infa.lt

iš knygos Nassim Nicholas TALEB „Prokrusto lova“

Aforizmų autorius visą gyvenimą dirba su problematika, apimančia atsitiktinumą, sėkmę, tikimybę ir netikrumą, nežinojimą ir žinias. Dalinai literatas – eseistas, dalinai empirikas, dalinai- praktinis matematikas ir biržos traideris. Dėsto Tikimybių teoriją Masačusetso universitete, tokių bestselerių kaip „Apkvailinti atsitiktinumo“, „Juodoji gulbė“ ir kt., išverstų į daugybę kalbų, autorius. Gyvena Niujorke.

Mėgsta cituoti ir remtis antikiniais autoriais, ypač stoikų išmintimi ir filosofija, todėl nekeista, jog modernūs laikai jo akyse nuolat išrodo kvailai. Jis daug kalba apie tai, jog kvailys visą sėkmę, kuri jam nutinka, priima kaip sau natūraliai priklausančią ir godus gauti jos dar daugiau, o protingas negali sėkmės priimti, nepagalvojęs apie daugybę kitų ir kitokių variantų, kuriuose ji nebūtų jam atėjus ar atsitikus, ko pasekoje gyvenime yra kuklesnis, atsargesnis ir dėkingesnis….

Nes, taip pat kaip nenumatyta sėkmė, žmogų gali ištikti ir nenumatyta nesėkmė, ir nėra kuo džiaugtis ar didžiuotis, nes, kol žmogus gyvas, visada viskas dar gali pasikeisti. Kas padaro žmogų stipriu? – „kol iš manęs yra ką atimti, ko man bus gaila, – aš pažeidžiamas ir, vadinasi, silpnas“. Senekos „Laiškų Lucilijui“ tomelį N.N.Taleb visada turi su savimi…

Apie tai, kur gimęs ir augęs, iš kokių tradicijų kilęs, N.N.Taleb pasakoja sekančiai:

„Daugiau nei tūkstantmetį Viduržemio jūros rytai buvo vadinami Syria Libanensis arba Mount Lebanon, ir tenai laikėsi daugiau nei tuzinas sektų, etnosų ir tikėjimų – dabar tai rodosi vos ne magija, bet visa tai funkcionavo taikiai: socializacija tarp bendruomenių vyko pagal nusistovėjusį protokolą ir taisykles. Neramumai galėjo būti krikščionių ar musulmonų bendruomenių viduje, bet ne tarp bendruomenių!

Miestai buvo helenistiniai ir daugiausia apgyventi prekybininkų, keliaujama buvo daugiausia jūra, o kalnuose laikėsi visokių rūšių religinės mažumos, kažkada bėgę į ten nuo krikščionybės ir musulmonų ortodoksų persekiojimo. Tą jų mozaiką sudarė krikščionys – maronitai, armėnai, bizantijos graikai- sirai, o kur dar Romos katalikai, užsilikę nuo viduramžių…

Musulmonai – šiitai ir sunitai, druzai ir keletas žydų. Tokiose sąlygose tolerancija buvo tradicija, savaime suprantamas dalykas – pasiekta stabili pusiausvyra buvo vertinama ir branginama… Bizantiečiai vadino save romanais (roumeli), paskutinis kraujo praliejimas buvo atsimenamas iš kryžiaus žygių laikų. O paskui šį kraštą paliko ramybėje tiek arabai musulmonai, domėjęsi karu, o ir poezija, tiek ir vėliau – turkai otomanai, domėjęsi karu ir malonumais – ėmė mokesčius ir buvo galima toliau užsiimti kuo užsiėmėme – prekyba, kas buvo nuobodu kultūringo žmogaus požiūriu, ir senųjų graikų bei aramėjų tekstų vertimais…

Ankstyvame XX amžiuje, kai Osmanų imperija krito, radomės inkorporuoti į šalį, vadinamą Libanu. Ji irgi buvo stabilus regionas, nors suformuota taip, kad krikščionių būtų dauguma: staiga visi turėjo įtikėti, kad Libanas yra nacionalinis vienetas. Krikščionys įsijautė į savo, kaip Vakarų kultūros centro ir pradininkų vaidmenį, o visi kiti jau tapo tik tos Vakarų kultūros langu į Rytus. Čia aptinkame klaidingą statistikos pritaikymo atvejį – šalies sudarytojai nepagalvojo, kaip ją sudarančios bendruomenės vystysis toliau, kad jų demografijos procesai vyks skirtingu intensyvumu ir krikščionys savo dominavimą turės perleisti musulmonams.

Levanto – aš šį senovinį, tradicinį pavadinimą iki šiol mieliau vartoju gimtojo regiono įvardijimui – gyventojai tradiciškai buvo Romos imperijos piliečiai, kas leido, pvz, apaštalui Pauliui, sirui, laisvai keliauti po antikinį pasaulį. Žmonės jautėsi esą kultūros centre, kur viskas vyko, ir susijungę su likusiu pasauliu: visuomenė buvo labai atvira, gyvenimo būdas kultūringas, rafinuotas, ekonomika klestėjo, klimatas buvo kaip dabar Kalifornijoje, kalnų viršūnės snieguose, Viduržemio jūra čia pat… Aš buvau per jaunas, kad galėčiau daug iš to prieškarinio rojaus laiko prisiminti, bet ne veltui tapau besipriešinančiu idealistu, nenorinčiu dalyvauti tame seno Džeimso Bondo filmo dekore ir gyvenimo stiliuje – mano skonis buvo priešiškas prabangai, pertekliui, visko matavimui pinigais, kas tada buvo taip būdinga Levantui.

Šis rojus dingo po keleto šūvių ir sprogusių patrankų sviedinių, pusantro tūkstantmečio sėkmingo etninio sugyvenimo – karas, radęsis iš niekur ir trukęs pusantros dekados, pavertė Libano rojų į pragarą. Pilietinis karas tarp krikščionių ir musulmonų (bei juos parėmusių Palestinos pabėgėlių) – mūšiai vyko Beiruto centre, tarp gyvenamų namų, gatvėse -frontas buvo už šimto metrų nuo mano licėjaus. Kardų amžiuje tai gal būtų buvusi tik vendeta, akis už akį, dantis už dantį, o dabar, egzistuojant žymiai galingesniems ginklams, išvirto ilgu ir baisiu karu… Tiesa, fizinius sugriovimus atstatė greitai – motyvuoti darbų rangovai, papirkti politikai ir naivūs akcininkai – ir viskas apsitvarkė. Bet, karas sunaikino šimtmečiais kultivuotą kultūros sluoksnį, formuotą etninės ir religinės įvairovės ir pakantumo, ir dariusį Levantą intelektualinės kultūros centru…

Krikščionys ėmė išsivažinėti jau osmanų laikais pradedant, kas išvyko į Vakarus, pasikeitė vardus ir įsimaišė ten į vietinius gyventojų sluoksnius. Ir šis egzodas tik spartėjo ir spartėjo: staiga kultūringų žmonių kiekis sumažėjo tiek, jog radosi vakuumas – niekuo nebeužpildyta tuštuma. Protų emigraciją labai sunku sustabdyti ir daug iš senųjų tradicijų, kultūros, inteligencijos tokiu būdu yra prarandama visam laikui – pilietinis karas buvo ir pasekmė, ir priežastis, ir suteikė procesui jį užbaigiančios jėgos.“

Knygos pavadinimui N.N.Taleb panaudojo antikinį mitą apie lovą, į kurią jei kažkas netilpdavo įguldyti, tai jį patrumpindavo kardo pagalba – daugiasluoksnė ir daug pasakanti bet kuriame kontekste metafora. Toliau seka kažkiek mano atrinktų ir išverstų aforizmų:

Jei moksle žmogaus sėkmė priklauso nuo teisingo, pilno pasaulio įsivaizdavimo, tai sėkmę versle atneša kuo didesniam skaičiui tų, kurie pasaulio ir jo mechanizmų adekvačiai kaip tik neįsivaizduoja.

Aš įtariu, jog Sokratą nuteisė mirti todėl, nes per daug aiškiai galvojantis žmogus rodosi nepatrauklus, svetimas ir netgi nežmogiškas.

Išsilavinimas protingą žmogų padarys truputį protingesniu, o kvailį – žymiai pavojingesniu.

Dviguba modernių laikų bausmė: ir susenstama prieš laiką ir gyvenama ilgiau.

Darbas sunaikina tavo sielą, nejučiom vis labiau užimdamas tavo smegenis ir pasiglemždamas tavo laisvą laiką – profesiją rinkis apgalvotai, rūpestingai!

Gamtos esame užmanyti laisvei, pvz, niekada nekartoti tiksliai to paties judesio. Nelaisvėje (kontoroje, sporto salėje, grūstyje vykstant į darbą, sportuojant) visa, ką darome, yra tik automatiškas streso traumos pasikartojimas. Ir jokios įvairovės ar net atsitiktinumo…

Jei ryte tiksliai žinai, kaip atrodys tavo diena, esi jau truputį negyvas. Kuo tiksliau žinai, tuo labiau miręs esi…

Tarp vandens ir ledo tarpinės stadijos nėra. Bet tarp gyvenimo ir mirties yra ir ji vadinasi tarnyba.

Tuščias laiko leidimas yra tavo sielos maištas prieš įkalinimą, kuriame randiesi.

Pildosi svajonė turėti kompiuterius, besielgiančius kaip žmonės: vienos generacijos bėgyje į kompiuterius transformuojami žmonės.

Dauguma žmonių bijo likti be audiovizualinės stimuliacijos, nes tada turėtų kažką galvoti ar įsivaizduoti patys. Ir tai būtų tas pats per tą patį, nes jie nieko sugalvoti negali.

Atjaučiantieji – į atjautą linkusieji – vieną liūdesį pakeičia kitu lengviau, nei liūdesį – į džiaugsmą.

Jei tau viskas greitai nusibosta, tai nesąmonių atpažinimo detektorius tavyje funkcionuoja; jei daug ką pamiršti – tavo proto filtrai irgi veikia. Ir, jei dažnai apima liūdesys, esi žmogus…

Kasdieninės kalbos nepakanka, kad tiksliai išreikštume šventumą, bet apie kasdienybę kalbėti kaip apie šventą – įmanoma.

Religija yra ne tiek tam, kad žmogui pranešti apie dievo buvimą, kiek tam, kad žmogų įtikinti, jog dievas – ne jis.

Kai Prancūzija kolonizavo Alžyrą, buvo manyta, jog su laiku tenai įsivyraus ir prancūziška virtuvė… Vietoj to kuskusą dabar valgo prancūzai.

Sunkiau pasakyti NE yra tada, kai nenori iš tikro. Kai tau daugmaž vienodai, tada NE pasakyti yra lengva.

Tau bus pavydima pasisekimo, turtų, inteligencijos, išvaizdos, statuso… Bet išminties tai jau labai retai.

Nevykėlį atpažinsi, kai jis operuoja bendrybėmis – skundžiasi žmonijos trūkumais, nurodo į žmonių aklumą, prieštaringumą ir iracionalumą – bet pats visu tuo nepasinaudoja praktikoje, nei kad gautų iš to naudos, nei kad ir šiaip sau, juokais…

Neapykantą suvaidinti yra žymiai sunkiau, nei meilę. Apie apsimestinę meilę girdime dažnai, bet apie apsimestinę neapykantą – niekada.

Vyriškumo priešingybė yra ne bailumas, opozicijoje vyriškumui stovi technologijos.

Skaityk tik tai, kas parašyta seniau, nei prieš šimtą metų; nevalgyk vaisių, išvestų per paskutinį tūkstantmetį, negerk nieko iš paskutinių keturių tūkstančių metų, tik vyną ir vandenį… Neklausyk žmogaus, senesnio nei 40 metų amžiaus: kas neturi polinkio į heroizmą, ima mirti jau nuo 30- ties.

Civilizuotu būsi tapęs tada, kai sugebėsi ilgą laiką nieko neveikti, nieko nesimokyti ir išbūti nieko neatnaujindamas ar netaisydamas… Ir visiškai nesijausi dėl to kaltas.

Modernumas reiškia žmogų be heroizmo, gyvenimą – be didybės ir amžių – be išminties.

Noras būti efektyviu sutrukdo žmogui nugyventi poetišką, didžiadvasišką, elegantišką, reikšmingą ir herojišką gyvenimą.

Sveikata yra stiprybės požymis, žinoma. Bet, kai jos nėra natūraliai ir jos tenka siekti specialiai, ieškoma jos, ją norima susikurti ar pasigerinti, tai jau reiškia ne ką kitą, kaip kad kažkur giliai žmoguje slypinčią nepagydomą silpnybę…

XX amžius baigėsi socialinės utopijos krachu. XXI amžius baigsis tokiu pat technologinės utopijos krachu.

Egzistuoja du žmonių tipai: tie, kurie siekia laimėti ir tie, kurie bet kuria kaina siekia laimėti ginčus. Tai – visada skirtingi, niekad ne tie patys žmonės.

Atsiprašoma paprastai tam, kad būtų galima daryti tą patį vėl.

Labai daugeliui reiktų ieškoti ne mirties priežasties, kai jie numiršta, bet priežasties, dėl ko jie gyvena, kai vis dar gyvi…

Mėgstantys išnaudoti kitus labiausiai pasipiktina, kai kažkas pasinaudoja jais.

Viskas apie viešas figūras yra neteisybė, kad ir kas būtų sakoma, kol jie neima grasinti teismu. Tada jau reikia suklusti.

Kaip aš matuoju pasisekimą? – Pagal tai, kiek žmogus turi laiko, kurio neturi kur dėti…

Gera knyga bus geresnė skaitant ją antrą kartą. Labai gera knyga – skaitant trečią… Bet kuri knyga, kurios neskaitysi iš naujo, yra neverta skaityti iš viso…

Jei išėjus prasibėgti tau būtina klausytis muzikos,– lik namie. Ir jau visai geriau būtų, jei paliktum ramybėje ir muziką…

Gyvensi tikrą, realų gyvenimą tada ir tik tada, kai savęs su niekuo ir jokioje srityje nelyginsi ir nelenktyniausi.

Nepagydomai sergant gamta leidžia tau mirti, sutrumpindama tavo kančią. Medicina leidžia tau gyventi, ją prailgindama.

Kai kurios idėjos gimsta rašant. Kitos – užrašytos numiršta.

Klasikinės pasaulėžiūros pasekėjams atletų varžybos yra labai skaudus reginys: iš visų jėgų stengiamasi tapti gyvūnu, o ne žmogumi, kai nebūsi nei toks greitas, kaip leopardas ar stiprus, kaip jautis, irgi…

Įgūdžiai, kurie persiduoda – gatvių kovos menas, sugebėjimas išgyventi klajojant gamtoje, talentas gundymams, plati erudicija. Nepersiduoda tai, kas išmokta mokykloje, išsitreniruota sportuojant, atrasta laboratorijoje – žodžiu tai, kas organizuota ir supaprastinta.

Galima rašyti, kad nepamirštum. Galima – kad nebeprisimintum.

Jei profesorius negali paskaityti paskaitos jai specialiai nepasiruošęs, neik tokio klausytis. Žmonės turėtų dėstyti tik tai, ką jie įsisavinę organiškai, polinkio ir smalsumo dėka… Arba ieškoti kito darbo.

Rašytojai atsimenami dėka jų geriausių kūrinių, politikai – už jų klaidas, o verslininkų neatsimena niekas.

Kaip tarp rašytojų yra skirtumas, vieni mėgsta rašyti, kiti – džiaugiasi parašę, taip ir skaitytojai, vienas knyga mėgaujasi skaitydamas, kitas – džiaugiasi perskaitęs.

Lygiai kaip ir politikais ar menininkais, biurokratais gimstama, o ne tampama. Normaliam žmogui kainuoja neįtikėtinai daug pastangų ir energijos, kad susikoncentruotų į nuobodulį sukeliančius biurokratinius reikalavimus.

Yra knygų, kurių negali suvesti į trumpą turinio perpasakojimą… Žinoma, daugiau yra tokių, kurias sėkmingai galima sutraukti į dešimt puslapių, ir dar daugiau tokių, iš kurių, sutraukus, lieka tuščia vieta…

Kvailys nesijaučia kvailu, koncentruodamasis į tai, ką jis žino ir ko nežino kiti… Jei jis elgtųsi atvirkščiai, tada, žinoma, kvailu nesijausti taip lengvai nepavyktų.

Žurnalistai nesugeba suvokti, jog tai kas įdomu, nebūtinai yra ir svarbu. O dauguma jų netgi nesupranta, jog kas sensacinga, tai nebūtinai ir įdomu… Žurnalistai tampa didžiausiu pavojumi pasaulyje, kuris yra vis kompleksiškesnis, o jame gyvenančios masės – vis kvailesnės.

Informacijos amžiaus nelaimė yra tai, jog jos daroma žala yra didesnė, nei nešama nauda, ir tas skirtumas sparčiai auga.

Auksinis balnas ant dvesiančio arklio problemą tiktai pablogina. Pompastiškas formos ligotumas turinio tuštumą padaro tiesiog vimdančiu…

Kad geriau suprastumėt progresą: visos vietos, kurias vadiname bjauriomis, yra žmogaus rankų sukurtos ir modernios, niekada – natūraliai susidariusios ar istorinės…

Studijuoti neurobiologiją, kad suprastum žmogų, yra tas pats, kas studijuoti tušą, kad suprastum literatūrą.

Dauguma taip vadinamų rašytojų vis rašo ir rašo, neprarasdami vilties, jog tokiu būdu vieną dieną jie atras kažką, apie ką parašyti tikrai verta.

Ką išmokau pats, tą aš vis dar ir atsimenu.

Neišmintingas įprotis – pabrėžti, ką bendro turim su draugais, kuo skiriamės nuo svetimų ir kuo kontrastuojame su priešais.

Daugybė žmonių yra tiek neoriginalūs, kad studijuoja istoriją, ieškodami klaidų, kurias galėtų pakartoti.

Kad kažkas paprasta gali būti svarbu, o tai, kas svarbu – paprasta, yra sunkiausia įtikinti tuos, kurie gyvena iš algos, gaunamos už painius, neaiškius ir sudėtingus procesus.

Daug kas iš to, ką manome esant atsitiktinumu, gali būti mūsų kontroliuojama, bet tikroji tragedija yra tame, jog tas pat galioja ir atvirkščiai.

Medicinai taip ilgai pavyksta kvailinti žmones ir pozicionuoti save kaip labai sėkmingą tik todėl, kad savo pasisekimus ji visokeriopai reklamuoja, o nepasisekimus palaidoja, tiesiogine to žodžio prasme.

Kuo modernumas man labiausiai nepatinka?- kad jame vis labiau vienas nuo kito atsiskiria, kas etiška ir kas legalu.

Mes labiausiai linkę padėti tiems, kuriems to reikia mažiausiai.

Pirmas žingsnis į didybę padaromas tada, kai sugebama neapykantą iškeisti į mandagų niekinimą…

Jei man meluoji, meluok ir toliau. Nesužeisk manęs, netikėtai pasakydamas tiesą…

Religija ir etika pradėjo tuo, jog žadėjo dangų tiems, kurie darys gerą. Ilgainiui tai perėjo į žadėjimą dangaus, kol darys gera, ir dabar jau užsiimama tik pasižadėjimo daryti gera iškaulijimu.

Nevadink didvyriais tų, kurie neturėjo kitos išeities.

Įdomu, ar sukčiams ateina į galvą, kad sąžiningi žmonės galėtų būti, jeigu ką, žymiai labiau suktais už juos visus kartu sudėjus?

Pasitikėk tais, kurie pasitiki tavimi, ir netikėk tais, kurie visada įtarinėja kitus.

Šunis dažnai laiko tie, kurie kiekvieną savo gyvenimo minutę praleidžia save „piarindami“ – jiems reikia jų gyvenime kažko, kam jie nesijaustų privalantys daryti gerą įspūdį.

Kai nežinai, ką pasirinkti, tai nesirink nieko.

Stipriesiems jų padarytos klaidos yra nauja informacija, o silpniesiems jų klaidos yra tiktai klaidos.

Vis dažniau pasitaiko akademikai, tokiais tapę ne dėl savo inteligencijos, bet tik todėl, kad nepakenčia netvarkos.

Taip pat kaip jautienos valgymas iš tavęs nepadaro karvės, filosofijos studijos nepadarys tavęs išmintingu.

Kompiuteriniai žaidimai buvo sukurti, kad nieko herojiško savyje neturintys irgi galėtų pajusti laimėjimo skonį. Kai realiai, gyvenime, niekas tikrai nežino, laimėjo ar pralaimėjo (bent jau iki tol, kol tampa per vėlu), bet kas yra herojus ir kas – ne, gyvenime atskirti galima labai lengvai.

Žmonija menkėja: vis labiau žmogiška drąsa atskiriama nuo karo veiksmų lauko. Leidžiant snargliams su kompiuteriniais įgūdžiais žudyti kitus žmonės be jokios rizikos sau.

Brandų vyną iš plastikinių puodelių gerti dar atsisakome, bet klasikinę literatūrą e-readeryje jau skaitome ir nieko…

Žinių problema: yra žymiai daugiau knygų apie paukščius, parašytų ornitologų, nei knygų apie paukščius, parašytų paukščių… Ir knygų apie ornitologus, parašytų paukščių.

Tobulas kvailys supranta apie kiaules, spoksančias ir neatpažįstančias perlų, bet nesusivokia pats esąs analogiškoje situacijoje.

Apstulbina ir pralinksmina žmonės, kurie jaudinasi dėl to, kas visai nejaudina tavęs. Bet labai pesimistiškai nuteikia tai, kad niekas nesijaudina dėl to, kas svarbu tau.

Ekonomikos mokslas tolygus mirusiai žvaigždei. Jis vis dar švyti, bet tu jau žinai, kad jis miręs.

Daugiausia žalos pasauliui yra padarę kompetentingi specialistai, darantys gera. Geriausi jo patobulinimai įdiegti nekompetetingųjų ir gera daryti nesiekiančių.

Eilinį žmogelį labiausiai įžeidžia smulkūs dalykai, bet prieš didelius jis lieka pasyvus, nusižeminęs ir tylus.

Klasikos laikų žmogaus didžiausia baimė buvo mirti nešlovingai. Modernus žmogus jau bijo tiktai mirti.

Meilė be aukos, be pasiaukojimo, primena vagystę…

Vedybos yra valstybės remiamas procesas, kad feminizuotų vyrus, ir feminizuotų moteris, irgi.

Vienintelė problema to, kuris juoksis paskutinis, bus ta, jog jam teks juoktis vienam…

Kadangi mūsų protas yra linkęs mažinti informacijos kiekį, mes kiekvieną fenomeną mieliau bandome įsprausti į Prokrusto lovą, sudarytą iš aiškių ir žinomų kategorijų (atmesdami tai, kas nežinoma), nei bent akimirkai nustojame kategorizuoti ir bandome suvokti, kas tai yra iš tikro.

Smegenys įpratusios rasti nuoseklumus, tiek realius, tiek matyti juos ten, kur jų nėra. Atsitiktinumai rodosi neatsitiktini – dieną naktį dirbančios smegenys greičiau sukurs mums neteisingą, bet simplistinį naratyvą, nei prisipažins, kad (kol kas) naratyvo sukurti nepavyksta.

Protas gali būti puikiu įrankiu savęs apgaudinėjimui: jis neskirtas suprasti kompleksiškumą ir nelinijinį netikrumą, atsitiktinumą. Kuo daugiau informacijos, tuo daugiau apgaulingų iliuzijų – modernių laikų ir informacinio amžiaus paseka, jog mūsų proto architektūra vis labiau neatitinka pasaulio, kuriame gyvename.

Kvailio problema – jo žemėlapis neatitinka teritorijos. Nesvarbu, kad kvailys – persimokinęs, akademikas, žurnalistas, laikraščio skaitytojas, mechanistinis mokslininkas, pseudoempirikas, jis arogantiškas nesiskaityti su tuo, ką mato, užmerkti akis, ir įsivaizduoti, kad ne, teritorija žemėlapį atitinka… Nesvarbu, kad tenka atkirsti galvą, svarbu kad likę 95% į Prokrusto lovą sutelpa.

Su Švietimo epocha prasidėjo įtampa tarp racionalizmo (kaip mes norėtume, kad viskas būtų, kad mes tai suprastume) ir empirizmo (kaip viskas yra). Mes kaltiname pasaulį, kad jis neatitinka mūsų racionaliųjų modelių. Žmonės bandomi pritaikyti technologijai, etiką verčia atitikti darbo rinkos reikalavimus, ekonominis gyvenimas turi atitikti teorijas ir žmogaus gyvenimas turi būti įspraustas į vieną ar kitą naratyvą.

Tam tikras mokslinis autizmas žmoniją vis labiau nusilpnina, su pasitikėjimu kalbėdamas apie tai, ko iš tikro nežino… kai klasikų laikysena prieš tai, kas nežinoma, buvo žymiai kuklesnė. Ir tai darė juos kaip tik stipresniais. Štai ir matome klasikų išsilavinimą, eleganciją ir drąsą priešpastatytą modernumo apsimetinėjimui, moksliškumui ir išverstaskūriškumui.

Prigyvenom iki to, jog tavęs rimtu veidu gali paprašyti paaiškinti aforizmą…

Rašytojas Umberto Eco buvo tokiu retai pasitaikančiu mokslininku, kuris kartu buvo ir enciklopedistas, jo įžvalgos – įdomios ir jis pats – nenuobodus. Jis turėjo didžiulę asmeninę biblioteką – 30 000 knygų – ir dalino savo lankytojus į dvi kategorijas: tuos, kurie reaguodavo „oho, ponas profesoriau, kokią biblioteką turite! Kiek iš visų šitų knygų jūs esate perskaitęs?“ ir tuos, retai pasitaikančius, kurie suprato patys, jog asmeninė biblioteka yra ne savo ego iškėlimui ir įtvirtinimui, bet naudojama paieškoms, tyrinėjimams, studijoms. Perskaitytos knygos yra žymiai mažiau vertingos už tas, kurios dar neskaitytos. Bibliotekoje jūs knygų turėtumėt turėti tiek daug, kiek tik leidžia jūsų pajamos ir finansiniai įsipareigojimai. Kuo ilgiau gyvenate, tuo sukaupiate daugiau žinių ir daugiau knygų – augantis neskaitytų knygų kiekis jūsų lentynose žvelgs į jus vis labiau piktdžiugiškai…

Ir tikrai, kuo daugiau žinote, tuo ilgesnės neskaitytų knygų eilės – vadinkime jas antibiblioteka.

Mes linkę matyti savo žinias kaip nuosavybę, jas kaupti, saugoti ir tausoti. Jos kaip koks ornamentas, dekoracija, leidžianti mums pajusti augantį mūsų svarbumą. Taigi, daugumos palinkimas įžeisti U.Eco bibliotekinę silpnybę, ateina iš koncentravimosi į tai, ką žmogus žino… Tas pats vyksta ir kitose proto veiklos srityse. Pvz, žmonės neateina prašytis į darbą, nešini reziume to, ko jie nestudijavo, neišbandė ir nepatyrė ( tai iššniukštinėja ir darbdaviui pabrėžia greičiau jų konkurentai, į tą pačią vietą pretenduojantys). Bet būtų gerai, kad visi mes nepamirštume apie tai laikas nuo laiko susimastyti ir patys. Ir apie žinomo ir nežinomo proporcinį santykį… Taip pat kaip aukštyn kojom apvertėm bibliotekos logiką, visas likusias žmonijos žinias irgi reiktų taip apversti: mes nesuvokiame, kokia didžiulė siurprizų tikimybė slypi tose neperskaitytose knygose ir priimame tai, ką žinome, truputį per daug rimtai… Kuo daugiau žinau, tuo aiškiau man matosi, kiek daug aš nežinau.

Išsilaisvinus nuo įsipareigojimų, nuolatinio galvojimo, invalidais mus verčiančios darbinės veiklos, nuo pastangų dėjimo, – tai elementai, iki šiol slypėję realybės tekstūroje nepastebėti, ima žiūrėti tau į akis, ir paslaptys, kurių niekada neįtarei egzistuojant, tampa tau aiškesnės.

parinko ir vertė Gaiva Paprastoji