infa.lt

nuotrauka: youtube

Sausio 9 d. posėdyje Žmogaus teisių komitetas (ŽTK) surengė diskusiją vaiko teisių apsaugos klausimais „Šeimos ir valstybės vaidmuo užtikrinant geriausius vaiko interesus“.  Tai jau šeštoji ŽTK diskusija, skirta vaiko teisių apsaugos reformos įgyvendinimo parlamentinei kontrolei.

Viena iš surengtos diskusijos priežasčių, kurią įvardijo diskusijos iniciatorius ŽTK narys Andrius Navickas – siekis statyti tiltus, o ne barikadas visuomenėje. Į viešumą iškilęs atvejis, kai vaikai iš šeimos buvo paimti „dėl pranešimo apie pliaukštelėjimą“, sukėlė aistringas diskusijas ir baimes visuomenėje dėl galimai neatsakingo vaikų atskyrimo nuo šeimos nesant rimtų pagrindų.

Renginyje kalbėta apie tai, ar pagrįsta baimė, kad įsigaliojus vaiko teisių apsaugos reformai, vaikai lengva ranka atimami iš šeimų nepaisant vaiko intereso augti šeimoje. Diskutuota, ar reforma iš tiesų yra priešiška vaikus auginančiai šeimai, taip pat – kur baigiasi privatus gyvenimas ir prasideda viešasis interesas; koks vaiko tėvų vaidmuo užtikrinant geriausius vaiko interesus ir koks valstybės vaidmuo padedant tėvams auginti vaikus bei reaguojant į krizines situacijas šeimoje – aptarti šie ir kiti aktualūs klausimai.

Diskusijos metu sutarta, kad vaikų, šeimos, valstybės santykiai yra esminis dalykas darnios visuomenės raidai ir svarbu sutarti dėl to, kur brėžiame ribą tarp šeimos privatumo neliečiamumo ir valstybės dėmesio šeimai, kai tėvai negeba ar neturi sąlygų užtikrinti orios vaikystės.

Visos dalyvavusios pusės sutarė, kad šeima yra natūrali ir palankiausia terpė vaikui bręsti, puoselėti jo tapatybę, taip pat vystyti gebėjimus integruotis į visuomenę, tapti pilnaverčiu visuomenės nariu.

Diskusijos dalyvių nuomonės išsiskyrė kalbant apie tėvų teisės ribas taikant pasirinktas  auklėjimo priemones. Advokatas Saulius Dambrauskas kritiškai vertino smurto apibrėžimus naujame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme atkreipdamas dėmesį į vyravusias vaikų auklėjimo tradicijas. Pasak advokato, įsigaliojus įstatymui, tėvai ir seneliai, baudę vaikus fizinėmis bausmėmis, pavyzdžiui rykšte, po naujai priimto įstatymo atsidūrė nusikaltėlių pozicijoje. Advokatui griežtai prieštaravo vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys. Jis paminėjo palyginti nesenas tradicijas, kai mokytojai vaikų pirštus trankė liniuote ar kitaip auklėjo naudodami fizinę jėgą.

Toks požiūris į ankstesnius faktus, kurie jau tapę istorija, pasak L. Slušnio, yra labai pavojingas ir klaidingas. „Aš juk negaliu šiandien jums trenkti antausio už pasakytą nesąmonę ir likti nenubaustas“, – kalbėjo L. Slušnys. Psichiatras stebėjosi, kodėl vaikams norime taikyti išlygas. Nepajėgiantiems vaikų auklėti tėvams jis siūlė mokytis. „Kitaip mes turime bėdų su socialiniu sąmoningumu ir atsakingumu. Todėl mes esame bendruomenė, kuri žudosi ir geria“, – tokias pagarbos ydingoms tradicijoms pasekmes įvardijo psichiatras.

Posėdyje kalbėta ir apie tai, kad viešojoje erdvėje pasklidusi klaidinanti informacija kelia beprasmę paniką visuomenėje neva dėl masinio vaikų paėmimo. Tačiau tokią informaciją neigia oficiali statistika. 2018 m., po reformos įsigaliojimo, vaikų iš šeimos paimta daug mažiau nei iki reformos. Visuomenė klaidinama, kad išgerta taurė vyno gali būti vaiko paėmimo priežastimi, kad skurdas gali būti palaikytas nepriežiūra ir vaikui grėstų paėmimas iš šeimos. Žalingas ir viešojoje  erdvėje skatinamas neigiamas požiūris į globėjus, tarsi pelno iš vaikų besivaikančius monstrus. Tėvų alkoholio pavartojimas savaime nelaikomas grėsme vaikui.

Grėsmė būtų tam tikri atvejai, kai,  pavyzdžiui, visi šeimos nariai girti, o šeimoje yra bejėgis kūdikis. Dėl šeimos skurdo vaikai niekada nepaimami, skurdas ir vaiko nepriežiūra yra skirtingi atvejai. Pasak organizacijos „Gelbėkit vaikus“  vadovės Rasos Dičpetrienės, globėjai dažniausiai yra atsidavę žmonės, kuriems keliami milžiniški reikalavimai. Vaikus ginančios organizacijos atstovė kalbėjo, kad globėjai viešojoje erdvėje menkinami, nors jie dažnai labai padeda vaikams ir  jų tėvams.

ŽTK pirmininkas Valerijus Simulikas apibendrino diskusiją pabrėždamas, kad „mūsų tikslas – pagarba šeimai, kurioje gyvena vaikas“, tačiau, kai yra problema, valstybė turi matyti ir padėti.   V. Simulikas atkreipė dėmesį į posėdžio metu išdėstytą pastebėjimą, kad visai vaiko teisių apsaugos sistemai harmoningai funkcionuoti būtų geriau, jei centrinė vaiko teisių apsaugos institucija būtų institucija prie Vyriausybės, o ne prie Socialinės apsaugos ministerijos. Tai padėtų spręsti tarp institucinio koordinavimo dalykus. Teisingumas, švietimas, sveikatos priežiūra, socialinės paslaugos – tai sritys, be kurių negali funkcionuoti visa vaiko teisių apsaugos sistema, todėl vaiko teisių apsaugos reikalų priskyrimas vienai ministerijai nėra optimalus.

V. Simuliko siūlymu, komitetas nusprendė kreiptis į Vyriausybę su prašymu apsvarstyti galimybes centrinę vaiko apsaugos instituciją steigti prie Vyriausybės. Taip pat numatytas tolesnis klausimo nagrinėjimas, kuriame Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba pristatys išsamią oficialią statistiką, liudijančią vaiko teisių apsaugos padėtį įsigaliojus reformai.