infa.lt

rufabula.com

Anastasija Mironova

Piliečiams, kurie dar prieš 25 metus šluostėsi užpakalį laikraščiais, aprašinėtais toksiniais poligrafiniais dažais, o dabar ilgisi tarybinės dešros, paaiškinu:

Maisto vis mažiau, o kalbų apie jį vis daugiau. Dar daugiau apie maistą kuriama mitų. Ypač, kažkodėl madinga, šiandien prisiminti tarybinę dešrą ir triskart prakeiktus tarybinius GOST’us.

Brangūs tarybiniai romantikai, GOST’ų (Государственный стандарт – valstybinis standartas) jūs neskaitėte. Geriausiu atveju apie juos jums pasakojo tas, kuris perskaitė pirmuosius keletą puslapių ir su palengvėjimu atsiduso: na ačiū Dievui, į dešrą „Stolovaja“ buvo dedama 99% mėsos!

Žinote, į tą pačią „Arbatinę“ dešrą, kurios niekas nevalgydavo, pagal GOST’ą buvo dedama 70% antros rūšies jautienos, 20% pusiau riebios kiaulienos ir 10% šoninės. Tačiau, kaip bebūtų, ši dešra akivaizdžiai trenkė kartonu. Kodėl? Tai todėl, kad GOST’ai turėjo plačius papildymus, kuriuose skrupulingai buvo aprašoma, ką ir kuo gamyboje galima pakeisti: mėsos masę į kaulų nuoviro mišinį, krakmolą ir maistinę plazmą, emuliuotus augalinius riebalus margarine ir svieste „Sumuštinių“ – į mineralinį aliejų (atsimenate kai sviestas keptuvėje sproginėjo palikdamas paskui save juodą dėmę ir degutu dvokiančią tuštumą?). GOST’ai buvo pastoviai redaguojami, kai kuriems produktams kiekvieną sezoną, priklausomai nuo skerdimo, primilžio normų, derliaus, importo…

Štai įžymusis dešrų-dešrelių ГОСТ 23670-79 nuo 1979 metų ir 1980 metų redakcijos. Jame mes skaitome, pavyzdžiui: „Leidžiama vietoje jautienos, kiaulienos, avienos kartu naudoti baltymų stabilizatorių, jautienos ar kiaulienos arba avienos mėsos masę, maistinę kraujo plazmą (serumą), krakmolą arba kvietinius miltus“.

GOST ir gamybos normos buvo vidinei propagandai (esą nusiraminkite brangūs piliečiai, bent jau dešra pas mus tikra) ir dūmų uždanga į akis užsieniečiams (štai, mūsų žmonės tik natūralią mėsą valgo, užgeria šviežiu pienu, duona su sviestu užkanda). Realiam gi vartojimui, buvo pastabos GOST’e, kurios tiesiogiai dokumente ir buvo spausdinamos.

Ir, jeigu dabar, kažkokia katytė jums ims murkti, esą mokėsi maisto pramonės institute ir žino, kad dešra buvo daroma tik iš mėsos, vykite tą katytę šalin: ji arba meluoja, arba visiškai nesimokė, o nuo pirmo kurso saldžiai įsitaisė mėsos kombinate ir vietoje egzaminų dėstytojams nešiojo maišus su pirmos rūšies jautiena ir pusiau riebia kiauliena.

Ta pačia, kurios visiškai oficialiai, pagal GOST’ą. Jūsų dešroje nebuvo. O buvo ji tik partijose, ruošiamose spec-paskirstymui ir nomenklatūrai. Kai kuriuose kombinatuose net specialus cechas buvo, kuriame viskas buvo daroma pagal pagrindinius GOST’o reikalavimus, be jokių redakcijų.

Tik štai prekė ši buvo – vien valdininkams, tikrintojams ir turintiems pakankamai pinigų… Visokie ( ОБХСС, СЭС) tikrintojai, išsiridendavo po patikrinimų su gigantiškomis rankinėmis, prifarširuotomis mėsa, sviestu ir GOST’o dešromis.

Štai tokios to buvusio gyvenimo normos. Pastebėkite, aš rašau apie normas. Ne apie deficitą, vagystes, o tik apie normas. Apie tai, jog net sėkmingai susiklosčius aplinkybėms (pavyzdžiui, jums nuskilo nusipirkti „išmestą“ 11 ryto dešrą, ir ši dešra buvo pagaminta pagal GOST’ą) vietoje 99% mėsos jūs galėjote nusipirkti, visiškai teisėtai, mišinį iš kaulų miltų, staliaus klijų, plazmos, krakmolo ir virtų šlapimo pūslių.

O jeigu turėsime omenyje vagysčių , antisanitarijos, neūkiškumo lygmenį, tai jūsų dešra pati iš savęs buvo.. net nežinau kuo ji buvo. Įsivaizduokite įmirkusį stovėjusiame kaitroje kraujyje kartono gabalą. Įsivaizdavote? Maždaug tuo jūsų pirkta dešra ir buvo.

Tarybinių produktų kokybė – mitas. Šalis buvo neturtinga, aplink deficitas – iš kur atsirasti kokybei? Pagal GOST’ą dešrelėse (sosiskose) buvo nuo 5% mėsos (kas liko buvo leidžiama keisti), į dešras, kad išsaugoti spalvą buvo dedama salietra. Palmių aliejų, beje, importavo ir tada.

Konservantai, dažikliai, stabilizatoriai buvo prieštvaniniai ir visiškai oficialūs. Bulvių traškučių gamyboje (ilgos plokštelės „Apkūniems“ vadinosi) aliejų kepimui keisdavo kartą per 8 mėnesius. Irgi pagal GOST’ą. Pieniški ledai buvo sutinkami nebent megapoliuose – likusieji tenkindavosi pieniškais su augaliniais riebalais, geriausiu atveju jei buvo dviejų rūšių – puodelyje arba ant pagaliuko. Kartais šokolado arba uogų spalvos (arba pusiau). Kai kuriuose miestuose – o, Dieve! – ledai buvo tik „Tomatų“. Dėl pyragaičių „Bulvė“ ir torto“Pliauska“ buvo spūstys, o lipdė juos iš likusių konvejeryje biskvito trupinių, sumaišytų su margarinu ir kondensuotu pienu.

Ingredientai, pastebėkite, ant pakuočių nebuvo nurodomi. Ir visas šis šlamštas buvo pasiutusiai brangus to meto kainomis. Technikumo dėstytojo atlyginimas siekė 120 rub., o kilogramas sviesto 3,40 rub., aukščiausios rūšies dešra – taip pat 3.40 rub., ir saldainiai šokolado glazūra „Pilot“, „Audronaša“ 3,40 rub. Šokoladiniai saldainiai kainavo iki 15 rublių už kilogramą ir pasirodydavo porą kartų į metus. Šalyje buvo trys kainų juostos ir specialūs koeficientai kiekvienai produktų rūšiai: grubiai kalbant, kuo giliau į mišką, tuo kainos buvo aukštesnės, o produktų mažiau.

Taip, kad, apie GOST’us ir kokybę netarškėkite. Ir apie stalininius-chruščiovinius laikus taip pat netarškėkite. Pirma, aš rašau apie 70-80-uosius. Antra, prie Stalino su Chruščiovu, „Knygos apie skanų ir sveiką maistą“ laikais , produktai parduotuvėse dar buvo, tačiau valgyti juos visiškai nebuvo kam: visi tie file, sviestas, ikrai, liaudžiai buvo neprieinami.

To meto pardavėjų liudijimu, sviestas buvo perkamas po 30-50 gr., saldainiai – po 100 gr., dešra – daugiausiai 300 gr. Ir ne kiekvieną dieną. „Sviestuko“ senutės ateidavo po pensijos. „Pasmaguriauti“… Kai mano mama, eidama stažuotę gastronome, paklausė kažkokiame susirinkime, kodėl sviesto tik po 30 gr. imama, jai atsakė: „Labai aktualus klausimas, drauge stažuotoja! Mūsų žmonės nori kasdien valgyti šviežią produkciją, todėl kasdien ateina į parduotuvę pirkti naujos porcijos dešros ir sviesto“.

Šalis gyveno pusbadžiu. Tai patvirtino įžymioji CK KPSS ataskaita, sudaryta Valstybinės RF planavimo komisijos Centrinio ekonomikos mokslinio-tyrimo instituto tyrimų pagrindu. Pagal šią ataskaitą, 75% gyevntojų buvo už skurdo ribos, o prekės TSRS (nuo motociklo iki cukraus) buvo daug kartų brangesnės nei JAV. Kaip lyginamąja, taip ir absoliučia išraiška.

Dabar, žinoma, draugai užgiedos, jog gyveno skurdžiai, bet draugiškai, kad buvo sveikesni… Na taip, na taip! Pirma, tarybiniai piliečiai buvo pikti, kaip šunys. Visada pasiruošę įkąsti, suspaustais žandikauliais. Antra, liaudis buvo labai ligota. Labai. Mirdavo, tarp kitko nuo žarnyno vėžio, gastrito, skrandžio opos. Šios ligos buvo vos ne mirtingumo lyderėmis, net esant tam medicinos lygiui ir nepriežiūrai (na kam tada darė kolonoskopiją tiesiosios žarnos vėžiui diagnozuoti?).

Žmonės buvo stambūs, aptekę, su negera oda, baisiais dantimis ir skystais plaukais. Moterys būdamos 50 metų atrodė senėmis (atsiminkite savo seneles, kurios vesdavo mus į vaikų darželį) Padėti truputį pataisydavo pastovus lengvas alkis – žmonės nepersivalgydavo, kas padėdavo kažkiek išsaugoti sveikatą.

Bet juk nostalgijioje paskendę draugai nesiūlo rimtai sugrįžti į priverstinio gydomojo badavimo šalį?