infa.lt

Kiekvienas žmogus, gentis, tauta, rasė turi savo pilnai apibrėžtas teritorijas – sferas, už kurių ribų išeiti pavojinga. Mitai perspėja apie tai, pvz. jei keliausi toliau, prarasi centrą ir tavo kaip žmogaus ar tautos kompozicija sugrius. Tą sferą, t.y. ekspansijos rato ribą, apibrėžia siela – natūralus sulaikymo pradmuo. Dabar sielai ar dvasiai dažniausiai palikta tik moralinių kategorijų teritorija, kai tą pačią moralę, savo ruožtu, dabar lemia kolektyvinės blogio ir gėrio sampratos, naudingos visuomenei ar ideologijai tuo momentu. Tokios funkcijos kaip individo apsauga – jos neatlieka, greičiau, atvirkščiai, pastūmėja jį, kad juo būtų lengviau pasinaudoti, pasekmes paliekant išsrėbti jam pačiam, gyvenant ar mirus.

Siela yra sudėtingiausių kompozicijų stabilumą nulemiantis ir išlaikantis kūnas. Dar ir dėl to, jog egzistuoja, gyvena visose keturiose stichijose vienu metu: žemė garantuoja pastovumą, ugnis – ekstazę, oras – laisvę, o vanduo padeda su niekuo nesusitapatinti ilgam (ypač emocionaliai) ir visur praplaukti sklandžiai… Dabar sakoma, jog „kiti pasauliai“ neegzistuoja, nes mes jų nematome, negirdime, negalime paliesti, bet tai yra ne priežastis, o pasekmė: nejaučiam, nes nebeturime kuo jausti. Net, jei sielos kūną šiokį tokį dar turim, tai kontakto su juo nebepalaikome, ji –sau, o mes fiziniame kūne – sau. Pats sielos kūnas dažniausiai neišvystytas, nes nevystytas, ar koks nors aplamdytas, apkandžiotas, nesukomplektuotas. Tarp kitko, sielos subtilus kūnas dar vadintas fantazijos kūnu.

Dar apie stichijas: kiekviena jų turi savyje ir visas likusias, tik latentiniame stovyje. Jų grynų, kaip ir bet kurio, pvz, cheminio elemento, grynai išskirti neįmanoma. Nieko negalima paimti pliko, švaraus, gryno, išplėšti iš egzistencijos audinio be jokių priemaišų ir įdėti saugiai į atskirą stalčiuką. Tai įmanoma teorijoje, bet ne praktikoje, ir tai viena iš priežasčių, kodėl teorija praktikoje neveikia arba pasirodo esanti neteisinga… Kai sakoma „žemiškas kūnas“, turima omenyje, jog jame ugnis, oras ir vanduo yra ribojami, kontroliuojami žemės elemento ir veikia žemės režimu.

Siela (dvasia) arba autozoon (niekuo neišprovokuotas gyvenimas, gyvybė pati iš savęs) aktyvina kraują ir širdį. Net Oskaras Milašius rašė (J.Golovinas surado šitą jo citatą prancūziškai):“Kraujas giminingas ugniai ir šviesai. Kraujas yra šviesos, kurios mes nematome, realizacija. Šis fizinis nematomos šviesos pasireiškimas sudaro organinę judrią erdvę. Todėl viduramžiais mokytieji, turėdami omeny dvasios ir materijos vienybę, prilygino širdį saulei ir toliau formavo medicinos teoriją kūno skysčių – humorų ir žvaigždžių pagrindu. Jei širdis – mikrokosmoso saulė, tai smegenys – jos palydovas. Smegenys alchemijos kalboje pavadintos mėnuliu ne tik dėl jų spalvos. Juslinis pažinimas, išeinantis iš kraujo ir širdies, atsispindi smegenyse intelektualiniu pažinimu.

Organinės erdvės cirkuliacija yra individualios gyvybinės energijos ekspansija.

Judėjimas vyksta nuo giliai pietinio poliaus (alchemijoje, magiškoje geografijoje) – sauso ir šalto Antarktidos ledo sankaupos (žemės stichija) link elastiško vandens – „tankios karalienės Mod žemės“. Kristalizuota ledinė bedugnė pamažu užleidžia vietą elastiškai drėgmei, sugebančiai pritraukti žiežirbas ore, vos ne vos apšviečiamame karštos ir sausos liepsnos… Vakaruose žemė spaudžia jau ne taip mirtinai, akvatinės atmosferos pranašai jau matomi. Žmogaus kūne šiaurę atitinka momenėlis, pietus – klubai ir genitalijos. tai – vertikalus kelias, nuo šviesos stichijos į ledo karalystę: autozoon pamažu palieka fizinį kūną ir jis sustingsta nejudrume.

Geriausia sustoti Saulės raizginio aukštyje – humiditas radicalis (radikali drėgmė) lygyje. Čia randasi vakarinė Diana – moteriškasis vyro komponentas, arba vakarinis Merkurijus – vyriškasis moters komponentas. Ir kaip tik čia fizinis kūnas jungiasi su subtiliuoju, kas simbolizuojama raide H.

Radikali drėgmė, sumaišyta su krauju, sukuria terpę egzistuoti subtiliam (fantazijos) kūnui, kuris būtinas, kad galėti įeiti į naują, akvatinę realybę. Okeano horizontas švinta, Saulė ir yra Rytai. Tai reiškia širdies pabudimą.

Tarp kitko, Paracelsijaus ir Roberto Flado anatomijos nereiktų lyginti nei su Vedantos, nei Kundalini anatominėmis schemomis. Robertas Fladas rašė: „mūsų mokslo tikslas yra užmušti juodąjį drakoną, kurio uodega įsišaknijus bamboje, o dantys graužia Saulės širdį. Jeigu mums tai pavyktų, Mėnulio širdis – mūsų Diana – įgautų dievišką šviesą.“ Tai reikštų, jog reikia išlaisvinti rytinę, t.y. dešinės pusės širdį, iš kurios (po išvarymo iš rojaus, pagal R.F.) liko tik nedidelis rudimentas – taip vadinama „ieties formos vena“.

Kairioji – Mėnulio, mums įprastoji širdis primena podukrą, piktos pamotės vergę. Ši širdis neturi jėgų pasipriešinti racionalios sąmonės fantazijoms ar nesibaigiančio norėjimo beprasmiams kaprizams. Iš čia nuovargis, defektai, ligos. Pradžioj noriai žmones gydęs (išsimokslinimą gavęs Oksforde) Robertas Fladas, metams bėgant pradėjo teigti, jog tą ar kitą organą gydyti yra beprasmiška: toks gydymas ardo organizmo vieningumą… Galiausiai, gydytojo praktikos jis atsisakė iš viso. Ir jis ne pirmas, ir ne paskutinis iš hermetikų, pasielgusių būtent taip.

Daug kas iš amžininkų su R.Flado hipoteze sutiko, bet manė tai esant beviltišku uždaviniu… Nors, palaipsniui jis lieka vienišas šiame savo požiūryje, teigusiame, jog „kiek žmonių, tiek pasaulių. Virš kiekvieno žmogaus – jo nuosavas dangus, kiekvienas vaikšto nuosava žeme.“ Ir tai nėra metafora; ar kas nors kada nors tikrino, kaip kiekvienas iš mūsų matome dangų, kokias, kur ir kiek matome žvaigždžių?… Iš kiekvieno žemės taško dangus matosi kitaip jau grynai geografine prasme, apie mikrokosmoso – makrokosmoso ryšį nekalbant. O dar skirtingi laikai, skirtingos epochos paliko mums duomenis apie žvaigždynus, kurie nesutampa ir į nuoseklią eigą nesusirašo.

Pasirodo, apskaičiuojant žvaigždžių judėjimo dangaus skliaute trajektorijas, negalima teisingai datuoti jokių istorinių įvykių… Šiuolaikinės žvaigždžių padėtys niekaip nesutampa su trajektorijomis, jų nueitomis per paskutinius du tris keturis tūkstančius metų – pažymėtos ant to paties žvaigždėlapio, vienos yra sau, kitos yra sau. Žymiuoju „Almagestu“ – iš senovės mus pasiekusiu žvaigždėlapių rinkiniu, galima tik žavėtis, praktiniams tyrimams jis netinkamas. Ptolemėjaus „geografiją“ kūrė tas pats kolektyvas, kuris ir surinko „Almagesto“ žvaigždėlapius – žvaigždžių koordinates. Bet abu veikalai nesikoreliuoja niekaip: žemėlapiai yra sau, o žvaigždėlapiai – sau. Vartojama net kita koordinačių sistema, kitas mastelis.

Jei visus Ptolemėjaus minimus vietovardžius sužymėtume žemėlapyje, visos antikinės Graikijos mitinės vietos puikiai pasirodys randamos žemėlapyje, visas pasaulio žemėlapis rasis virš dabartinio pusiaujo ir rytinėje dabartinio nulinio meridiano pusėje. Ptolemėjus tada susuka tą žemėlapį į cilindrą ir Sinajaus kalnai -Kinijos rytinė pakrantė – atsiranda vakarų Afrikoje… Žemė ir dangus keitėsi? Žmogaus požiūris ir matymas keitėsi? Bendra žemė ir bendras dangus neegzistuoja iš viso? – Nors, Naujoji epocha mus apšvietė ir išmokė kitaip?

O mes nebesipriešinam, neabejojam ir netgi visaip jos išmislus ginam (Stoholmo sindromas) – totali mechanizacija ir technologizuota gyvenama erdvė ištraukė žmonėms iš kraujo visą gyvybinę energiją? – Totalitariniam mokslui, dabar pakeitusiam totalitarinę religiją, savarankiško žmogaus ontologinio požiūrio nereikia lygiai taip pat.

Kraujotaką kaip tokią, XVII a.pradžioje „atrado“ Viljamas Harvis. Ir nuo tada širdis privalo mušti tolygiai, pulsas – būti ritmingas. Koks tame skirtumas nuo dar neseniai paplitusio teiginio, jog „kraujas nulemia pojūčius taip pat, kaip kad žmogus mato savo akies pagalba. Nes atvirkščiai, akis be žmogaus nemato nieko.“ Taip buvo ir žinoma, jog kraujo emanacijos nulemia kokybę, tonalumą ir temperamentą to, kaip mes interpretuojam išorinį pasaulį. „Įvykiai pirmiausia prateka mūsų kraujyje, ir tik po to sutankėja iki tiek, kad pasireiškia išorėje“.

Vienas iš didžiausių pasiekimų kovoje prieš gyvybės principą yra tai, jog kraują pavyko suvesti tik į leukocitus ir eritrocitus, pamatytus per mikroskopą.

Sudėtinga kraujo substancija – vanduo, oras, ugnis – sujungia žemišką kūną su kitų stichijų erdve. Ir, jei socialinis presingas ar savos fobijos yra užspaudę žmogaus psichosomatiką, tai atsiveria tiesus kelias į asmeninius kataklizmus, kai kraują aktyvuoja ugnis.

Aktyvumas, potencialumas ir pasyvumas. Pasak Aristotelio, dievybė – grynas aktyvumas, materija – grynas potencialumas. Nikolajus Kuzanskis, formuojančią šviesą priešpastatydamas tamsai dar vis tiek tamsoje paliko aktyvumo tašką, o šviesoje – tamsos. Tokiu būdu tarpiniuose pasauliuose šviesa pereina į tamsą ir atvirkščiai. Potencija yra parakas, suspausta spyruoklė, įžeistas paauglys, aistringas nedrįstantysis, nėščia moteris. Per tam tikrą laiką potencialumas realizuoja aktyvumą: žemės stichijoje aktyvumas visada antrinis. Harmoniją tarp potencialumo ir aktyvumo galima pasiekti tada, kai širdies energija aktyviai maitina smegenis, genitalijas ir likusius organus. Analogija su Saule, Mėnuliu, Venera ir t.t. Širdies energija yra natūrali gyvybės ugnis.

x

Įdomus paradoksas: vaikystėje skaitome labai sudėtingus tekstus – pasakas, legendas, mitus ir pasakėčias. O paprastą literatūrą, pvz, Kantą ar Prustą, skaitome, kai esame jau taip vadinamai suaugę… Žiulis Vernas mums įdomus ir jaudina kaip pasakotojas, mokslinio progreso entuziastas. Ir pasakoja jis tikrai neblogai, bet mokslu domėjosi mažai ir turėjo apie jį neigiamą nuomonę – jei ji kiek ir svyravo jo gyvenimo bėgyje, tai 1903m. palikdamas nebaigtą knygą „Paskutinė Atlantida“, rašytojas uždėjo tamsų pesimistinį akcentą.

Nepaprasta, jog toks mokslinis rašytojas, visą gyvenimą domėjęsis energijos išteklių problematika, naftą ignoravo visiškai. Jį įkvėpė svajonė apie elektrą: „gamtoje egzistuoja galinga jėga, kuria galima pasinaudoti labai paprastai. Ta jėga – elektra. Pridėsiu, jog ne šiaip sau jėga, bet falinės ugnies jėgos modifikacija“. Čia jis sutaria su Bernardu Trevizonu, XV a. rašiusiu, jog „elektra – tai slaptos ugnies modifikavimas.“

Transkosminė vienybė šiame pasaulyje pasireiškia dvejopai: kiekvienas kosmologijos elementas turi dvigubą prigimtį. Motina žemė apvaisinama gėlu vandeniu, tėvas okeanas apvaisina jūros krantus sūriu vandeniu. Žemė suteikia savo kūriniams besikeičiantį ir tranzitinį gyvenimą, okeanas – amžiną gyvenimą. Nuo sausos ir šaltos žemės iki sausos ir karštos ugnies veda augantis vyriškas aktyvumas. Bet, jei teliurginėje aplinkoje ši energija paklūsta (yra prikelta iš) motinos žemės, tai jūrose ir vandenynuose yra kitaip. Vandenynas yra arčiau oro ir ugnies, jis nepriklauso nuo žemės, falinis gyvenimas okeane laisvesnis, „judrus judrioje aplinkoje“.

„Jūros druska – okeano sperma – kintančioji ugnis“ (Avicena). Pagal Babilono mitologiją, ant smėlėto okeano kranto auga palmė – gyvenimo medis. Jos šaknys minta druska : laisvas ir nevaržomas vyriškas pradas nepertraukiamai apvaisina moterišką substanciją, tuo reguliariai silpnindamas jos koncentravimo ir užgrobimo, viso ko surijimo ir galutinio nejudrumo tendencijas. Todėl, kaip minėta, okeane gyvybės kokybė yra kita.

Anglų fizikas Hemfris Deivis „Chemijos filosofijoje“ 1811m. rašė:“ jūros vanduo kupinas elektros. Klausimas, kaip ją iš ten išgauti“. Kapitonas Nemo, panašu, rado būdą išgauti „ambipoliarią“ elektrą, apie kurią rašė Edisonas – elektrą, nepriklausomą nuo ją maitinančių elementų. „Jūros vandens sudėtyje yra labai daug natrio chlorato. Jį aš išskiriu iš vandens ir juo maitinu savo baterijas. Susijungdamas su gyvsidabriu, jis sudaro amalgamą, todėl gyvsidabris baterijose nesuyra…“

Žiūrint iš dabartinės elektrotechniškos (žemiškos) taško, tai yra abejotina, bet mums leidžia imtis visai kitokio knygos, o ir Žiulio Verno kūrybos interpretavimo. J.Golovinas nemano rašytoją buvus rimtu alchemiku, bet kai kurie sutapimai įdomūs: „slaptą kūrybinę jūros druskos ugnį“ akcentavo daug kas iš alchemikų. Vakarinei Dianai veikiant jūros druską, išsilaisvina ignis secretus, pastovi ir nejuntama ugnis (vakarų Diana – visapersunkianti ir praryjanti juoda siera – materia prima).

Laivo Nautilus galimybes okeane – greitį ir sugebėjimą nusileisti į bet kurį gylį – gali garantuoti tik „slaptoji ugnis“. Ir jis šiuolaikinių povandeninių laivų nei kiek neprimena, tai greičiau povandeniniai rūmai, biblioteka, sodai su fontanu, muziejai… Nautiliaus forma – cigaras. Falas be kiaušų, jam nebereikia ką nors apvaisinti ar pastoviai save pratęsti. Jis šviečia pats ir turi taraną. Žiulis Vernas neįrengė jame nei periskopo, nei apginklavo torpedomis, nors tie technikos pasiekimai tuo laiku jau egzistavo. Nes mokslinė pusė jo nedomino. Jis buvo orientuotas mistiškai (kultūros ar civilizacijos sąvokoje tuo metu technika ir menas buvo neatskiriamai susiję – kūrybinė žmogaus veikla. Žiulį Verną domino menas, o mes, skaitydami matome jau tik techniką…), Jis kūrė visatą, kurioje nuolat kaunasi dvasia ir materija, ugnis ir ledai, kosminis falas ir kosminė vagina – kova negailestinga ir pergalės permainingos.

Nautiliaus kapitono asmenybė ir jo situacija yra dar simboliškesni: povandeninis laivas čia ne tik nepaprastas išradimas, jis čia greičiau kaip jo kūrėjo projekcija.

Kapitonas Nemo – vandens žmogus – vyras, laisvas nuo žemės motinos…

Vandenyno flora šaknimis tik prisijungia prie grunto, bet iš jo neauga. Joms reikia ne gyvybės syvų, bet tik atramos taško, nesvarbu, akmens, kriauklelės, smėlio. Nes viskas, ko reikia, kad gyventų ir augtų yra vandenyje… Toks ir kapitonas Nemo.

Žemėje laisvė negalima. Klajokliai, atsiskyrėliai, valkatos vis tiek yra surišti įvairių sąlygų ir sąlyginumų. Kapitonui Nemo neegzistuoja nei diena, nei naktis, nei saulė, nei mėnulis – tik dirbtina šviesa, kuria jis apšviečia jūrų gilumas…

Judrus judrioje aplinkoje – grynai vyriška egzistencija, falinė apoteozė. Mums toks egzistencijos lygis nesuprantamas iš principo, kadangi žemės gyventojams reikalingas periodiškumas – judėjimo ir ramybės, poilsio ir darbo, abejingumo ir aistros kaita. O svarbiausia – prieglauda, stogas, namai, stabilumas – atplėšti nuo žemės motinos mes žūvam. O dar ištekliai, pinigai, pomėgiai… Ir laisvė neateis, būnant (pasidarius) nuo viso to laisvu. Nes svarbiausia, jog tada dar vis tiek nežinai, esi laisvas kam? – Paprasti žmonės gauna energiją iš žemės motinos, o nuo jos atsitraukę lieka be nieko. Žemės žmogus – pasyvus, jo dinamizmą išprovokuoja nerimas, rūpestis, tikslas, mylimoji, mėgstamas darbas – visada kažkas iš išorės – „motinos žemės pienas“.

Vandens žmogus – kitas reikalas, jis gyvena judrioje, aktyvioje aplinkoje, bet iš žemės žmonių taško žiūrint, jų gyvenimas yra giliai beprasmiškas. Kai vandens žmogus, pavyzdžiui, gali daryti kažką kaip ritualinį veiksmą, ne dėl kažko padarymo ar rezultato pasiekimo (kas yra rezultatas judrioje besikeičiančioje aplinkoje?), bet patvirtindamas savą poziciją iš naujo, ir iš naujo gėrio ir blogio įtampos lauke. Svarbu, kas esi, o ne ką darai.

Kapitono Nemo istorija – šiuolaikinis mito apie šviesą nešantį Apoloną, besikaunantį su visa suryjančiu Pifonu, variantas. Pifonas – žemės motinos partenogenetiškai, pačios iš savęs pagimdyta baisybė. Kapitono Nemo totalus žemės atsisakymas iššaukia jos įtūžį ir jis turi nuolat kautis su materijos pasauliu: pavyzdžiui, jis gina banginius, simbolizuojančius pasaulio ašį, nuo plėšriųjų kašalotų sudarytų tik iš snukio ir dantų… Nautiliaus taranas triuškina monstrus, traiško į gabalus tuos begalinio plėšrumo monstrus ir plaukia kraujo jūra keletą mylių su juoda vėliava ir auksine raide N.

Nemo – niekas, sužibėjusi paslaptinga auksinė ugnis naktyje. Be žemės, be tėvynės. Aušros, saulėlydžiai, metų laikai neturi jam jokio skirtumo… Todėl jo laivas atsiplėšia nuo žemės ir gyvena „kosminiuose okeano vandenyse“. Žiulis Vernas pasirodo esąs pasaulių kūrėjas, iš principo vyriškos gyvenimo paradigmos autorius. O gyveno jis kaip tik įsibėgėjančio matriarchato (materializmo) laikais, kai vyriškas intelektas galutinai virsta racionalumo ginklu, stimuliuojančiu visa praryjančią protingąją materiją. Bet kapitonas Nemo iš tokios globalios situacijos išsilaisvina.

Nepriklausomybė kaip artėjimas prie laisvės.

x

Hermetikos procesai hermetiški. Princesė – argentum, mėnulio sidabro potencija, materia prima. Hermetiškai žiūrint, princesė miega viduriniame, tarpiniame pasaulyje, kur vyrauja nei šviesa, nei tamsa, o vidutinės jų savybės. Tai – kvintesenciškai organizuota materija prima magisterium alba. Joje slypintis vyriškas pradas – latenta forma substancialis…

Arba ji atsibunda, arba yra pažadinama – vyriška princo energija įveikia brūzgynus, amžinus ledus, princesė atgyja ir su ja dirbama toliau… Jei princesė atsibunda pati, joje iš jos pačios – partenogenetiškai – gimsta „filosofų sūnus“.

Sapnuojančią princesę pabudina joje sutelktas vyriškas pradas – „tikroji ugnis Merkurijaus širdyje“. Šios ugnies aktyvumas paverčia argentum į purpurinį saulės sidabrą. Tai – Afroditė.

Pagal Orfėjišką teogoniją yra trys Afroditės: Pandemos, Anadiomena ir Uranija.

Afroditė Pandemos – žemiškoji Didžioji Motina: mes randamės tikrajame žemutiniame pasaulyje, kur individualumas ir nedalomumas jau suyra, išsidalina dalimis, o vyriškas pradas randasi tašku moteriškame lauke. Dabar mūsų gyvenamo istorinio vyksmo esmė yra pasinėrimas į „kito“ tamsą, į ištirpinančią viską moterišką substanciją – į sociumą, į kiekybės viešpatavimą, pinigų karalystę… Tokie reikalai Afroditės Pandemos sferoje – pas žemės Didžiąją Motiną. Ta „kito“ tamsa – fiziškumas, kūniškumas, materialumas. Gyvuliškumas…

Vyrai pasireiškia jau tik kaip motinų sūnūs, jų jėga eina iš moteriškos gravitacijos, atitinkančios „juodą degančią sierą“ alchemijoje (sulfur combustis, sulfur arsenicum). Todėl jam lemta amžinai likti sūnumi, priklausyti nuo žemiškos moters, vergauti jos fizinio kūno grožybėms.

Šio būties plano lygyje, moteriško ir vyriško pradmenų (sulfur combustis ir magnesia nigra) buvimas, koegzistavimas – neįtikėtinas opozicijų junginys. – Kažkas panašaus leistina aukštesnėje, mėnulio sferoje – viduriniame pasaulyje, plytinčiame tarp žemės ir dangaus. Ten ir tiktai ten moteris – mylimoji ir sesuo (sorror mystica). Ten Žemė neslegia jų savo likusiais elementais. Atmosfera išretėjus iki tankaus, tampraus vandens (gummi hermetica). Ten princesės – materia prima – ir reikia ieškoti, ji ištirpus fontane pasak mito, kuriame Heraklis persekiojo nimfą Hile… ji atrodo kaip melsva lelija, pasirodo miegančia ant sniego gražuole…

Subtilus mūsų sapnų – o taip pat pasakų, spalvų, fantastinių peizažų – kūnas yra sielos kūno substancija. Neoplatonikai pabrėžia skirtumą tarp vaizduotės ir fantazijos. Vaizduotė, taip pat kaip racionalus mastymas yra pasyvi ir priklauso nuo fizinio gyvenimo. Iš čia nuomonė, jog sapnas – tai realybės likutis… Fantazija – „pojūčių centras“, „jausmų jausmas‘ (Sinezijus). Ir vienas dalykas yra užmerktomis akimis matyti anksčiau pastebėtos moters atvaizdą, ir visai kita – kai pasirodo visai nežinoma, fantominė esybė.

„Pasyvioje, nerangioje sieloje išoriniai dirgikliai iššaukia nevalingus jausmus. Kai jausmai iš tikro privalo sukurti savus objektus“ (Polis Valeri). Tai padeda suprasti išmintingos širdies, protingo jausmo, inteligentiškos sielos prigimtį.

„Jausmo šerdis – visada šviesa. Šis šviesos aktyvumas pakelia žvaigždynus žmogaus sieloje – pasaulis pajaučiamas aiškiau ir įvairiau, nei įprasto matymo ribose ir plokštumose… Mintis yra tik jausmo vaiduoklis – mirštantis jausmas, nublankęs, silpnas gyvenimas“ (Novalis). Jausti ir galvoti yra vieninga gyvenimo dinamika. Negalima pasakyti: kažkas vadovaujasi protu, o ne jausmu. Vienos mintys randasi periferijoje, kur jausmas jau išjaustas, arba dėl jų netikrumo, silpnumo ar jausmo neigimo. Kitos mintys yra padiktuojamos ramaus žiaurumo, pavyzdžiui, – „objektyvi analitika“.

„Vidinė šviesa“ – autonomiško jausmo aidinė ugnis, niekam neskolinga dėl savo gimimo. Ji neturi opozicijos – šešėlio ar tamsos. Jos „taip“ neturi „ne“. Be šios aidinės ugnies miegančioji princesė liks amžina somnibule savo brūzgynuose pasimetusiuose rūmuose. Vidinės šviesos emanacijos persmelkia Afroditę Anadiomeną, iškildamos iš jos esybės gilumų. Šios Afroditės kūnas subtilus, lankstus, be aiškių kontūrų, išnyksta miražu. Išsisklaido kaip apgaulingas rūkas. Jos harmonija – pavergiančiame neapibrėžtume. Kosminio vandens stichija – fantazijos materija.

Tai nurodo į lėtą, pradingstantį lengvabūdiškumą, kur pojūčiai išsisklaido ar sutampa su objektu: tai tampa nebe objektas, bet somnanbuliškas horizonto nutolimas… Aktyvus stebėjimas sujungia vandenyje mėnesienos šešėlius, koralų spalvos žiedlapius, paauksintus vandens augalus, žaibo blyksnį, priverčiantį vandenį suputoti jautrų moters siluetą, kylantį iš vandens į dangų ir sukėlusį okeane purpurinius ratilus.

Jei Afroditės Pandemos kūniškos grožybės sudrasko į chaosą bet kurią tvirtą kompoziciją, tai Afroditės Anadiomenos pasirodymas pažada ilgai lauktą vieningumo momentą… Jei juodas kraujas – sulfur arsenicum – yra ištąsantis kūną disonansas, tai Novalio „taurė- baseinas“, nepaprasta moteriška būtybė A.Rembo eilėse yra amžino moteriškumo aspektai. Amžinas moteriškumas ištirpsta vandeniu vandenyje ir koncentruojasi dieviška forma – materija, kur materija ir forma pilnai sutampa. Tai ištirpimas ir kartu koncentracija, iš centro ir į centrą sklindančios jėgos (alcheminė solve- coagula) lengvai ir harmoningai sujungtos. Neaiškiame ir keistame amžino moteriškumo reiškinyje vyriškas jausmingumas, prarasdamas savo agresyvų susijaudinimą, įgyja ramybės atspalvius – taip fizinėje alchemijoje, siera po kalcionavimo sublizga paslaptinga minkšto aukso ugnimi. Šis „naujas jausmingumas“, persmelktas šviesia aistra – Afroditės Anadiomenos dieviškumo atmosfera jam svetima, bet džiuginanti.

Ar tai egzistuoja tik teoriškai? – Ne, sielos akys jaučia, mato Anadiomeną… Poetai, norėdami to ar ne, šaukiasi Orfėjiškos tradicijos, Hesiodo mito grožis jiems per daug žiaurus. Į jūrą krintančios nupjautos Urano genitalijos, Afroditės gimimas iš kruvinos putos – košmariškas motinos Gajos kerštas: autonomiškas vyriškas pradas atmetamas nuo pat pradžių. Pagal Orfėjiką, Anadiomena miega okeane, okeano ir ištirpinta. Ir, kai jos vidaus centre atsibunda Erosas, vanduo koncentruojasi, įgaudamas maksimalią potenciją – sužydi potenciniu, žvaigždišku, slaptu dieviškumu. Erosas formuoja jos kūną, iškyla, apšviečia jį perlamutrine – purpurine tobula įtempta konkretizacija.

Afroditės Anadiomenos gimimas epochinis ir kardinalus. Tai graikų panteono pirmoji deivė – motina, sukurta sperminio aidoso. Tai – vyriška opozicija katatoniškom dievybėm, tokiom kaip Kibelai, Demetrai, Afroditei Pandemos… Vietoj mamos sūnelio, išdykaujančio Kupidono čia pasireiškia Erosas – Hermis – falinė energija. Hesiodo versija visiškai matriarchinė: nupjautų Urano genitalijų kraujas priduoda koloritinę įtampą moteriškai substancijai. Bet neoplatonikų versijoje visa tai įgauna kitą, amžino moteriškumo reminiscencija. Orfėjinė Afroditė Anadiomena gimsta okeane, joje kaip kriauklėje perlu miegojusio Eroso emanacijos: apšviestos saulės, sukelia jos kūno fermentaciją.

Tiktai žinojimas apie Afroditę Anadiomeną suteikia Afroditės Uranijos nuojautą.

Parinko ir išvertė: Gaiva Paprastoji