infa.lt

Lidžita Kolosauskaitė: Reali vs. politinė tikrovė

Lidžita Kolosauskaitė: Reali vs. politinė tikrovė

gruodžio 26
20:12 2018

Lidžita Kolosauskaitė

Vytautas Vyšniauskas, palikdamas Pro Patria ir Vilniaus forumą, parašė išties puikų tekstą, kurio – kaip ir buvo galima tikėtis – dauguma nesuprato. Tai – esminis puikių tekstų trūkumas.

Nesigilinant į realias Pro Patria bei Vilniaus forumo palikimo priežastis, kurios, matyt, labai asmeniškos, tekste pasisakyta apie itin įdomų reiškinį – politinės ir realios tikrovės sutapatinimą.

Jau kuris laikas mąsčiau apie šį fenomeną, tačiau iki perskaitant Vytauto mintis, nesugalvojau, kaip tai „išguldyti“.

Sakyčiau, kad politinė ir reali tikrovė daugiau ar mažiau tapatinta visais laikais, tačiau paskutiniu metu tai įgavę tiesiog neregėtą mastą, kas greičiausiai reiškia totalitarizmo pradžią.

Totalitarizmas baisus ne tuo, kad neleidžia kažko, totalitarizmas baisus tuo, kad neleidžia svarbiausio – savarankiško mąstymo. Jis užduoda visus reikiamus klausimus ir pateikia visus pageidaujamus atsakymus, o tie, kas drįsta peržengti šias ribas, laikomi nusikaltėliais arba bepročiais, priklausomai nuo ko jiems taikomis vienos ar kitos poveikio priemonės.

Totalitarizme iš žmogaus atimama prigimtis, galimybė klysti, keisti savo nuomonę, savarankiškai pasirinkti vertybes, jų išsižadėti ir galų gale netgi… vėl susigrąžinti, nes tai, kas yra žmogus, kokias jis gali turėti pažiūras ir kokiu būdu veikti, nulemia jo pasirinkimas būti „teisingu“, „teisingą“ suvokiant kaip tam tikrą dogmatišką sistemą, tobulai atitinkančią tam tikrą ideologiją.

Tarkim, „teisingas“ partizanas – dėl Tėvynės besiaukojęs didvyris, kuris nepadarė nei vieno neteisingo sprendimo, idealas.

Būtent tokį partizano vaizdinį formuoja šių dienų medija, pamirštant, kad pasirinkimas tapti partizanu būdavo inspiruotas nebūtinai meilės Tėvynei – tą galėjo įtakoti darbas SS struktūrose, gresiantis persekiojimas, prarastas turtas ir pan. Tarp partizanų buvo įvairios moralės žmonių, dalis kurių darė karo nusikaltimus. Galų gale, net ir doras žmogus po eilės metų bunkeriuose, žudynių ir baimės, gali prarasti adekvatų mąstymą.

Toks partizanas nebeatitinka šiuolaikinio „idealo“, dėl to apie jį nėra kalbama – partizanams nepalankūs liudijimai sutinkami kaip „veikimas prieš Tėvynę“.

Tokios pat etiketės klijuojamos bet kam – piliečiams, darbuotojams, patriotams, „tolerantiškiems“ ir „netolerantiškiems“ žmonėms ir t.t. ir pan.

Tokiu būdu, unikali, išskirtinė asmenybė devalvuojama iki tam tikro „pageidaujamų“ savybių rinkinio, kaip pvz.: „patriotas“ negali kritikuoti valdžios ir turi pranešti apie bet kokį uždraustą elgesį, „tolerantiškas“ žmogus privalo „toleruoti“ viską, išskyrus tai, ką draudžia įstatymas, ir t.t. ir pan.

Laikoma, kad žmogus, kuris neatitinka kurios nors pageidaujamos savybės, yra „brokuotas“ ir atitinkamai smerktinas. Vienos ar kitos žmogaus pažiūros, jų raiška ar poelgiai hiperbolizuojami tiek, kad visa kita nėra svarbu, tarkim, jis gali parašyti gerą kūrinį, tačiau šis nebus vertinamas vien dėl autoriaus politinės priklausomybės, suvokiant politinę priklausomybę pačia abstrakčiausia bei plačiausia prasme – ne tik kaip dalyvavimą rinkimuose ar kitą aktyvią politinę veiklą, bet ir balsavimą, pažiūrų sistemą, sąsajas su vienais ar kitais politiniais veikėjais ir t.t.

Totalitarizmas – prieš asmenybės autonomiją nukreipta ideologija – negali pasiūlyti kažko teigiamo, net jei siūlomos alternatyvos iš pažiūros patrauklios (pvz. šeimos stiprinimas vs. gender politika, tradicinės vertybės vs. globalizmas ir t.t.).

Ką bandė pasakyti Vytautas ir ko dauguma jo pasisakyme nesuprato, yra nenoras priklausyti jokiai struktūrai, kurios pamatinis tikslas – totalitarizmas.

Aš neteigiu, kad Vilniaus forumas ar Pro Patria išties siūlo totalitarizmą, nes nesu tiek gerai susipažinusi su jų veikla bei tikslais. Šio aspekto kol kas išvis nevertinu, tačiau visuotinė „vienos tiesos“ paradigma yra daugiau nei akivaizdi, ir šia prasme aš galiu tik gerbti tą, kuris atsisako asmenybės kaip unikalios vertybių sistemos sunaikinimą laikyti siekiamybe.

Man, kaip laisvos valios ambasadorei ir užkietėjusiai demokratei, per prievartą sukurta šeima yra toks pats atgrasus dalykas kaip per prievartą vykdomas nulytinimas, o reikalavimas būti patriotu toks pats nesuvokiamas bei atgrasus kaip reikalavimas būti globalistu.

Esu buvusi liberale, esu balsavusi už TS-LKD, esu dariusi dalykus, kurių šiandien kartoti nebenorėčiau. Mano pažiūros keitėsi ne vieną ir ne du kartus, kai kurie mano poelgiai man pačiai atrodo verti pasmerkimo. Bet… kas aš būčiau be savo unikalių klaidų ir unikalių būdų jas ištaisyti? Kas aš būčiau be galimybės nuspręsti, kas man atrodo teisinga ir – galų gale – be galimybės pasielgti neteisingai?

Totalitarizmas kaip doktrina teigia asmenybės nevertingumą – negalėjimą būti savarankišku. Asmenybės pavergimas pateisinamas tikru ar tariamu ydingumu, kurio neva galima išvengti neleidžiant vystytis savarankiškai.

Tačiau pasaulis be asmenybių yra ne kas kita kaip mėsa be druskos – galbūt įmanoma tai pakęsti, bet ar galima to norėti?

Dėl to niekados nesutiksiu su sakančiais, kad yra „geri“ totalitaristai ir „blogi“ totalitaristai – sielos vagis negali būti geras.

O politinė „tikrovė“ negali užgožti realybės, kurioje žmonės nėra ir negali būti tik vienokiam ar kitokiam politiniam veikimui pavergti subjektai.

šaltinis: lidzita.lt

komentarai 2

  1. Algirdas    -  2018-12-27, 02:02

    Kas yra klaida? Bandymas pašalinti galimybę klysti.
    „Totalitarizmas kaip doktrina teigia asmenybės nevertingumą – negalėjimą būti savarankišku. Asmenybės pavergimas pateisinamas tikru ar tariamu ydingumu, kurio neva galima išvengti neleidžiant vystytis savarankiškai.“
    Totalitarizmas paremtas kolektyvistine filosofija. Kolektyvistinė filosofija tai tokia mintis kuri sako, kad paaukoti individo teises ir laisves kažkokiam, menamam, bendrajam gėriui yra pateisinama ir netgi kilnu. Tas vyksta kai grupės interesai iškeliami aukščiau individo interesų. Tikrovėje nėra tokio apčiuopiamo dalyko kaip grupė. Tai tik individai sudaro grupę. Tas pats galioja valstybei. Tai tik žmonės sudaro valstybę. Kai įsivaizduojami, sunkiai suvokiamos esybės poreikiai, (grupės ar valstybės) iškeliami aukščiau tikrų, gyvųjų jos narių poreikių, atveriamas kelias bet kokios rūšies piktadarybėms. Kiekvienas mūsų yra savitas individas ir paaukojus bent vieną iš mūsų menamo bendro gėrio vardan, beaukojantieji sunaikina patį gėrį savyje.
    Pabandykit ką nors parašyt ir apie kolektyvizmą. Nes maža ką… rinkimai artėja… vėl visokie vaišvilos kelsis kaip š ant šakių. Aršiems rinkikams pateikiu citatą iš judėjimo B3 pareiškimo 2015 10 berods 30 dieną: „…Birželio 3-iosios grupė, matydama, kad vienintelis taikus būdas keisti sistemą ir išsaugoti Lietuvos valstybę yra dalyvavimas parlamento rinkimuose pagal sistemos sukurtas taisykles, skelbia apie dalyvavimą būsimuose Seimo rinkimuose…“ pagal sistemos
    sukurtas taisykles… :))) Kolektyvizmas ir totalitarizmas jūsų pačių labui.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Niekuo tas Vyšniausko tekstas ne puikus    -  2018-12-28, 15:15

    Partizanų pavyzdys čia ne vietoj. O ir Pro Patria ar Vilniaus forumas ne vietoj. Visos organizacijos vienijasi po kažkokia visus apjungiančia vėliava, t.y. viena tiesa. Jei tau ta idėja ne prie širdies, į tą organizaciją nestoji. Nori būti individualistas – būk. Bet individualistų sąjunga- tai lydeka, gulbė ir vėžys iš Krylovo pasakėčios.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Atšaukti atsakymą.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Lidžita Kolosauskaitė: Reali vs. politinė tikrovė* - nuoroda: https://infa.lt/28070/lidzita-kolosauskaite-reali-vs-politine-tikrove/