infa.lt

Juozas IVANAUSKAS

Kauno Tautinės kultūros centro dėstytojas, etnologas Aleksandras ŽARSKUS, knygų „Aš iki gimimo”, „Gimimo slėpinys”, „Savęs ieškojimas”, „Virsmų knyga” autorius, baigiantis metams dalinasi mintimis apie vieną didžiųjų metų švenčių – Kūčias ir Kalėdas. Garsusis lektorius savo paskaitose bei apmąstymuose gan savitai traktuoja šių švenčių kilmę ir prasmę, susiedamas pagoniškuosius šventės elementus su krikščionybe.

Netoli Kauno, Ringauduose gyvenantis etnologas A. Žarskus yra įsitikinęs, jog gilindamasis į senovinius papročius ir apeigas jis sustiprino savo tikėjimo pagrindus ir suprato, kad mūsų protėvių tikėjimas tikrai buvo gyvas ir, kad žmogus į Žemę ateina ne jos užkariauti, ne materialių dalykų prikurti, o išmokti MYLĖTI. Tas, kuriam pavyksta šią užduotį įvykdyti, tampa laimingas, kas nesupranta šitos savo paskirties – gyvenimą iššvaisto vėjais ir miršta, taip ir nesupratęs, kodėl nepajuto laimės.

◊♦◊♦

– Kaip žinia, krikščioniškosios Kalėdos su Piemenėlių mišiomis, Dovydo žvaigžde bei inscenizuotomis prakartėlėmis bažnyčiose, sutampa su Žiemos virsmo tašku: nuo šiol, ilgėjusi naktis pradeda trumpėti, o dienos ilgėti. Simboliškai galime teigti, jog tai yra laikotarpis, kuomet šviesa nugali tamsą. Tad, kas gi yra tikrosios Kalėdos?

– Pirmiausia, reikėtų pažiūrėti, ką reiškia pats žodis „KALĖDOS”? Kodėl gi Kalėdos? Praktiškai, tiek krikščionys, tiek ir nekrikščionys teigia, jog tai yra krikščioniškas pavadinimas. Sovietmečiu tai buvo draudžiamas žodis ir Kalėdas liepta vadinti Saulės sugrįžimo švente. Tačiau iš tiesų, Kalėdos yra prosenoviškas pavadinimas, kilęs nuo veiksmažodžio „kalti”, „kalėti”. Tokiu metu, paprastai, gamta yra, kaip kalėjime, sukaustyta (nors šiemet gruodis – gan keistas), o paskui, tarytum, išsiveržia į laisvę. Iki Kalėdų visa gamta linksta į nuovargį, atmirimą ir sukaustymą, į patį žemiausią Rėdos rato tašką, o nuo Kalėdų Saulė jau po truputį, po truputį pradeda artėti, tartum, išsilaisvina.

Iš tikrųjų, tai galėtume pavadinti Saulės sugrįžimo švente, tačiau senoviškasis šventės pavadinimas yra Kalėdos, o tariant slaviškai, lenkiškai – „Koliada”. Žinoma ir daugiau šio žodžio kilmės variantų, bet S.Daukantas buvo arčiausiai tiesos, teigdamas, jog Kalėdos yra nuo veiksmažodžio „kalti”, turinčio prasmę – nusikalėti, nuvargti, nukalti, nuploninti… Juk ir žolelė kalasi, ir viščiukai kalasi pro kiaušinio lukštą, bundant naujai gyvybei. Tame žodyje „Kalėdos” yra prieštara, žyminti linkio, lūžio tašką, kai viskas eina žemyn ir vėl pradeda kilti aukštyn, vėl atsigauna. Tai vienų metų pabaiga ir kitų pradžia. Senovėje Naujų Metų šventės nebūdavo, o buvo švenčiamos Kalėdos – senų metų pabaiga ir naujųjų pradžia, tai yra, likusios šešios dienos senosios kultūros tradicijose buvo šventinės dienos. Tas Naujųjų Metų šventimas atsirado, palyginti, neseniai, prieš kelis šimtus metų, gal prieš tūkstantmetį – dabar tai sunku tiksliai nustatyti.

Pagrindinis Kūčių valgis buvo kučia. Senovėje žmonės sakydavo „Be kučios nėra Kūčių”. O kas yra kučia? Ar tai kučiukai, sližikai?.. Ne, tai yra šutinti grūdai, bet kokia sėkla, turinti galią dygti, pupos, žirniai, kviečiai, avižos. Grūdas, prieš išdygdamas numiršta. Štai kur, grūde susiejama prasmė – kalti ir kaltis. Kučia – kūsti, liesėti ir atkusti, atsigauti. Šutinti grūdai – tai vienas iš pagrindinių, apeiginių patiekalų, kurį provoslavai nešdavo į cerkves laidotuvių proga. Šutinti grūdai ant altoriaus būdavo pašventinami ir kučia buvo valgoma per laidotuves. Mūsų senovės protėviai valgydavo kučią kapinėse, tad ir dabar yra išlikęs posakis: „Po smerties grūdais atiduosiu”… Šalia šutintų grūdų, kuriuos valgydavo kapinėse, dar atsiveždavo maišą grūdų, kuriuos išdalindavo pavargėliams. Senovėje apeiginiai valgiai išreikšdavo pačią šventės esmę. Juk būtent grūdas, krentantis į žemę, miršta ir prisikelia nauju želmeniu. Tuo būdu, išreiškiama bei apjungiama gyvybės ir mirties prieštara.

Vėlykų apeiginis valgis – kiaušinis, o Kūčių – grūdai. Bet tai, iš principo, yra tas pats simbolis. Man teko matyti Viduramžiais tapytą Kristaus gimimo paveikslą, kuriame pavaizduotas virš lopšio kabantis kiaušinis. Grūdai yra naudojami daugelyje apeigų, visuose virsmuose. Gimstant, per vestuves ir laidotuves – visur yra barstomi grūdai, valgomos košės. Jaunieji buvo barstomi grūdais, atėję kalėdotojai, irgi, barstydavo grūdus. Bet kokio virsmo, tame tarpe, ir Kalėdų prasmė – senojo mirimas ir naujo gimimas. Tas prosenoviškas Kalėdų pavadinimas su krikščionybe neturi nieko bendro. Paklauskite kunigų, ką reiškia Kūčios krikščioniška, katalikiška prasme, ir negausite jokio atsakymo.

Kodėl mes per Kūčias, Kalėdų išvakarėse, būtinai visa šeima susirenkame prie šventinio stalo? Ir kodėl nei prieš Vėlykas, nei prieš Sekmines nėra tokių išvakarių?.. O gi, todėl kad tai yra senųjų metų pabaiga, naujųjų pradžia, ir tai yra šeimos šventė. Mes, gi, visi išėjome iš šeimos ratelio ir visi senovės papročiai reikšdavo, kad visa šeima būtinai turi sugrįžti, susirinkti Kūčioms į namus (nors kitoms šventėms tai nėra būtina), o jei kas nesugrįždavo, būdavo paliekama tuščia vieta prie šventinio stalo. Tais metais mirusiems, irgi, būdavo paliekama tuščia vieta, nes iki mirties metinių mirusysis tebebuvo laikomas šeimos nariu. Kūčios – tai šeimos šventė.

Kaip rašė Mikalojus Katkus, Kūčių vakarą visi keliai tušti, niekas neina, nei važiuoja, visi jau seniai namuose. Netgi, vagį apgaubdavo Kalėdų nakties ramybė ir šventumas… Per Kūčias neinama į svečius, bet liekama savo šeimoje, ir pasikviečiami tik vieniši žmonės. Tai sena tradicija, kuri Vakarų Europoje jau išnyko, deja. Ten, jeigu ir yra Kūčių vakarienė, tai tik su riebia žąsimi. Lietuvoje Kūčios – tai ypatinga šeimos šventė, atspindinti senas tradicijas.

– Ar tokie pamąstymai apie Kūčių ir Kalėdų švenčių kilmę ir prasmę reiškia tai, jog pirmieji krikščionys nešventė Kalėdų, o tik žymiai vėliau įsiliejo bei papildė šią tradiciją?

– Pirmieji krikščionys iš pradžių šventė tik dvi šventes: VĖLYKAS – Kristaus Prisikėlimą ir SEKMINES – Šventosios Dvasios atsiuntimo šventę. Kitų švenčių nebuvo ir visos kitos šventės krikščionių buvo sutrauktos iš tos kultūrinės aplinkos, kurioje jie gyveno. Pirmaisiais amžiais krikščionys, apskritai, nešventė Kristaus gimimo, o Regionas, netgi, rašė, kad krikščionims nedera švęsti kūno gimimo, kaip pagonims. Tik vėliau jie pradėjo švęsti Kristaus gimimo dieną, bet niekas nežinojo, kada jis yra gimęs. Todėl, vieni švęsdavo pavasarį, bundant gamtai, kiti – kitomis datomis.

Pirmą kartą Kalėdos pradėtos švęsti net ne Jeruzalėje, ne Rytuose, kur gimė Kristus, bet Vakaruose, Romoje 354 metais, gruodžio 25 dieną. Iš čia šventė plito į Rytus ir į kitus krikščioniškus kraštus. Tuometinė Bažnyčios vadovybė Kristaus gimimo šventę sutapatino su senovine indoeuropiečių švente, kuri buvo oficialiai švenčiama Romos imperijoje ir vadinama – „Dies natalis Solis invicti” arba, išvertus iš lotynų, „Nenugalimosios Saulės gimimo diena”. Taigi, ši data, jau kaip Kristaus gimimo šventė, lotyniškai buvo pavadinta „Dies natalis Domini nostri Jesu Christi” („Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo diena“). Saulė yra šviesa, o Kristus yra pasaulio šviesa, ir štai tokiu būdu, Kristaus gimimo dieną “prikabino” prie tos šventės, kuri nuo seno būdavo švenčiama.

– Matyt, daugumai šiuolaikinių praktikuojančių lietuvių katalikų toks pagoniškos ir krikščioniškos šventės apjungimas nėra savaime suprantamas ir priimtinas dalykas? Ką manote apie tai?

– Senovės lietuviai savo Kūčias ir Kalėdas gruodžio 25 dieną šventė nuo neatmenamų laikų. Didžiausio gamtos nuovargio ir atsigavimo virsmą, naujo Rėdos rato pradžią krikščionys pasirinko kaip tinkamiausią datą švęsti Kristaus gimimą. Taip atstatomas istorinis teisingumas, kuris buvo nukentėjęs dėl įpročio visa ko atskaitos tašku laikyti krikščionybę, tarsi prieš krikščionybę nebūtų buvę jokios kultūros. O juk Kristaus mokymas buvo tik sėkla, kuri buvo pasėta į tuometinių kultūrų dirvą. Ši sėkla gražiai sudygo ir suvešėjo lietuviškos kaimo kultūros dirvoje. Taip suvešėjo, kad mes dažnai jau nebeskiriame, kas krikščioniška ir kas prosenoviška (pagoniška).

Juk iš esmės, senovės lietuvių švenčiamos Kūčios ir Kalėdos neturi nieko bendro su Kristaus gimimu, bet kažkodėl dauguma katalikų yra linkę manyti kitaip… Šiaip jau, mūsų tautos senos apeigos ir šventės kažkaip labai gerai dera tarpusavyje su krikščioniškomis. Jos viena kitą puikiausiai papildo. Nykstant seniems papročiams, krikščioniškos šventės praranda savo dvasingumą, aš taip drįsčiau sakyti. Dar gi visai neseniai, prieš Kūčias reikėdavo visas skolas atiduoti, su visais susitaikyti, visų atsiprašyti. O dabar, raskite šį paprotį, kuris siekia pačią giliausią senovę!.. Teliko tik prisiminimai. Anksčiau buvo savaime suprantama, jog eiti į naujus su senomis skolomis nedera. Nauji metai būdavo pradedami nuo švarios, naujos sąskaitos: atleisk tu man ir aš tau atleidžiu, kad ramiai galėtume švęsti šventas Kalėdas.

– Jūsų nuomone, ar Kalėdos 21-e amžiuje iš tiesų praranda savo dvasinį turinį?

– Kad pajaustume Kalėdas yra būtinas adventas. Kai nėra to laukimo, kai nėra suvokiamas tas ėjimas į tamsą, į nežinią, tai nėra pajuntamas ir tikrasis Kalėdų džiaugsmas. Per visą šitą kalėdinį šurmulį mes iššvaistome visą tą džiaugsmą, kurį galėtume patirti per Kalėdas. Nėra to atsinaujinimo, vis tas pats ir tas pats. Tokiu atveju, ir Kalėdų rytas būna tik eilinė kalėdinio mėnesio pirkimo diena. Visko materialaus yra labai daug, mes tapome vartotojais. O juk dovanų pasikeitimo paprotys per Kalėdas atsirado, palyginti, neseniai.

Anksčiau vaikus apdovanodavo obuoliais, riešutais, vėliau – saldainiais, tačiau dovanas duodavo kalėdotojams. Kalėdotojai – tai mūsų senieji kunigai, vėliau pradėti vadinti ubagais. Jie ateidavo į namus su palaiminimais, su linkėjimais. Buvo tikima, kad jų kalėdiniai palinkėjimai pildosi ir už tai juos apdovanodavo. Štai kokios būdavo kalėdinės dovanos. Beje, kunigai – tai, vėl gi, prosenoviškas vardas, pasisavintas krikščionybės dvasiškių. Senovės kunigai tai buvo žmonės, sulaukę žilo plauko, kurie jau buvo metę visą tą šurmulingą gyvenimą. Lyginant su Vedų tradicijomis, Lietuvoje kunigai buvo tie patys „sanjasinai”, tai yra, vienuoliai.

Pas mus gyvavo nerašyta taisyklė: žmogus, sulaukęs žilo plauko, atsiradus anūkams, palikdavo visą ūkį ir žemę savo vaikams, o pats išeidavo į kalėdotojus, į kunigus – tikslu pasiruošti ateinančiai mirčiai, atsirišus nuo žemiškų gėrybių. Fiziniam kūnui irstant, dvasinis privalėjo stiprėti. Hiugsbergo kronikoje rašoma, kad Lietuvoje senovėje nebuvo nei pensininkų, nei pavargėlių, o tie kalėdotojai, ubagai arba kunigai būdavo sodinami pačioje garbingiausioje stalo vietoje, krikštasuolėje. Žodis ubagas arba kunigas – tai sinonimas, jis kildinamas nuo slaviškojo „u boga” (pas Dievą). Tais laikais ubagai – diedai buvo šventi žmonės, išlaikomi visuomenės, ir jų palinkėjimai pildydavosi.

– Nors ir nesate nei ubagas, nei kunigas, tačiau, vis dėlto, ko jūs palinkėtumėte lietuviams Kalėdų proga?

– Net nežinau, ko būtų galima palinkėti?.. Galėčiau palinkėti linksmų Kalėdų, bet tai tik standartiška, nuvalkiota frazė, kuri praktiškai nieko nereiškia. Be abejo, visi palinkėjimai turi prasmę, bet žmogus privalo kažką pats atrasti, atjausti savo širdyje. Palinkėjimai ateina iš išorės, o tikrasis pojūtis savyje atrandamas kiekvieno individualiai. Aš palinkėčiau daugiau TYLOS, nes pagal mūsų seną tradiciją, tyla – tai kas šventa.

Kai sakydavo: „Vaikai, kad būtų šventa!”, – tai reikšdavo, kad būtų tylu. Ir toje tyloje gali gimti kažkas naujo, kažkoks naujas jausmas ar mintis, o triukšme, šurmulyje tikrai niekas gi negimsta. Kai einame į tylą, tai mes einame, tarsi, į tuštumą, bet kartu einame ir į pilnumą. Ir iš čia gali kažkas tai rastis, kažkas labai ypatingo, kitiems nepastebimo. Tyloje gali rastis tai, kas iš tikrųjų paliečia tavo tikrąją gyvybę, o išorinės dovanos paliečia tik mūsų išorinę gyvybę, tai yra, tik mūsų biologinį apvalkalą – kostiumą. Išorinės dovanos gali šiek tiek paskatinti tą vidinę gyvybę, bet tai nėra pagrindinis veiksnys. Svarbiausia, eiti į save, į tą TYLĄ…