infa.lt

bbc.com

Aptempti džinsai oficialiai pripažinti pavojingais gyvybei: vieną australę tiesiogine to žodžio prasme teko „iškirpti“ iš jų. BBC Culture (Kultūra) korespondentas Jūsų dėmesiui pateikia pačių pavojingiausių tualeto reikmenų istorijoje penketuką.

„Mados auka“ – tai ne tik metafora: nuo 35 m. australės teko nukirpti siaurus džinsus, nes jai jie sukėlė taip vadinimą spaudimo sindromą. Ir tai nėra pirmasis atvejis, kai sekimas mada sukelia rimtas problemas. „Taip buvo visada, pradedant nuo akmens amžiaus, – sako knygos „Mirtinai madinga“ (Fashionably Fatal) autorius Summer Strevens. – Paprastai tai nutinka, kai mados sekimas priveda prie absurdo. Aš tai vadinu beprotybės ambicijomis“.

Štai penki pavojingiausi garderobo reikmenys istorijoje.

Korsetai

Ši aprangos detalė atsirado gerokai anksčiau nei panašūs šiuolaikinio prekės ženklo „Spanx“ bandymai. Korsetas praturtino anglų kalbą keletu plačiai paplitusių idiomu: „stipriai suveržta“ viktorijos laikų Anglijoje reiškė gerbiamą ir santūrią moterį, o būdvardis „pasileidusi“ tokiu pavidalu persikėlė į rusų ir lietuvių kalbas – kadangi moters be korseto moralinės savybės, esą tiesiogiai atitiko jos liemens laisvumą.

Savo knygoje Strevens’as rašo: „Korsetai sukeldavo virškinimo sutrikimus, vidurių užkietėjimus, sukeldavo dažnus nualpimus dėl apsunkinto kvėpavimo ir netgi buvo vidinio kraujavimo priežastimi. Kvėpavimas būdavo apsunkintas: dėl to atsirado viktorijos laikų frazė „besikilnojanti krūtinė“, kuri buvo per didelio spaudimo tenkančio plaučiams simptomu. Likusieji vidaus organai taip pat buvo priversti keisti jiems gamtos numatytą išsidėstymo vietą, kad atitiktų naują skeleto formą ir tai jiems sukeldavo pažeidimus.

1874 m. išspausdintas 97 ligų, kurias sukelia korseto dėvėjimas, sąrašas – jų tarpe buvo isteriška neurozė ir melancholija. Pasak Strevens’o laikotarpyje nuo 1860 m. pabaigos iki 1890 m. medicinos žurnalas „Lancet“ publikavo mažiausiai po vieną straipsnį į metus su perspėjimu apie stipriai suveržtas virveles. Reikalas neapsiribodavo kvėpavimo problemomis ir organų pažeidimais: 1903 metais 42-iejų metų šešių vaikų mama Meri Halliday ištikus priepuoliui staiga mirė. Anot „The New York Times“ laikraščio pranešimo, atliekant skrodimą „širdyje buvo rasti du plieniniai korseto elementai, kurių bendras ilgis buvo aštuoni ir trys ketvirčiai colio (22,2 cm). Jų susilietimo vietoje kraštai buvo nugludinti iki skutimosi peiliuko aštrumo jos kūno judėjimo dėka“.

Degūs sijonukai

Pūsti apatiniai sijonukai pagražindavo juos dėvinčių moterų siluetą, tačiau kartu kėlė realų pavojų. XIX amžiuje krinolino populiarumo viršūnėje įvyko keletas plačiai nuskambėjusių mirčių dėl užsidegusių sijonukų. 1861 m. liepą poetas Henry Wadsworth Longfellow puolė gelbėti savo žmoną, kai užsidegė jos suknelė. Anot laikraščio „Boston Daily Advertise“ pranešimo „kai ji sėdėjo bibliotekoje prie stalo ir sudarinėjo dviejų jauniausių vaikų pramogų sąrašus, degtukas arba degantis popierius nukrito ant suknelės ir ją akimirksniu apėmė liepsnos“. Ji mirė sekančią dieną.

Dvi Oskaro Vaildo įseserės taip pat mirė nuo nudegimų — jos su savo balinėmis suknelėmis pernelyg priartėjo prie atviros ugnies. Vienas atvejis įvykęs 1858 metais privertė laikraštį „The New York Times“ paskelbti: „Vidutiniškai trys mirtys per savaitę dėl užsidegusių krinolinų turėtų išgąsdinti net pačias lengvabūdiškiausias gražiosios lyties atstoves ir priversti jas bent jau būti labai atsargiomis savo judesiais ir elgesiu, jeigu jos niekaip negali atsisakyti tokios pavojingos mados“.

Kietos apykaklės

Nuimama kieta apykaklė išrasta XIX amžiuje išvadavo vyrus nuo būtinybės kiekvieną dieną keisti marškinius. Tačiau jų iškrakmolintas kietumas tapo mirtinu. „Juos vadino „tėvažudžiais“ – vokiškai Vatermörder, – rašo Strevens’as. – Jie galėjo užspausti kraujo tėkmę miego arterijoje. Edvardo epochoje (XX amžiaus pradžia) vyrai dažnai jas nešiodavo. Jie užeidavo į klubą, išgerdavo keletą bokalų portveino ir užmigdavo krėsluose, palenkę galvą į priekį. Taip jie ir uždusdavo“.

Vienas iš nekrologų laikraštyje „The New York Times“ 1888 metais vadinosi „Pasmaugtas savo paties apykaklės“. Jame buvo pranešama apie žmogaus vardu John Kriutsi mirtį, kuris buvo rastas miręs parke: „Tyrėjas padarė išvadą, kad vyras gėrė, atsisėdo ant suoliuko ir užmigo. Jo galva nulinko ant krūtinės, kieta apykaklė užspaudė kvėpavimą gerklėje ir sustabdė kraujotaką jau ir taip susiaurėjusiose venose, sukeldama mirtį nuo uždusimo ir apopleksijos.“

Bepročiai skrybėlininkai

Išsireiškimas „Beprotis skrybėlininkas“ atsirado 30 metų prieš tai, kai Lewis Carroll jį įamžino savo knygoje „Alisa stebuklų šalyje“. XVII ir XIX amžiuje skrybėlininkams grėsė profesinis pavojus apsinuodyti gyvsidabriu: šis metalas buvo naudojamas gaminant veltinį ir ilgas kontaktas su juo sukeldavo taip vadinamą „bepročio skrybėlininko ligą“. Tarp jo simptomų – galūnių drebulys, patologinis drovumas ir dirglumas, kas privertė specialistus suabejoti tuo, jog Carroll Skrybėlininkas iš tikrųjų sirgo šia liga.

„British Medical Journal“ straipsnyje nurodyta: „Vargu ar galima pasakyti, jog Bepročiui Skrybėlininkui buvo būdingas noras likti nepastebėtu“.

Kojų bintavimas

Kojų bintavimas Kinijoje oficialiai buvo uždraustas 1912 metais, o iš pradžių, kaip kalbama, šią madą įvedė viena iš X amžiaus dvaro šokėjų, kuri apvyniojo kojas šilku, prieš pasirodymą imperatoriui. Tačiau nepaisant draudimo šis paprotys ir toliau buvo praktikuojamas: jis buvo būdas pademonstruoti statusą – to fakto, jog moteriai nereikalingos kojos, kad galėtų dirbti.

Britanijos fotografė Joe Farrel savo projektui „Gyvoji istorija“ nufotografavo paskutines likusias gyvas moteris su bintuotomis kojomis. Interviu BBC ji papasakojo: „Daugelis žmonių kalba apie tai, kokia barbariška buvo ši tradicija, tačiau šis paprotys taip pat leido moterims pasijausti stipriomis. Jis gerino jų gyvenimą – viena iš svarbiausių pamokų, išmokta šiame projekte, susideda iš to, jog iš tikrųjų jos didžiavosi tuo, kas su jomis nutiko“.

Kojų formos pakeitimas buvo praktikuojamas ne tik Kinijoje. Pasak Strevens’o, „ankstyvuosiuose amžiuose madistės kartais amputuodavo sau mažuosius pirštus, kad koja tilptų į siauresnę avalynę“. Ji pastebi, kad nors tokie istoriniai pavyzdžiai atrodo barbariški, šiandieninės moterys taip pat kenčia dėl mados, prisimenant „šiuolaikinę tendenciją chirurginiu būdu sutrumpinti arba netgi amputuoti sveikus kojos pirštus, jog ji tilptų į dabartinius batelius su aukščiausiais kulniukais“.

XXI amžiuje yra vis dar nemažai mados aukų. „Mes daugiau nebedėvime korsetų ir krinolinų, tačiau dabar būna, jog moteris pašalina sau šonkaulius, kad talija būtų plonesnė“, – daro išvadą Strevens’as.

parengė: Edita Sabaitė