infa.lt

tęsinys, kitos dalys čia

O parazitai ir taip jau mumis, kad ir su ribojama energija, manipuliuoja – nurodo mums, ką valgyti, gerti, kaip elgtis… Manipuliuoja mūsų psichika… Sifilis, iki kol nebuvo iš Amerikų atvežtas, Europoje buvo nežinomas. O paskui staiga išsiplėtė visa milžiniška jo epidemija: prasidėjo nuo žaizdų gerklės srityje, dėl ko portretuose didžiūnai, karaliai ir aristokratai dėvi aukštas apykakles, ryši kaklasaites. Kvapas irgi buvo baisus – dėl to išsivystė kvepalų pramonė, išslinkdavo plaukai – perukų mada ir tradicija, taip antakių ir blakstienų dažymas… žodžiu, liga didžiųjų, galingųjų, su didžiausiu apetitu turtams, nes sifilis ir imperializmas yra glaudžiai susiję. Po karalių ir aristokratų ligą perėmė generolai ir karininkai, ir su armijomis išnešiojo po visą Europą.

Galima ramiai teigti, jog kapitalizmas yra sifilio poveikis žmogaus smegenims – teiginys, jog „išgyvena stipriausieji“ ir kiti panašūs teiginiai yra grynai sifilitiniai, o kaip tik ant tų pamatų Vakarų pasaulis ir stovi ideologiškai, ekonomiškai ir visaip kitaip. Ir eksportuoja juos į visas likusias žemės dalis, griaudamas tenai bendruomenes ir tradicijas. Vadina juos laukiniais, kai labiau laukinių žvėrių už valdančius kapitalistus nėra niekur, ne tik gamtoje. Fanatiškas religingumas ir religinis terorizmas, nesvarbu, ar krikščioniškas, ar islamiškas, ar judėjiškas, yra vis tos pačios sifilio bakterijos paseka – bakterijos, kurios patologija pasireiškia izoliacijos, egoizmo ir gyvuliškumo išsivystymu. Ir ji sunaikina savo kelyje visą altruizmą, atsakingumą, meilę bei tarnavimą, atsidavimą.

Jei gonorėjos susirgimų palikimo grandinė eina per maliariją, vidurių šiltinę, ir išsiskleidžia visa puokšte kitų ligų, tai nuo sifilio toliau rikiuojasi herpes virusas, tuberkuliozė, AIDS… Ir visos jos nėra kažkokios specifinės baisios ligos. Tai tiesiog per kartas ir genetiškai pasiekta situacija, kai imuninė sistema savo naštos nebepakelia ir jos veikla tampa nebeefektyvi. Ir tada visi kiti ir kitokie susirgimai, kurie normaliai atsitinka po vieną ir tėra negalavimai, išlenda visi kartu ir tokiu intensyvumu, kad būna krapai.

Gal keistas teiginys, bet visos ligos yra per vandenį, jei ne nuo vandens… Mes žinome, jog esame užpildyti vandens, kad vanduo mus maitina, bet, pasirodo, tai tik dalinai tiesa. Tik 40% mumyse esančio vandens atsako už genetiką, likęs kiekis užsiima kitais informacijos srautais… Ir iš to seka, jog žmonių ligos nesusijusios pirmiausia su maistu, pirmiausia jos turi ryšį su vandeniu. Jūs galite valgyti, ką norit – galai žino ką, bet, pavyzdžiui, su maistu į vidų pakliuvę virusai – baltyminės ląstelės (grybelinių susirgimų sporos) – tuoj pat ima daugintis mūsų kūno skysčiuose: įdėk į vandenį kokią nors molekulę, vanduo tuoj pat ims ją dauginti – pagal ją koduoti ir kurti jos kopijas – t.y. viruso atveju keisti mūsų baltymus į svetimus – sporos kopijas, – ir išsivysto grybelinis susirgimas… Mus taip lengva nuo prigimtinio kodavimo permesti link bakterijinio, nes bedvasiai esame, niekas tvirtai nelaiko…

Vanduo mums yra ir maitinamoji aplinka, ir instrumentas kūrimui…

Kad palaikytume sveikatą, reiktų gerti vandenį, kuriame mineralai, druskos, soda ar pan. kad būtent šios medžiagos tikrai pakliūtų į vidų ir daugintųsi nenuilstamai mūsų kūno skystyje – yra tokia sveikatos teorija. Nes šarminė aplinka ir yra mineralinė, todėl svarbu palaikyti mūsų kūno mineralinę sudėtį… Senesnė, nei mūsų civilizacija buvo mineralinė, lava ugnikalniuose yra skysti mineralai, medžiai suanglėja sudegę, iš jų telieka mineralai – patarimas medžių žmonėms, kaip nesudegti? – kuo daugiau mineralų tavyje, tuo mažiau uždegimų – vidinė ugnis tau kenkia?… Taip, logiškai galvojant, atvirkščiai irgi turėtų veikti: akmenų žmonėms, kurių programa rašosi į augimą, reikia angliavandenių – žalios augalinės masės – kad degimas atsvertų masės augimą, jį sudegintų?

Štai čia tai jau simbiozė: žemėje mums visiems reikia vieniems kitų, akmenims reikia augalijos, augalijai reikia mineralų… Deguonies reikia degimo procesui įsidegti, todėl akmenų žmonės turi kvėpuoti giliai, o medžių žmonės turi kvėpuoti tik paviršutiniškai ir po truputį, su tarpais, jiems naudingiau kūne kaupti CO2, ne?… Tarp kitko, sakoma, jog deguonies mumyse ypač reikia mitochondrijoms – batareikoms – mūsų ląstelėse, o jei jo kiekis organizme nukristų žemiau tam tikros ribos, tai jos paprasčiausiai atsijungtų ir nebegalėtų funkcionuoti toliau…

Ką su per mažai deguonies darytų mūsų smegenys, tai čia jau kitas klausimas – kas mus sukonstravo, buvo ne kvailas, įvairius dalykus numatė, kad taip lengvai iš jo matricos nepaspruktume… Dabar mes ore esantį deguonį labai aktyviai naudojame ir jis dingsta, lieka ozonas. Deguonies rezervus žemėje galima atstatyti ir palaikyti tik vandens sąskaita – iš tirpstančių ledynų, pvz.,  todėl klimato atšilimo, vieniems reikia bijoti labiau, nei kitiems iš mūsų?…

S.Hanemano, homeopatijos kūrėjo laikais, XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje jam dar aiškiai matėsi, jog bakterijos ateina į žmogų iš išorės, kai jis įvairių faktorių nusilpnintas, ir jų tada nebuvo daug rūšių – jis minėjo tris pagrindines. Dabar, žinoma, ligų priežastys mumyse susisluoksniavę, net jei ir visai nieko daugiau iš išorės nebeprisidėtų, vis tiek, popieriai mūsų viduje prasti.

Reali sveikata šiais laikais yra dinamiška, kaip liudija geriausi homeopatai. Tai reiškia, kad galim turėti aukštą temperatūrą, pvz, dieną ar dvi be aiškios priežasties, jei organizme vyksta prasivalymas, galime vemti ar viduriuoti, jei netinka maistas, kai reikia iš kūno pašalinti gleives, „susigauname“ gripą. Emociniai procesai vyksta panašiai; trumpas stiprus pyktis, kai yra tam priežastis, vengimas daryti tai, ko nesinori, verksmas, kai yra dėl ko…

Emocijas dar neseniai žmonės irgi suprato, kaip ateinančias iš šalies, jas pastebėdavo ir su jomis tvarkydavosi, nes buvo žinomas skirtumas tarp jausmo, kuris kyla iš tavęs ir yra kitos eilės reiškinys, ir emocijų, ateinančių iš šalies ir kad jų įsileisti nerekomenduotina… Bendrai, Hanemano laikais ir pirmąjį homeopatijos gyvavimo šimtmetį, žmonės buvo aiškesni, grynesni, labiau savimi – dabar tokius žmonės homeopatai mato jau tik trečiojo pasaulio šalyse.

O Vakarų pasaulis homeopatiniam gydymui tampa vis mažiau tinkamas: civilizacijos komforte gyvenantiems pacientams tampa vis sunkiau nustatyti aiškų jų psichologinį portretą. Nes esame supami dirbtinų energijų ir vibracijų, mūsų gyvenimas nenatūralus, daugybė skiepų ir vakcinų, vaistų naudojimas… O kur dar gyvenimo ritmo spartėjimas, nesveikas ir nenatūralus maistas, oro ir vandens užterštumas… Keliaujama taip pat per daug, nesuvokiant daugiaplanės to proceso rizikos, dėvime sintetinę tekstilę, skalbiam ją irgi su sintetiniais preparatais – iš kur manot visos alergijos?

Žodžiu, Vakarai virsta makalybe ir tuoj jau jų nebeišgelbės niekas.

Homeopatija sako, jog visos rūgštys žmogų veikia neigiamai. Nuo rūgščių sankaupų organizme žmogus tampa apatiškas, suvargęs, lėtas, bejausmis… Bet, jis vis tiek dar gali dirbti ilgas valandas, kaip pasyvus darbinis arklys. Ir toks žmogus svajoja apie gaivinančius gėrimus ir vaisius – ar tik ne iš čia mums dietiniai patarimai ateina? Ne todėl, kad tai žmogui į sveikatą, bet todėl, jog visi esam nuvaryti surūgštėję arkliai, ir tikim, kad mums bus sveika nuo to, ko mums norisi… Nuo rūgščių taip pat pražylama ir plinkama.

Fosforo rūgštis yra prieš mus buvusios (hipių) generacijos populiariausias narkotikas (LSD acid)… Žinoma, mažomis dozėmis rūgštis gali būti tonizuojanti, bet kai vartojama daug ir dažnai, tampa nuodu. Fosforo rūgštis – pagrindinis Coca Colos ingredientas, pradžioje šis gėrimas suteikia energijos, bet greitai vėl palieka apatišku. Amerikonai, geriantys colą nuo lopšio iki grabo – colos generacijos – apatijos persmelkti, juos lengva valdyti ir kontroliuoti… Dar blogiau, fosforo rūgštis ištraukia kalcį iš organizmo ir yra osteoporozės priežastis.

Po II Pasaulinio karo liko labai dideli nitrogenų gamybos pajėgumai (nuo bombų gamybos) ir korporacijos įtikino vyriausybes suteikti žemės ūkiui didžiules subsidijas, skatinančias šių trąšų naudojimą. Rezultate, mes dabar jau valgome žemės ūkio produkciją, netekusią savo maistinės vertės iki 60% ! Tai yra katastrofa, kurią bijome matyti ir pripažinti: daugybė mūsų laiko ligų mus sėkmingai puola, nes esame praradę gyvybingumą – jau seniai valgome nemaistingą maistą. Iš čia ateina hiperaktyvumo, dėmesio nekoncentravimo (ADHD) problematika – sakoma, cola blogai dėl cukraus, kai ji blogai dėl rūgšties – jos rezultatas taip pat nusikalstamumas, asocialumas ir nutukimas.

Gaiva Paprastoji