami, – tvirtina jis. – Bet vandenį dabar reikia išgauti iš vis gilesnių geologinių sluoksnių, kurie, kaip ir naftiniai, neatsinaujina“. Kaip teigiama JTO ataskaitoje, požeminio vandens sunaudojama 20 % per daug. „Pastaruoju metu mes naudojame vandenį, skirtą ateičiai“, perspėja Postel.

Prie gyventojų skaičiaus augimo ir vandens sunaudojimo didėjimo dinamiškai besivystančiose šalyse prisideda globalinis klimato atšilimas. „Didelių potvynių metu atrodo, jog vandens atsargos beribės, tačiau po to grįžta ilgalaikės sausros ir vandens trūkumas kelia didelį nerimą. Labiausiai tuo pasižymi Viduržemio jūros regionas, tai – klimato kaitos pasekmė“, – rašo Maite Guardiola – geologijos inžinierė, vandens sunaudojimo srities specialistė, turinti didelę humanitarinių projektų darbo patirtį.

Brazilijoje, per kurią teka Amazonė – didžiausias vandens baseinas pasaulyje, vandens trūkumas privertė apriboti vandens tiekimą į San Paulą; tai aiškiai parodo problemą, atsirandančią tuomet, kai nekontroliuojamai auga priemiesčių skaičius.

JTO ataskaitoje teigiama, jog „didėjantis miesto gyventojų, neaprūpintų vandentiekiu ir kanalizacija, skaičius yra tiesiogiai susijęs su marginalių rajonų išsivysčiusiose šalyse gausėjimu. 2020 metais tokių žmonių skaičius pasieks 900 milijonų, ir būtent jie yra labiausiai pasmerkti ekstremalių klimato reiškinių poveikiui“.

Būtina veikti, tačiau kaip? Tuo metu, kai mokslininkai, tokie kaip Styvenas Hokingas (Steven Hawking) pasisako už kitų planetų apgyvendinimą, tvirtindamas, jog po šimto metų žmonijai grės išnykimas dėl „pasaulio senėjimo, kai gyventojų vis daugėja, o resursų – mažėja“, kiti gi, nelinkę taip dramatizuoti, pasisako už vartojimo normavimą. „Turime pakankamai vandens atsargų, kad patenkintume gausėjančių planetos gyventojų poreikį, tačiau turėsime pakeisti vandens resursų naudojimo būdus“, sakoma JTO ataskaitoje. O būtent – prireiks visaapimančio teisinio pagrindo, siekiančio tolygiai paskirstyti šį gamtinį resursą, kartu laikantis gamtos apsaugos normų.

Konoro ir Ferereso manymu, problemos sprendimas slypi šiuolaikinio laistymo bei augalų, tinkamiausių augti atitinkamoje vietovėje, auginimo sistemose. Jie mano, jog tokiems inovaciniams sprendimams, kaip vandens išgavimas iš oro ar augalų, kurių beveik nereikia laistyti, išvedimas prireiks nuo 20 iki 30 tyrinėjimo metų. Maite Guardiola iš savo pusės pažymi pakartotiną nuotekų panaudojimą. Ji mano, kad jei panaudotume jį laistymui, tai žemdirbystei sunaudojamo vandens kiekį Ispanijoje galima būtų sumažinti 30 %.

Fereresas taipogi kalba apie būtinybę keisti maisto struktūrą, sumažinti baltymų kiekį tam, kad sumažintume vandens poreikį. Jis kategoriškai pasisako prieš vandenį buteliuose: „Visuomenė švaisto per daug pinigų vandens išvalymui. Kai aš nueinu į restoraną, tai paprašau, kad man pripiltų ąsotį vandens iš čiaupo. Guardiolos teigimu, nerimą kelia tai, jog Ispanija yra viena didžiausių vandens buteliuose vartotojų. Jo kaina yra 500-1000 kartų didesnė už vandenį iš čiaupo, jau nekalbant apie žalą, kurią aplinkai daro plastikiniai buteliai bei transportavimas“.

Aktorius Metas Deimonas (Matt Damon) stengiasi atkreipti visuomenės dėmesį apsipildamas kibiru vandens iš unitazo tuomet, kai eina į filmavimo aikštelę: „Tiems, kurie, kaip ir mano žmona, manote, jog tai bjauru, galiu pasakyti štai ką: vanduo iš vakarietiškų tualetų yra gerokai švaresnis nei tas, kurį naudoja daugelis besivystančių šalių gyventojų“. Deimonas yra vienas iš nedaugelio įžymybių, kuris per savo nevyriausybinę organizaciją Water.org kovoja su vandens stygiumi ir su tuo susijusiomis problemomis.

Dvylikametė sudanietė kasdien sugaišta po 2-4 valandas, kad į ąsotį ant galvos pririnktų 5 litrus gėlo vandens, būtino išgyvenimui. Tai yra lygiai penktadalis to kiekio (20 l), kurį Pasaulio sveikatos organizacija bei Unicef laiko pakankamu pagrindiniams poreikiams patenkinti. Čia turime pridurti, jog jos bendraamžė Kanadoje savo reikmėms kasdien sunaudoja po 300-400 litrų vandens.

„Pats vanduo nėra brangus. Gerokai brangiau kainuoja jo išvalymas ir vandentiekių darbo palaikymas, o to žmonės labiausiai ir nepastebi“, – teigia Konoras. Ispanijoje vienas žmogus vidutiniškai sunaudoja 142 litrus vandens per dieną. Tačiau, Guardiolos manymu, dėl blogos vandentiekio būklės, apie 17,5 % šio kiekio yra prarandama. Vokietijoje šis rodiklis lygus 5.

Suprantama, kad ne visos čia išvardintos priemonės galės kompensuoti poreikių didėjimą. Ateitis be vandens, kai žmonėms teks palikti Žemę – apie ką pasakoja animacinis mokslinės fantastikos filmas „Wall-E“ – yra ne taip jau ir nutolusi nuo Styveno Hokingo prognozių. „Turime užbėgti tam už akių ir sudaryti planą B“, – mano žymusis astrofizikas. O kodėl gi iš tikro nepakeitus mėlynosios planetos į raudonąją? Kaip rodo Naujosios Meksikos Universiteto tyrimai, gali būti, jog Marso gelmėse yra sukauptos didelės vandens atsargos.

parengė: Darius Dimbelis