infa.lt

Juozas IVANAUSKAS

Politinių įvykių gausa, tame tarpe gan netikėtų ir marginalinių, pasižymintis pirmasis metų mėnuo aiškiai parodė, jog Lietuvoje verda nuožmi rinkiminė kova tarp sisteminių partijų, visuomeninių komitetų remiamų kandidatų, siekiančių tapti savivaldybių tarybų nariais, merais, apsižodžiavimai, debatai politinei sistemai lojalių kandidatų, siekiančių iškovoti Prezidento postą, bei pretendentų į Europos Parlamentą. Žinomas viešųjų ryšių specialistas Aurelijus Katkevičius, prieš 16 metų padėjęs laimėti Prezidento rinkimus Rolandui Paksui, pastebi, kad jau pusmetis Lietuvoje vyksta aršus priešų ieškojimas konkurentų stovyklose, nors politinių rietenų nuvargintai visuomenei, jo manymu, priimtinesnė visai kitokia strategija. Pasak A. Katkevičiaus, naujausia laiminti tendencija yra ne tiek konfliktas, kiek nuoširdumas ir nuogumas.

Tuo tarpu 2004 metais sistemos nuverstas Prezidentas, Lietuvoje politiškai diskriminuojamas europarlamentaras R. Paksas yra įsitikinęs, jog antrą kadenciją baigiančios šalies vadovės D.Grybauskaitės pagrindinis tikslas – atvesti į valdžią konservatorių partiją: „Naivu būtų manyti, kad šiemetiniai rinkimai taps išskirtiniu įvykiu Lietuvoje, iš esmės pakeisiančiu degradavusią politinę sistemą. Parlamentinė demokratija ir savivalda mūsų šalyje nugramzdintos į tokias žemumas, kad jokios viešųjų ryšių kampanijos nebegali sustabdyti nei politinių partijų erozijos, nei augančio piliečių nusivylimo valdžia. Vykdant tokią nešvarią „skaidrių rankų“ politika, siekiama bet kokia kaina atvesti prie valdžios vairo vienintelę prezidentės D. Grybauskaitės asmeniškai proteguojamą politinę grupuotę – Tėvynės sąjungą“, – tvirtina Rolandas Paksas.

Išskirtiniame LL interviu skaitytojų dėmesiui pateikiame patyrusio politiko, Europos Parlamento nario, frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ vicepirmininko, Prezidento Rolando PAKSO pastebėjimus, jo nuomonę apie būsimus rinkimus Lietuvoje.

♦◊♦◊♦

Sakykite, prašau, ar šių metų rinkimams Lietuvoje gali turėti įtakos išties kritiška situacija Europos Sąjungoje, sietina su „Brexit“ – Didžiosios Britanijos pasitraukimu iš Bendrijos bei kitais globalaus pobūdžio faktoriais?

Prieš kelias dienas man teko skaityti įdomią publikaciją, kur pateikiamas dviejų žmonių trumpas pokalbis. Pirmasis tradiciškai sveikina savo kolegą, linki būti sveiku, laimingu ir turtingu, o antrasis jam atsako: „Keleiviai, kažkada plaukiusieji laivu „Titanikas“, buvo laimingi, sveiki ir turtingi, tačiau, ištikus milžiniško laivo katastrofai, visi jie akimirksniu atsidūrė Atlanto vandenyno dugne …“.

Pokalbio pradžioje neatsitiktinai užsiminiau apie legendinio „Titaniko“ katastrofą, nes, tam tikra prasme, šis istorinis įvykis man primena šiandieninę situaciją Europoje. Europos Sąjunga, kaip ekonominė-politinė institucija, patiria didžiausią krizę nuo susikūrimo laikų. Manau, nepaisant naujų pasiūlymų dėl „Brexit“ atidėjimo, naujų planų dėl išstojimo svarstymų, dabartinė kritiška situacija vargu ar pasikeis į gerąją pusę. Didžioji Britanija su „Brexit“ sutartimi ar be jokios sutarties (neatmestinas ir „kieto pasitraukimo“ variantas) paliks Europos Sąjungą.

Todėl dabar ypač svarbus momentas tinkamai įvertinti situaciją, tiesiogiai susijusią su Anglijos pasitraukimu iš ES. Mūsų politikams, atsakingiems pareigūnams, būtina pasiekti, kad „Brexit“ laikotarpiu mažiausiai nukentėtų Lietuvos piliečių interesai. O galvojant apie tolimesnę perspektyvą, reikėtų neužmiršti, kad mūsų tautiečiai gyvena ir darbuojasi Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje bei kitose ES šalyse. Lietuva privalo rimtai galvoti apie dieną „X“, kai paaiškės Europos Sąjungos griūtis. Mes turime būti pasirengę susigrąžinti nacionalinę valiutą litą, kai kils klausimas dėl euro zonos subyrėjimo, arba kai Bendrijoje prasidės tokia gili finansinė krizė, kad visos prieš tai buvusios atrodys vieni juokai. Bet vos tiktai užsimenu apie Lietuvai gręsiančius pavojus bei lito sugrąžinimą, iškart LT politinio „elito“ esu apšaukiamas Kremliaus agentu, tarnyste Rusijai ir pan.

Išties rimtų laikmečio problemų fone pasigirstantys kvietimai emigrantams sugrįžti į Lietuvą, atsakingas pareigas užimantiems politikams nežinant, kaip elgtis kritišku atveju, neturint jokio plano, skamba lyg stebuklinga pasaka, kuri blaiviai, adekvačiai mąstantiems piliečiams tegali sukelti ironišką šypseną.

Ir nors situacija visoje Europoje iš tikrųjų labai kritiška, Lietuvoje, lyg niekur nieko, visu smarkumu verda priešrinkiminės aistros. Daroma viskas, kad Tėvynės sąjungos remiamas kandidatas taptų Respublikos Prezidentu, nes tik tokiu būdu galima išsaugoti politinės korupcijos aferų tęstinumą ir nebaudžiamumą. Įsisiūbavus vidaus politinėms batalijoms tarytum užmirštama, kad Lietuva yra tampriai susijusi su Europos Sąjunga. Nejau mūsų politikams visai nerūpi, kas vyksta Europoje? Kur rimtos diskusijos, kur atitinkami sprendimai ir strategijos, kur rezerviniai fondai tam atvejui, jeigu subyrėtų Europos Sąjunga, pasitraukus ne tik Didžiajai Britanijai, bet ir Prancūzijai, Vokietijai?..

Iš šalies žvelgiant į šitokią politinių aistrų klampynę, ką aš galėčiau pasakyti apie pavasarį įvyksiančius rinkimus mūsų šalyje?.. Tiesą sakant, laisvus ir demokratiškus rinkimus imituojantis rinkimų farsas Lietuvoje man labai primena lėlių teatrą, kai spektaklio metu atgyja lėlės – marionetės, nematomų pirštukų tampomos už virvučių. Kiekvienai numatytą vaidmenį atliekančios marionetės kalbasi viena su kita, staiga sušunka, kažkas kažką aprėkia, subara, apšmeižia, po to netikėtai pasirodo naujos lėlės, senosios kažkur pradingsta ir t. t. Vienus personažus veiksmo metu gali pakeisti kitos lėlės, tačiau lėlininko rankos visada išlieka tos pačios. Pastebima tendencija: pastaraisiais metais visagalio lėlininko rankos LT politiniame spektaklyje taip sustiprėjo, kad joms jau visai nebūtina slėptis už širmos!.. Perfrazavus į politinio gyvenimo realijas toks reiškinys vadintinas AUTOKRATIJA, kai politinių galių svertai koncentruojami vienose rankose.

Prisimenant ilgametę politinio darbo patirtį, galėčiau pasakyti: kai 2003 metais man teko dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimų kampanijoje, tada buvo 17 kandidatų, siekiančių šalies vadovo posto. Bet kai man vis tiktai pavyko nugalėti veikiantį prezidentą V. Adamkų, sėkmingai įveikus rinkimų maratono tunelį bei aidint konservatorių aplodismentams (R. Juknevičienės, V. Landsbergio, A. Kubiliaus, J. Razmos ir kt.), tik tada ir išaiškėjo vienas svarbus kriterijus, nulėmęs mano pergalę – NETIKĖTUMAS: niekas iš tuometinio politinio elito nesitikėjo, apskritai nebuvo laukta, kad Respublikos Prezidento rinkimus gali laimėti iš šono atėjęs „ne tas“ kandidatas R. Paksas. Niekas nesitikėjo, kad veikiančioji politinė SISTEMA, pradedant centrine žiniasklaida, nacionaliniu transliuotoju, finansine parama kandidatams, baigiant specialiomis tarnybomis, reikiamu momentu gali deramai nesuveikti ir užstrigti.

Tačiau dabar Lietuvoje nieko panašaus nėra ir būti negali. Veikianti politinė sistema atidžiai įvertino anksčiau padarytas klaidas, nuodugniai išanalizavo situaciją, užbetonavo visas spragas bet kokiems netikėtumams pasireikšti. Todėl net jeigu atsirastų pretendentas, kuris ryžtųsi stoti į kovą PRIEŠ isteblišmentui tinkamus, iš anksto numatytus ir remiamus kandidatus į šalies vadovo postą, tai jis turėtų aiškiai žinoti: jokio netikėto „užstrigimo“ Prezidento rinkimuose daugiau tikrai nebus, nes ta nematoma „gelžbetoninė siena“ daug labiau sustiprinta nei tai buvo prieš 16 metų!..

Beje, nors politologai apie tai nekalba, o gal net nepastebi, tačiau esminis skirtumas tarp 2003 metų bei po to sekusių Lietuvos Prezidento rinkimų yra tas, kad man pavyko nugalėti veikiantį, antros kadencijos siekusį, JAV remiamą prezidentą. Tuo tarpu nueinanti, dvi kadencijas atidirbusi prezidentė niekam pavojaus nekelia, niekam neteks su ja konkuruoti. Kai piktas šuo sveikas ir stiprus, nieks nedrįsta prie jo artintis ir erzinti, bet kai tas pats šuo pasensta ir nusilpsta, tada bepigu jį spardyti, tada visi labai drąsūs!..

Konservatorių „lakštingala“ , Seimo narė Rasa Juknevičienė jau iš anksto premjerui S. Skverneliui prognozuoja R. Pakso likimą. Atseit, jeigu Prezidento rinkimus laimės Saulius Skvernelis, jam gali baigtis kaip ir Prezidentui R. Paksui – apkalta: „Po šios dienos S. Skvernelio ir R. Karbauskio pasisakymų Prezidento rinkimų tema pasidariau dvi išvadas: 1. Jie žiauriai bijo I. Šimonytės antrajame ture. Ir teisingai daro, nes ji laimės. 2. Jie naudoja visas paraštinės žiniasklaidos ir Kremliaus diriguojamų trolių žinutes apie neva jau paskirtus konservatorių kandidatus, apie D. Grybauskaitės įpėdinius ir kitus briedus. Todėl S. Skvernelis jau pirmuoju savo pasisakymu atsistojo į R. Pakso geležinkelio vėžę. Kur ji šiandien baigėsi, visi žinom. Reikia didelės talkos Lietuvai, kad jos bėgiai vestų kuo toliau nuo Pakso bėgių. Mes tą galim“, – sausio 17 d. parašė savo fb sienoje R. Juknevičienė. Kaip pakomentuotumėte tokias aršios konservatorės prognozes?

Lietuvoje vyksiančių rinkimų scenarijai iš anksto yra kruopščiai atidirbti, paruošti ir nebus keičiami. Manau, pagrindinis scenarijus yra nevietinis, sugalvotas ne prezidentūros rūmuose, ne Seime, bet yra globalaus pobūdžio, specialiai pritaikytas Lietuvai. O atsakant į jūsų klausimą, nemanau, kad apskritai būtų verta komentuoti, ką apie premjero S. Skvernelio kandidatavimą į prezidentus mano Seimo narė Rasa Juknevičienė. Žinomas posakis: apie šitą asmenį tiktai gerai arba nieko. Tad apie politikę R. Juknevičienę aš galėčiau pasakyti tiktai NIEKO.

Kaip žinia, didelį rezonansą Lietuvoje sukėlė pernai gruodžio mėn. įvykęs jūsų vizitas į Maskvą su taikos misija, susitikimas su aukščiausiais Rusijos Federacijos vadovais. Laikraštyje „Respublika“ pasirodė publikacija – „Su V.Putinu pakalbėta. O kas toliau?“ Šio vizito atgarsiai centrinėje žiniasklaidoje, kaip ir galima buvo tikėtis, buvo kritiški, lydimi Lietuvos vadovų, politinio „elito“ pamurmėjimais, atseit, kas jo prašė, kas įgaliojo, kam jis atstovavo ir pan. Tai gal trumpai pakomentuokite – europarlamentaras R. Paksas susitiko su Rusijos Federacijos prezidentu V. Putinu, o kas toliau?..

Aš pabandysiu atsakyti ne trumpai, o kiek plačiau, nes ši tema man pačiam, asmeniškai, labai įdomi (tarp kitko, klaidinga sakyti „Lietuvos vadovai“, mes turime vieną vadovą – Respublikos Prezidentą. Yra Seimo pirmininkas, Ministras Pirmininkas, o šalies vadovas – prezidentas). Mano vizito į Maskvą, susitikimų su Rusijos aukščiausiais vadovais, Dūmos pirmininku Viačeslavu Volodinu, Rusijos Federacijos Tarybos pirmininke Valentina Matvijenko bei Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu leitmotyvas, pagrindinė intencija buvo, daugmaž, tokia: kiek aš galiu, kiek leidžia mano jėgos, aiškinti europiečiams, kad su Rusija reikia kalbėtis, derėtis, nes tai yra teisinga ir išmintinga. O nuolat tuščiai kvarksėti PRIEŠ mūsų Rytų kaimynę, galingu branduoliniu arsenalu disponuojančią valstybę, tokiai užsienio „politikai“ nei daug išminties, nei daug proto tikrai nereikia.

Juk akivaizdu, normalaus dialogo su Rusija mes neturime, daug kas Europoje tebemano, kad pirmiausia reikia susikurti priešą, o jau tada iš jėgos pozicijų vesti derybas. Bet mano pozicija yra absoliučiai priešinga: su Rusija reikia kalbėtis. Aš pažįstu daug rusų nuo tų laikų, kai man teko skraidyti TSRS rinktinės sudėtyje, iki šių dienų. Tai viena. Antras svarbus dalykas, man labai įdomu pradėti iš esmės naują politinį procesą pasaulyje, siekiant ne karinių galių didinimo, bet atvirkščiai, nusiginklavimo!..

Mano supratimu, tokiam dialogui idealiausia vieta – nedidelis žemės lopinėlis tarp Lietuvos ir Kaliningrado (senosios Prūsijos), nes būtent šioje vietoje – ryški takoskyra tarp dviejų skirtingų politinių sistemų, dviejų priešingų ideologijų. Manau, šis ribinis žemės lopinėlis bet kuriuo momentu gali tapti realiai kraujuojančiu. Siekiant išvengti visam pasauliui pragaištingos karinės konfrontacijos tarp Rytų ir Vakarų, Europos Sąjungai ir JAV būtina atnaujinti politinį dialogą su Rusija. Todėl savo laisva valia prisiimta Taikos misija aš sieksiu parodyti, kad galimi iš esmės kitokie Europos Bendrijos santykiai su Rusija.

Beje, šita idėja patiko ir Rusijos prezidentui V. Putinui. Prieš Kalėdas išsiuntinėjau laiškus tų valstybių vadovams, kurie galėtų daryti įtaką ir priimti atitinkamus sprendimus mano iškeltai idėjai palaikyti. Parašiau laiškus visų valstybių ambasadoriams prie Europos Sąjungos, kurios ribojasi su tuo ribiniu žemės lopinėliu, o taip pat dar vienai valstybei, dominuojančiai virš visų kitų pasaulio valstybių, JAV.

Artimiausiu metu vykstu į Briuselį ir ten pradėsiu įgyvendinti Taikos misijos projektą. Planuoju susitikimų ratą su ambasadoriais. Jau gavau patvirtinimą, kad mane priims Danijos, Suomijos, Lenkijos, Baltarusijos ambasadoriai, taip pat gavau atsakymą iš JAV ambasados, žada su manimi susisiekti. Išgirsiu ką apie politinio dialogo atnaujinimo svarbą mano ambasadoriai, vėliau pateiksiu jų pareikštą nuomonę Rusijai. Kita vertus, užsienio šalių ambasadoriams papasakosiu, ką man sakė Rusijos prezidentas V. Putinas, apie ką kalbėjomės su Dūmos pirmininku V. Volodinu ir RF Tarybos pirmininkė V. Matvijenko. Tada ir matysim, kaip šis procesas judės toliau. Bet kuriuo atveju, taikos misijos idėjos neužmečiau ir tęsiu šio projekto įgyvendinimą. Be abejo, tai nėra nei lengva, nei paprasta, bet, sakyčiau, labai reikalinga ir savalaikė iniciatyva.

Nepaisant politinių konvulsijų, kurios pastaruoju metu krečia Europos Sąjungą, mano naujoji iniciatyva dėl ribinio žemės lopinėlio tarp Lietuvos ir Kaliningrado demilitarizavimo, santykių su didžiąja Rytų kaimyne normalizavimo, kultūrine, politine ir ekonomine prasmėmis, jau sulaukė pritarimo ir palaikymo kitų Europos valstybių. Dabar aš galiu kalbėti, mane priima užsienio šalių atstovybės prie ES. Tačiau LT užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, premjeras S. Skvernelis, prezidentė D. Grybauskaitė apskritai ignoruoja bet kokias pastangas normalizuoti santykius su Rusija. Tai eilinį kartą parodo, koks žemas politinės kultūros lygis yra mūsų šalyje!..

Dabar jau daug kas Europoje supranta, kad Europos Parlamentas po keturių mėnesių neišvengiamai keisis. Po rinkimų į EP ateis nauja banga žmonių, pasisakančių už nacionalinių valstybių interesus Bendrijoje. Labai tikėtina, ženkliai pasikeis Briuselio vykdoma politika, nebus taip, kaip iki šiol buvo, kad ES raidos perspektyvą nulemtų didžioji dauguma, tarkim, konservatoriai ir socialistai, o visi kiti tylės.

Bet argi Lietuva yra tam pasiruošusi? Drįsčiau labai tuo suabejoti. Pas mus mieliau užsiimama raganų medžiokle, priešų paieškomis, rinkimų intrigomis, etikečių klijavimu, dvigubų standartų taikymu politiniams oponentams triuškinti ir pan.

Sistemos nuversto prezidento, europarlamentaro R. Pakso susitikimas su Rusijos prezidentu V. Putinu – rimtas iššūkis Lietuvos politinio „elito“ vykdomai konfrontacinei užsienio politikai. Matyt, bus daroma viskas, kad asmuo, pasisakantis už konstruktyvių diplomatinių santykių normalizavimą su Rusija, artimiausiu metu būtų eliminuotas iš didžiosios politikos. Sakykite, prašau, kaip vertinate savo šansus dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimuose? Ar įžvelgiate bent teorinę galimybę?

Prieš atsakant į klausimą, paimkime konkretų pavyzdį, rezonansinę bylą dėl CŽV kalėjimo veikusio Lietuvoje 2005-2006 metais. Vyriausybė jau rezervavo 130 tūkstančių eurų, kurią teismas priteisė išmokėti bylą laimėjusiam nukentėjusiam asmeniui. Nemenka suma išskirta, o kalėjimo Lietuvoje nebuvo?!..

Be šito plačiai nuskambėjusio rezonansinio atvejo, Jungtinėse Tautose yra keliamas klausimas ir dėl Lietuvoje pažeidžiamų žmogaus teisių, o taip pat dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo nevykdymo. Aš įsivaizduoju, kad veikiančios politinės sistemos didelė baimė iki šiol yra išlikusi. Tačiau esant net ir tokiai įtemptai situacijai, manau, būtina daryti tuos darbus, kuriuos tu gali padaryti. Ir jeigu negali būti Lietuvos Prezidentu, tada stenkis atlikti tuos pačius darbus kitomis priemonėmis.

Ar mūsų šalis įvykdys EŽTT ir JT Žmogaus teisių komiteto sprendimus iki gegužės mėnesį įvyksiančių Prezidento rinkimų, ar ne, šito aš nežinau. Juk tam visiškai nereikalingas Konstitucijos keitimas. Visi man palankūs tarptautiniai sprendimai jau seniai yra priimti. Jais remiantis aš galiu kandidatuoti į Lietuvos Prezidentus. Bet ar užteks laiko ir jėgų tarptautinėms institucijoms užspausti deguonį politinių oponentų rezgamoms pinklėms bei pasipriešinimams Lietuvoje, laikas parodys.

Labai ramiai žiūri į tokius dalykus, kurie nuo manęs absoliučiai nepriklauso. Žinau, anksčiau ar vėliau, kai kuriems politikams neišvengiamai teks atsakyti už „įteisintas“ stambaus masto politinės korupcijos aferas Lietuvoje. Netikiu, kad politiškai angažuotu teisėsaugos neveiklumu, įstatymams prasižengusių nebaudžiamų politikų aferomis ir toliau būtų skurdinama mūsų Tauta ir valstybė. Ateis laikas, kai Lietuvoje bus atliktas visaapimantis auditas, pradedant nuo „Mažeikių naftos“ atidavimo amerikiečių kompanijai „Williams“, kitų aferų energetikos sektoriuje, baigiant suskystintų gamtiniu dujų terminalu „Independence“ Klaipėdoje. Juk dabar viskas tarytum išnyko iš visuomenės atminties. Kaltųjų nėra, nuostoliai nurašyti, dauguma Lietuvos žmonių nuskurdinti, bet nejau niekam iš pilietiškai aktyvių tautiečių tokie svarbūs dalykai visiškai nerūpi?!..

Todėl konservatoriai dabar, prieš būsimus rinkimus, taip neriasi iš kailio ir stengiasi visas skyles užkamšyti savo žmonėmis, kad didžiausios politinės korupcijos aferos ir toliau teisėsaugos nebūtų nei tiriamos, nei apskritai judinamos. Bet jeigu net geležinė uždanga, atsiradusi Europoje po Antrojo pasaulinio karo, sugriuvo, tai aš esu tikras, kad bus įveiktos visos liberalkonservatorių suręstos protekcionizmo, propagandinio melo, politinės korupcijos, dvigubų standartų taikymo užtvaros bei visi politiškai angažuoti, neteisėti, antikonstituciniai rinkimų barjerai Lietuvoje.

Ką gi? Tikėkimės, sutartinai, vieningai veikiant, patiems ištvermingiausiems pavyks išvysti šviesą tamsaus tunelio gale. Dėkoju jums už pokalbį.