infa.lt

Statula Sidui Sevilijoje

Skambus žodis „Rekonkista“ (reconquista) slepia savyje iš tiesų herojišką istoriją apie krikščionių kovą, atkariaujant Pirėnų pusiasalio teritorijas iš jas užgrobusių maurų-musulmonų. Beje, šis žodis verčiant iš ispanų kalbos tą ir reiškia „atkariavimą“.

Išlaisvinimo procesas vyko iš tiesų ilgai: nuo VIII amžiaus pabaigos iki XV amžiaus pabaigos. Radjardas Kiplingas kartą yra pasakęs: „Vakarai yra Vakarai, o Rytai yra Rytai, ir jie niekada nesusieis“, ir su tuo sunku ginčytis. Skirtinga gyvenimo filosofija ir pasaulėjauta visada šių dviejų pusių susitikimą privesdavo išimtinai prie susidūrimų ir nesutaikomų karų. Pirėnų pusiasalio užėmimo, kurį įvykdė arabai, metu.

Ispanija kaip tokia tada dar neegzistavo. Šioje teritorijoje driekėsi vestgotų karalystė – genčių, atėjusių į šias žemes po Romos imperijos žlugimo. IV amžiuje vestgotai išpažino arijonizmą – tai nekanoninė krikščionybės interpretacija, kurioje svarbiausia yra žmogiška Kristaus kilmė. Katalikų bažnyčia tokią tikėjimo versiją pripažino erezija, ir sekančių trijų amžių eigoje katalikybė vis tik nugalėjo bei įgavo oficialios vestgotų karalystės religijos statusą.

Eilinio vestgotų rūmų perversmo metu viena iš jo organizatorių grupių kreipėsi sąjungininkiškos pagalbos į savo kaimynus – Arabijos kalifatą valdomą Omejadų dinastijos. Arabai senokai siekė derlingų Andalūzijos žemių ir mielai sutiko dalyvauti nuverčiant karalių Rodrigą, tuo metu esantį valdžioje. Tada dar niekas negalėjo pagalvoti, kad paprasto karinio susitarimo pasekmės pasirodys tokios pragaištingos.

Kalifatui buvo pasiūlyta sumušti Rodrigo armiją, o mainais gauti Toledo miesto iždą. Tik tiek. Rodrigo žūtis viename iš mūšių apsprendė visos vestgotų karalystės likimą. Jau link VII amžiaus vidurio kalifatas užėmė didžiąją šiuolaikinės Ispanijos ir Portugalijos teritorijos dalį. Buvo sukurta arabiška valstybė, pavadinta Al Andalus. Pabėgėliai Romos popiežiui atnešdavo liūdnų žinių: krikščionybei Pirėnų pusiasalyje atėjo galas. Nenugalėta išliko tik viena dalis, esanti pusiasalio šiaurėje. Susikūrusi joje karalystė vadinosi Asturija.

Stebėtina tai, jog užgrobtų teritorijų gyventojai masiškai priimdavo islamą. Žinoma, kai kur plykstelėdavo krikščionių sukilimai, tačiau tai vyko grobikiškos kampanijos užnugaryje ir pakankamai greitai buvo numalšinami. Visumoje, Omejadų dinastijos kalifai buvo tolimi nuo islamiškojo fanatizmo. Jie nevykdė agresyvios politikos okupuotų teritorijų gyventojų atžvilgiu, nesiekė jėga atversti užgrobtų žemių gyventojų į Islamą.

Užkariautojų kultūra gilia įsiskverbė į Ispanijos buitį. Tai atsiliepė visose žmonių gyvenimo sferose. Žemdirbystėje, gamtinių iškasenų srityje, architektūroje ir kituose menuose. Vyko žinių ir pažiūrų sintezė. Berberai gyveno šalia vestgotų, ispanų ir arabų. Tačiau pernelyg dideli mokesčiai ir, vis tik, vietos gyventojų priklausomybė nuo atėjūnų, žmonių gyvenimą darė nepakenčiamu. O ir kalifato vienybė buvo pakankamai nestabili. Didžiuliai atstumai ir susisiekimo sunkumai buvo apsunkinami konfliktais tarp politiškai viešpataujančios arabų mažumos ir berberų, sudariusių gyventojų-musulmonų daugumą.

Ir, kol kalifate buvo aiškinamasi kaip paskirstyti žemes ir valdžią, iš tos pačios neužimtosios Asturijos karalystės, kuri pradžioje buvo tik vėliava apjungianti partizanų būrius atsirado herojus Pelajus. Iki galo nėra aiški šio žmogaus kilmė, ir kokiu būdu jis stojo vadovauti Rekonkistai. Tačiau būtent jam vadovaujant musulmonai patyrė pirmąjį pralaimėjimą Kavadongos slėnyje.

Pamažu krikščionių būriai užimdavo silpnai ginamas teritorijas Pirėnų pusiasalio šiaurėje. Po pirmųjų pergalių pajuto tikėjimą savo jėgomis mušti ir sutriuškinti arabų pajėgas. Rekonkistos dalyviais buvo visi, nepriklausomai nuo socialinio statuso. Didžiulį palaikymą Rekonkistai teikė katalikų bažnyčia, tapusi ideologine parama būriams atkovojusiems žmonių žemes.

Rytuose atsirado Navaros ir Aragono karalysčių susivienijimas sudaręs Katalonijos grafystę. Kūrėsi riterių kryžiuočių ordinai, skelbę savo idėja užgrobtų teritorijų susigrąžinimą ir krikščionybės jose atgaivinimą. Šios organizacijos, neskaitant jų dalyvavimo mūšiuose padėdavo susitvarkyti buitį ir ūkį atkariautose teritorijose. Išsilaisvinimo judėjimo sėkmė, neskaitant riterių pergalių dar buvo įtakojama ir islamo šalininkų susiskaldymu.

732 metais prie Puatje įvyko didelis mūšis, tikra tautų kova, kurioje emyro kariuomenė buvo sutriuškinta ir išstumta, o pats emyras nukautas. Šis mūšis sustabdė musulmonų veržimąsi į Europą. 736 metais sukilę baskai kuriam laikui išvijo arabus iš Pamplonos. 750-aisiais krikščionių karalius Alfonso I eilės pergalių pasekoje atkovojo visą Galisiją. Pradedant XI amžiumi, Rekonkista nesulaikomai veržėsi į priekį. Aršios kovos eigoje, 1085 metais Alfonso IV prijungė Toledo miestą, anksčiau buvusį vestgotų sostine.

Po pergalės jis buvo laikomas atramos tašku kovoje su musulmonais. 1094 metais kastilų nacionalinis didvyris Rodrigo Diaz de Vivar, žinomas Sido vardu, užėmė Valensiją. XIII amžiuje prasidėjo karalystės suvienijimas ir atėjo laikas naujiems užkariavimams. 1137 metais Katalonija prisijungė prie Aragono karalystės 1212 metų pavasarį popiežius Inocentas III skelbia kryžiaus žygį prieš netikėlius, atleisdamas visas nuodėmes kryžiuočiams. Birželio 16, Las Navas de Tolos mūšyje pati didžiausia skaičiumi krikščionių kariuomenė visiškai sutriuškina Almohado kalifato valdančiųjų armiją. Musulmoniškosios Ispanijos galia buvo sugriauta visiems laikams.

Tai – Rekonkistos posūkio taškas. Kastilijos karalystė prisijungė Seviliją ir Kordobą, o iki amžiaus pabaigos jos kariuomenė pasiekė pietinį šalies pasienį. Kalifato bandymai kreiptis į sąjungininkus nedavė kažkokių apčiuopiamų rezultatų. Paskutiniu musulmonų atramos punktu tapo Granada, kurią jie atidavė 1492 metais, spaudžiant Kastilijos karaliui Ferdinandui II.

Už savo sėkmę Rekonkista turėjo dėkoti ne tik krikščionių kariams. Didelį vaidmenį suvaidino krikščionių pasirengimas tartis su musulmonais ir suteikti jiems teisę gyventi krikščioniškose valstybėse, išsaugant savo tikėjimą, kalbą ir papročius. Pavyzdžiui, Valensijoje šiaurinės teritorijos buvo beveik pilnai išvalytos nuo musulmonų, centriniuose ir pietiniuose rajonuose, neskaitant paties Valensijos miesto, gyveno pagrindinai nudecharai (musulmonai, kuriems buvo leista pasilikti).

Rekonkista atnešė gilias permainas politiniame ir dvasiniame Pirėnų pusiasalio tautų gyvenimuose. Labai išaugo bažnyčios vaidmuo. Tačiau kaudamiesi už „šventą tikėjimą“ ispanai tame matė ir nacionalinį tikslą – gimtosios šalies išlaisvinimą nuo svetimšalių jungo, o ne išaukštintų mistinių idealų įgyvendinimą. Su Rekonkista taip pat susijęs tautų formavimosi procesas – ispanų, katalonų, baskų, portugalų ir galisų, jų nacionalinės kultūros, nacionalinio charakterio vystymosi.

Po Pirėnų pusiasalio išlaisvinimo Ispanija tapo vieninga valstybe, ateityje diktavusia istorijos eigą ir ilgą laiką išlikusia viena iš galingiausių žaidėjų pasaulio politinėje arenoje.

Septyni bebaimės kovos amžiai su grobikais padovanojo pasauliui tautą, kurios heroizmas apdainuotas daugybėje literatūros kūrinių. Tautą, kurios nacionalinė idėja paremta tikru, septynių amžių trukmės žygdarbiu.

šaltinis: wikipedija ir kiti interneto resursai