infa.lt

Joseph E. Stiglitz

Euras, galimai, artėja link naujos krizės. Italija, trečioji pagal dydį eurozonos ekonomika, išsirinko vyriausybę, kurią geriausiu atveju galima pavadinti euroskeptikų vyriausybe. Tai nieko neturėtų stebinti. Įvykiai Italijoje tapo dar vienu prognozuojamu ir numatytu epizodu ilgoje sagoje apie blogai apgalvotą vieningos valiutos valdymą: dominuojanti valstybė, Vokietija, stabdo būtinas reformas ir stumia politiką, gilinančią ankstesnes problemas, tuo pačiu naudodama retoriką, panašią į sąmoningą aistrų kurstymą, rašoma portale project-syndicate.org

Po euro įvedimo Italija demonstravo silpnus ekonominius rodiklius. Realus (įskaitant infliaciją) šalie BVP 2016 metais buvo toks pats kaip ir 2001 metais. Beje, ir visumoje situacija eurozonoje vystėsi ne ypač gerai. Periodu nuo 2008 iki 2016 metų, realus eurozonos BVP padidėjo tik 3%. O 2000 metais, tai yra, praėjus metams po euro įvedimo, JAV ekonomika buvo tik 13% didesnė už eurozonos ekonomiką: 2016 metais ji tapo didesne jau 26%. Ir, nors 2017 metais realūs ekonomikos augimo tempai pasiekė 2,4% (šito žinoma nepakanka, kad būtų kompensuota dešimtmečio stagnacija), dabar eurozonos ekonomika vėl ėmė stabdyti.

Jeigu vienoje šalyje pastebima blogėjanti situacija, dėl to reikia kaltinti pačią šalį, tačiau, jeigu situacija bloga daugelyje šalių, tada kaltinti reikia sistemą. Knygoje „Euras: kaip vieninga valiuta kelia grėsmę Europos ateičiai“ aš jau buvau pažymėjęs, jog euras – tai sistema, kuri beveik buvo numatyta žlugimui. Ji atėmė iš vyriausybių jų svarbiausius adaptacijos instrumentus – palūkanų normų ir valiutų kursų valdymą. O vietoje to, kad būtų sukurti nauji institutai, skirti padėti šalims susidoroti su neigiamomis situacijomis, kurioje jos atsiduria, ši sistema įvedė naujus apribojimus deficito ir skolos, ir net struktūrinės politikos parametrų atžvilgiu, be to šie apribojimai dažnai pagrįsti save diskreditavusiomis ekonominėmis ir politinėmis teorijomis.

Buvo manoma, jog euras atneš visuotini klestėjimą padedantį solidarumo plėtrai ir judėjimui link europietiškosios integracijos tikslo. Tačiau realybėje rezultatai pasirodė tiesiogiai priešingi: euras stabdė ekonomikų augimo tempus sėjo nesutarimus.

Problemos ne idėjų trūkume dėl to, kaip galima būtų judėti pirmyn. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas dviejose kalbose (Sorbonoje pereitų metų rugsėjį ir šių metų gegužę, kai jis gavo Karolio Didžiojo premiją už indėlį stiprinant Europos vienybę) suformulavo aiškią Europos ateities koncepciją. Tačiau Vokietijos kanclerė Angela Merkel faktiškai įšaldė jo pasiūlymus, prašnekusi, pavyzdžiui, apie juokingai mažų investicijų sumų skyrimą į tas sritis, kurioms skubiai reikalingo stos investicijos.

Savo knygoje aš pabrėžiu skubią būtinybę apdrausti indėlius, kas leistų sustabdyti indėlininkų bėgimą iš bankų sistemų silpnose šalyse. Vokietija, panašu, supranta bankinės sąjungos svarbą finansuojant bendrą valiutą , tačiau ji atsako kaip šventas Augustinas: „Dieve suteik man išminties, bet tik ne dabar“. Bankų sąjunga kaip reforma, kuri bus įvykdyta kažkada ateityje, tuo pačiu neatsižvelgiant kiek žalos padaroma dabartyje.

Pagrindinė problema bet kurioje valiutinėje sąjungoje slypi tame, kaip sukoreguoti iššaukiamus valiutų kursų disbalansus, kaip tuos, kurie šiandien negatyviai veikia Italiją. Vokietijos atsakymas: perkelti šią naštą ant silpnų šalių, kurios jau ir taip kenčia nuo aukšto nedarbo lygio ir žemo ekonominio augimo tempo. Ir mes jau žinome, kur visa tai veda: daugiau kančių, daugiau skausmo,daugiau nedarbo, ir dar lėtesni augimo tempai. Ir net tada, jei šie tempai su laiku paaugs, BVP niekada negalės atsidurti tame lygmenyje , kurį būtų galima buvę pasiekti, jei būtų vykdoma išmintingesnė strategija. Alternatyvus sprendimas – pernešti esamą naštos korekcijos dalį stiprioms šalims, kur atlyginimai aukštesni, o paklausa didesnė, dėka valstybės investicinių programų.

Mes matėme pirmą ir antrą šios pjesės aktą jau daug kartų. Išrenkama nauja vyriausybė, žadanti sėkmingiau vesti derybas su vokiečiais dėl valstybės išlaidų mažinimo politikos nutraukimo ir geresnio struktūrinių reformų programos vystymo. Kai vokiečiai visa tai atmeta, pasirodo jog nepakanka ekonominio kurso pakitimų. Išauga antivokiškos nuotaikos, o bet kokia vyriausybė (kairioji centristinė ar dešinioji centristinė), užsimenanti apie reformų būtinybę, praranda valdžią. Partijos pasisakančios prieš isteblišmentą augina galią. Iškyla aklavietė.

Visoje eurozonoje politiniai lyderiai juda link paralyžiaus būsenos: piliečiai nori likti ES, tačiau tuo pačiu jie nori padėti tašką valstybės išlaidų mažinimo politikai ir sugrąžinti klestėjimą. O jiems sakoma, kad jie negali turėti nei to, nei ano. Amžinai tikėdamosi nuotaikų pasikeitimo Europos šiaurėje, probleminės vyriausybės tęsia sena kursą, o žmonių kančios auga.

Socialistinė Portugalijos premjero Antonio Costa vyriausybė tapo išimtimi šioje schemoje. Costa sugebėjo atstatyti ekonomikos augimą šalyje (2017 metais 2,7%) ir pasiekė aukštą populiarumo lygį (balandžio mėnesį 44% portugalų pasakė, jog šios vyriausybės darbo rezultatai viršijo jų lūkesčius).

Italija taip pat gali tapti išimtimi, nors ir visai kitokia prasme. Čia nepasitenkinimą euru išsako ir kairieji, ir dešinieji. Matteo Salvini, patyręs politikas ir ultradešiniosios partijos „Šiaurės lyga“ lyderis, iš tiesų gali realizuoti grasinimus, kuriuos neofitai kitose šalyse pabijojo įgyvendinti.

Italija pakankamai didelė, ir pas ją yra pakankamai gerų ir išradingų ekonomistų, kad organizuotų pasitraukimą iš eurozonos de-facto, sukūrusi iš esmės, lanksčia dvigubą valiutinę sistemą, kuri leistų sugrąžinti šaliai klestėjimą.

Tai būtų euro taisyklių pažeidimas, tačiau nutraukimo de-jure našta, su visomis jo pasekmėmis, užgriūtų Briuselio ir Frankfurto pečius, ir tuo pačiu Italija gali tikėtis ES paralyžiaus, kuris sustabdys galutinį ryšių nutraukimą. Beje, kuo visa tai besibaigtų, iš eurozonos išliktų tik skutai.

Tokios pasekmės nėra neišvengiamos. Vokietija ir kitos šalys Europos šiaurėje gali išsaugoti eurą, pademonstravusios daugiau žmogiškumo ir daugiau lankstumo. Tačiau peržiūrėjęs pirmuosius šios pjesės aktus jau daugybę kartų, aš netikiu tuo, jog jie sugebės pakeisti jos siužetą.