II-a dalis
I-a dalis yra čia
Miestų plėtimasis. 1 amžiuje 80-90 % žydų buvo fermeriai. Tačiau 1000-aisiais metais tik 10-20 % jų liko ūkininkauti. Tam tikro išsilavinimo lygio reikalavimas, pagal Ješua ben Gamlo įsakymą, leido žydų berniukams persikelti iš kaimo į miestą ir įgyti kvalifikuotą profesiją, įskaitant prekybą ir finansus.
Persikėlimas iš kaimų į miestus lėmė staigų IQ šuolį, urbanizacijos dėka didėjo išsilavinusiųjų skaičius ir vystėsi technologijos. Pagal Hanojos nacionalinio universiteto 2006 m. atliktus tyrimus, IQ skirtumas tarp kaimo ir miesto studentų buvo 19,4. Panašus tyrimas 1970 metais Graikijoje užfiksavo 10-13 skirtumą. Kiti tyrimai nurodo mažesnį skirtumą – 2-6, tačiau visi sutinka, jog miesto gyventojų rezultatas žymiai geresnis, o žydai – viena iš labiausiai urbanizuotų nacijų pasaulyje.
Dialektinis ir racionalus mąstymas. Daktaras Semas Lemanas-Vilcigas informavo mane apie tai, jog žydų mokymo būdas – „dialektinis“. Pats Talmudas – tai ne šiaip įstatymų rinkinys, o netgi atvirkščiai – milžiniškas TEZIŲ rinkinys. Žydus moko matyti skirtingus to paties reiškinio aspektus, jie mokosi formuluoti klausimus bet kokia tema – apie Įstatymą, Rabino logiką ir tikėjimą. Rabinas padeda išmokti argumentuoti, ištisa argumentavimo sistema jau 2000 metų žydų naudojama religiniuose ir pasaulietiškuose debatuose.
Dialektika – ne žydų išradimas, tai mokymo būdas, kurį žydai pasiskolino iš graikų filosofijos, „Sokrato ir žydų metodologijos“ sintezė. Graikiškos įtakos pėdsakai pastebimi Velykų seder, kada žydas, šeimos tėvas, guldomas ant pagalvės (kaip ir graikai), o pats jauniausias vaikas užduoda jam 4 klausimus. Šis mokymo būdas viduramžiais, palyginus su katalikiškomis europiečių „autoritarinėmis“ tradicijomis, buvo unikalus.
Daktaras Sanfordas Aranofas (Dr. Sanford Aranoff), Raiderio universiteto gamtos mokslų ir matematikos profesorius, pasidalino su manimi panašia idėja. Jo manymu, judaizmas remiasi racionaliu mąstymu. (Racionalus mąstymas prasideda nuo tiksliai nustatytų principų, toliau seka loginis veiksmas, o vėliau – empiriniai duomenys galimiems variantams gauti).
Analitiniai, strateginiai įgūdžiai yra išvystyti žydų dialektiniame ir kritiniame mąstyme. Tai svarbios IQ testo sudėtinės dalys. Jos yra principinės karjerai teisės, mokslų ir inžinerijos sferose.
Protingas dvasinių principų perdavimas iš kartos į kartą. Pagrindinis skirtumas tarp katalikų ir judėjų tas, jog kunigai lieka vieniši nuo 4-ojo amžiaus, ir dekreto, liepiančio susilaikyti nuo šeimyninių santykių, o štai žydų rabinų santuoka visada buvo sveikintina. Viduramžiais tarp katalikų buvo didelis IQ nuosmukis, kadangi patys protingiausi ir gabiausi berniukai buvo užrakinti seminarijose, ir genofondas aiškiai nukentėjo. O tuo metu… išmintingi, mokyti žydų rabinai vedė protingas moteris ir kūrė dideles protingas šeimas. Šis fenomenas yra aprašomas trijuose darbuose: Roberto Noviko (Robert Novick) „Anarchija, valstybė ir utopija“, Ernsto Vanderbergo (Ernst Vanderberg) „Paslaptingoji žydų jėga“ ir Polo Džonsono (Paul Johnson) „Žydų istorija“.
Protų dauginimasis. „Mūsų rabinas moko taip: leiskite žmogui viską parduoti ir vesti inteligento dukrą. Jei jis negalės tokios rasti, tai tegul randa didžio savo laikmečio žmogaus dukrą. Jei ir tokios neras, leiskite jam rasti bendruomenės lyderio dukrą, o jei ir tai jam nesigaus, tegu susiranda duoklės rinkėjo ar netgi mokytojo dukrą, tik neleiskite jam vesti neapsišvietusio žmogaus dukters, nes tai bjauru“. P’sachim, 49 tomas.
Tokie judėjų tekstai nuolatos akcentuoja žinias ir protą kaip aukščiausią gėrį, o tamsumą kaip patį didžiausią trūkumą. Sekdami šiuo įsaku, žydai stiprina savo genofondą sumaniais žmonėmis. Polas Džonsonas savo „Žydų istorijoje“ teigia: „žydų tarpe protingiausi žmonės visada buvo vertinami, juos rinkosi santuokai – šitaip jie tęsdavo giminę ir platino gerus genus“. Čarlzas Miurėjus pažymėjo dar vieną tendenciją: „santuokose tarp mokslininkų ir sėkmingų komersantų vaikų žydai iš tikro sujungdavo abstraktų ir praktinį mąstymą“.
Tuo metu katalikų santuokos vykdavo pagal „klasinį“ principą, – vaikantis mėlynakraujų aristokratų partijos mažai kas kreipė dėmesį į protą. Pirmenybė taipogi buvo suteikiama fizinei jėgai – drąsiems riteriams mūšio lauke – jėgos kultas buvo aukščiau už intelektą, o tai lėmė bendrą IQ lygio kritimą.
Kalbų mokymasis. Aškenaziai prekeiviai savo pirkėjų ieškojo didžiulėje teritorijoje, pradžioje islamiškuose regionuose, vėliau visame pasaulyje, pardavinėjo ir gumą Brazilijoje, ir šilką Kinijoje. Kad prekyba klestėtų, jie mokėsi daugybę kalbų. Su gentimis buvo lengviau bendrauti jų gimtąja kalba, o tai reikalavo laisvai kalbėti vokiškai, lenkiškai, latviškai, lietuviškai, vengriškai, rusiškai, ukrainietiškai, prancūziškai, daniškai ir kitomis kalbomis.
Aškenaziai sukūrė kalbą – „lydinį“ jidiš (vokiečių, žydų, aramėjų kalbos, be to slavų kalbos ir šiek tiek romanų). Savo išsivystymo viršūnėje, prieš Antrą pasaulinį karą, jidiš kalba kalbėjo 13 milijonų žmonių. Ši kalba buvo naudojama literatūroje, teatre, kinematografe.
Neurologai tvirtina, jog kalbų mokymasis gerina atmintį, psichikos lankstumą, gebėjimą spręsti problemas, abstraktų mąstymą, kūrybinių hipotezių formavimą. Daugybė privalumų – rekomenduoju peržiūrėti vaizdo medžiagą, pavadinimu „Bilingvizmas suteiks gerą apkrovimą jūsų vaiko smegenims“ (Bilingualism Will Supercharge Your Baby’s Brain).
Pasmerkti genialumui. Žydai Europoje oficialiai buvo išstumti iš „įprastų“ specialybių, taip pat, kaip juos išstūmė iš žemdirbystės 800-1700 metais prieš mūsų erą. Iš tikrųjų jiems įprastai buvo neleidžiama turėti žemės. Tokie apribojimai per 900 metų aškenazius išstūmė į miestus, kur jie mokėsi sudėtingesnių specialybių prekybos, buhalterijos, finansų ir investicijų sferose. Paplitęs krikščioniškas draudimas „lupikauti“ lėmė, jog žydai vis dažniau imdavosi finansinių ir bankinių reikalų. Pagal istorinius dokumentus, 1270 metais 80 % žydų pietų Prancūzijoje, Rusijoje, buvo lupikautojai.
Vėliau, kai juos išvijo iš Vakarų Europos, aškenazius priėmė Lenkijoje kaip miestų investuotojus ir prekybininkus. Taipogi jiems sekėsi vidutinio vadybininkų darbo pozicijose taip reikalingų matematinių ir loginių įgūdžių valdyme.
Aškenaziai, ne ypatingai gabūs retorikai ir matematikai bei netapę sėkmingais „baltų apykaklių“ nešiotojais, buvo išstumti iš judaizmo, tai yra buvo likviduotas žemas IQ. Patys sėkmingiausi prekyboje ir buhalterijoje – priešingai, kūrė dideles šeimas ir „gamino“ matematines smegenis.
Priespaudos išblaškyti. Protingiausi ir/arba turtingi aškenaziai turėjo daugiau galimybių išvengti inkvizicijos, priespaudos, pogromų, holokausto ir kitų genocido formų, kadangi jie: 1) galėjo emigruoti; 2) sugebėjo suprasti, jog jiems tai būtina; 3) turėjo socialines ir ekonomines perspektyvas tautose, į kurias bėgo. Neturtingesni, turintys mažiau reikalingų ryšių, mažiau sumanūs aškenaziai buvo negailestingai sunaikinti.
Nuolatiniai žydų trėmimai, persekiojimai yra žinomi visiems. Pirmoji Babilono diaspora jau buvo paminėta. Antroji diaspora įvardinama po nepavykusio žydų sukilimo prieš Romos imperiją 70-135 metais. 629 metais frankų karalius Dagobertas įsakė žydams priimti krikštą, palikti jo teritoriją arba bus pasmerkti mirčiai. Pirmojo Kryžiaus žygio metu 1096-1099 metais buvo negailestingai sunaikinta tūkstančiai aškenazių, maždaug 25 %. Iš Anglijos žydus išvijo 1290 metais, iš Prancūzijos 1394 m., ir dalinai iš Vokietijos 15 amžiuje.
Pogromai Rusijos imperijoje 19 ir 20 amžiaus pradžioje žymiai sumažino žydų skaičių, holokaustas, inicijuotas Adolfo Hitlerio, lėmė maždaug 6 milijonų žmonių genocidui, daugelis jų buvo aškenaziai.
Kur bebūtų prasidėję persekiojimai ir kokiu metu jie beprasidėtų, žydai dažniausia galėdavo išsigelbėti, jei turėjo galimybę apmokėti kelionę ar buvo pakankamai turtingi, kad turėtų arklius, vežimus, tarnautojus apsaugai, turtingus giminaičius ar aukštas pareigas užimančius draugus, kurie galėtų juos priglausti. Aukštas IQ dažnai siejasi su ekonomine gerove.
Genetiniai susirgimai. Aškenaziai – maždaug devyniolikos sekinančių genetinių susirgimų aukos, ir spėjama, jog kai kurie jų gali turėti kognityvinį „šalutinį poveikį“, kuris gali stiprinti protinius sugebėjimus. Daugelis negalavimų gali nužudyti ar rimtai nusilpninti tuos, kurie turi du tokius genus, tačiau paveldėję tik vieną jų įgauna „heterozigotinį pranašumą“, kuris provokuoja neuronų augimą ir stiprina smegenų ląstelių susijungimą.
Dar vienas aškenazių negalavimas – Gošė liga, kuri provokuoja aksonalinį augimą ir išsišakojimą. 255 dirbančiųjų pacientų, turinčių Gošė ligą, tyrimas Šar Zedek medicinos centre Jeruzalėje parodė, jog jie užėmė pareigas, reikalaujančias didesnio nei 120 IQ ir 15 % jų buvo mokslininkai. Kitas aškenazių, turinčių torsioninę distoniją, tyrimas parodė IQ lygį ties 121.
Aš uždaviau eilę klausimų Gregoriui Košranui (Gregory Cochran) elektroniniu paštu – jis 2005 metų darbo „Aškenazių intelekto tyrinėjimai“ bendraautorius. Jo teigimu, „bet koks IQ padidėjimas 10-15 punktų dėl Gošė buvo gera idėja, tačiau tai jau būtų per daug torsioninei distonijai: visi, gydę juos, stebėjosi jų sumanumu… Tačiau mūsų manymu tik dalis aukšto aškenazių IQ priklauso nuo tokių mutacijų, kurias sukelia Gošė“.
Aškenaziai – ne izoliuota etninė grupė, jie gyveno kaimynystėje su rytų europiečiais daugiau nei tūkstantį metų. Daugelis tyrinėtojų spėja, jog jie 30 % yra europiečiai, tuomet kai Emori universitetas nustatė: „maždaug 35-55 % šiandieninių aškenazių paveldėjo savo europietiškų protėvių genofondą“.
Pozityvus mąstymas. Obris Maksas Sandmanas (Aubrey Max Sandman), mokslų daktaras, inžinierius elektromechanikas iš Londono, atsiuntė man laišką, kuriame nurodo ne genus, o pozityvų mąstymą. Jo manymu, niekas, išskyrus žydus, nedirba taip kruopščiai, kad išnaudotų visą savo potencialą.
Tikrai, pozityvus mąstymas didina IQ. Mičigano universiteto (Michigan State University) 2011 metų tyrimai rodo, jog „mąstymo tipas“ labai svarbus intelektui, kadangi požiūris į gyvenimą lemia reakcijos į klaidas produktyvumą. Šio tyrimo rezultatai greitai bus paviešinti, ir tikiuosi, kad jie bus kartu su informacija, reikalinga sudaryti IQ pasiekimų schemai.
Šachas ir matas. Istoriškai šachmatai buvo aškenazių pomėgis numeris vienas; 1905 metais vienas žurnalas pavadino juos „nacionaliniu žydų žaidimu“. Beveik 50 % didmeistrių – aškenaziai. Vizualiniai ir strateginiai įgūdžiai, reikalingi šiam žaidimui, padeda vystytis galvos smegenų pusrutuliams. Reikia pripažinti, jog šie pranašumai nėra paveldimi, o žaidimo metu vystosi atmintis, strateginis planavimas ir IQ.
Papildoma informacija apie šachmatų pranašumus pateikiama skyriuje „Mokslo metai“.
Melodinis mąstymas. Muzika žydų tradicijose garbinama apie 3000 metų. Žydų muzikos instituto tyrimai rodo, jog „Klezmeris pasiekė labai aukštą sudėtingumo ir pagražinimų lygį“. Aškenaziai kompozitoriai ir muzikantai didžiulį indėlį paliko klasikinėje Vakarų muzikoje (viename istoriniame tinklapyje teigiama, jog „būtent žydai „valdo“ smuiką“). Ar tai amžių praktikos rezultatas? Šiandienos tyrėjai tiki, jog muzikos mokymasis optimizuoja nervinių ląstelių vystymąsi ir gerina smegenų funkciją matematikoje, analizėje, moksliniuose tyrimuose, veikia atmintį, kūrybinį mąstymą, streso valdymą, dėmesio koncentraciją, motyvaciją.
Papildoma informacija apie muzikos mokymosi pranašumus yra šiuose skyriuose: „Ankstyvieji metai“ ir „Mokslo metai“.
Komfortas ir palaikymas šeimoje, plius didžiulė viltis. Sėkmė lemia sėkmę neurologiniame lygmenyje. Pergalė provokuoja dopamino – neuromediatoriaus, kuris aktyvuoja motyvaciją tolesniems pasiekimams – išsiskyrimą. Aškenazių vaikai bendrai supranta, jog jie gali daug ko pasiekti, juos skatina vystyti savo įgūdžius tam, kad vėliau prisidėtų prie žmonijos vystymosi.
Ar reikalinga griežta disciplina tokiems rezultatams siekti? Aškenaziai niekada nepateisino mušimo. Pakako stiprių šeimyninių saitų, nuolatinio paskatinimo, didelio dėmesio darbui ir puikaus išsilavinimo.
Taip pat svarbios ir pakankamos pajamos, leidžiančios vaikams įgyti išsilavinimą. Finansinė gerovė leidžia pakliūti į elitines mokslo įstaigas. Tyrimai rodo, jog Amerikos žydai uždirba dvigubai daugiau, nei ne žydai ir turi 2,5 karto daugiau nekilnojamo turto. Koks to rezultatas? Vidutinis Amerikos žydas gauna 2,5 karto daugiau išsilavinimo. Netgi viduramžiais daugelis žydų turėjo gerokai aukštesnį ekonominį statusą, o tokiomis sąlygomis jie galėjo mokyti savo vaikus.
Daugianacionalinės vedybos. Senas (40+) žydas iš Niujorko, slapyvardžiu „ASAMATTEROFOACT“ parašė man, jog jo manymu aškenaziai, turintys nepakankamą intelektą bei nuovoką buvo išstumti. Jie apsivesdavo su kitų tautų atstovais ir ten asimiliuodavosi. Galiausiai išliko tik geriausi. Toks vertinimas matomas ir kituose apibendrinimuose: mažiau protingi žydai, negebantys būti savo paties „šventiku“, neišvengiamai palikdavo judaizmą ir pasirinkdavo kitą religiją.
Jautrus Mokytojas. Gavau dar vieną komentarą iš skaitytojo, slapyvardžiu „zeev iš Niujorko“, kuris parašė man, jog daugelis rabinų buvo „empatijos einšteinais“ – neįtikėtinai geraširdiški, kantrūs, mylintys ir suprantantys kitus žmones. Tokio aukšto lygio „empatai“ turėjo gerokai daugiau įtakos bendruomenėse, darė jų gyvenimus geresniais ir skleidė teisingas idėjas.
Paskutiniuose skyriuose („Ankstyvieji metai“ ir „Mokslo metai“) aš samprotauju apie „emocinio palaikymo“ įtaką ir „dėstymo efektyvumą“ IQ. Šiuos talentus be abejo turėjo gailestingieji rabinai.
Antisemitizmo baimė? Skaitytojas „Moris Išmintingasis“ pateikė įdomų dalyką po to, kai perskaitė mano pirmąjį straipsnį tinklapyje istapundit.com. Jo manymu, žydai siekia aukštų rezultatų moksle, karjeroje ir turtuose todėl, kad jie nori jaustis saugiai, apsaugoti ir izoliuoti nuo antisemitinių aplinkinių nuotaikų. Toks požiūris gali būti pateisinamas dėl ilgos neapykantos ir priespaudos istorijos, kurią išgyveno žydai.
P.S. Man įdomu, jei žmonės visame pasaulyje iš tikro geidžia aukštų intelekto pasiekimų,tai kodėl gi mes nežaidžiame vakarais šachmatais su savo vaikais, o vietoje to numetame jiems žiaurius videožaidimus? Kodėl su jais savaitgaliais nesiklausome klasikinės muzikos, o atmušinėjame jiems smegenis futbolo aikštė? Kodėl neįtikiname jų, jog tikėtų savo galimybėmis ir plėstų jas, vietoje to, kad kantriai sėdėtų vidutiniško mokslo suole?
Jei žmonija paimtų viską, kas geriausia iš sėkmingų kultūrų, tokių kaip aškenaziai, ar tai nebūtų mūsų visų pranašumas? Gali būti, jog imtumėme mokytis greičiau ir giliau bei sukurtume daugiau stebuklų? Ar mes vietoje vartotojų netaptumėme kūrėjais?
Jei mes visur įdiegtumėme elgesio standartus, padedančius siekti aukštumų, ar netaptumėme mes visi, na… geresniais? Geresniais žmonėmis?
(pabaiga)
parengė: Darius Dimbelis
Pirma dalis: Žydai. Kodėl pas žydus neįtikėtinai aukštas IQ [1]
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
1 883
Leidžiama ...
Sudėtinga apie žydus kažką sakyt, nes tuoj būsi apkaltintas antizemitizmu, rasizmu ar dar kokiu izmu. Tačiau šiuo atveju noriu pasisakyti priešingai – ką besakytume, tačiau nerasime save gerbiančio žydo darbininko, o didžioji pasaulį valdančių finansininkų dalis irgi yra žydai. Net mūsų „biblijinė” valdymo sistema yra sukurta žydo, pagal kurią mes nežydai gyvename. ir ne tik gyvename, bet net žinodami, kas yra kas ir kaip – negalime iš jos ištrūkti. Turime pripažint faktą – esame kvailesni:(
Zydu tema yra be galo paini del to,kad zydai yra patys geriausi ,,painiojimo meistrai”. Kiekviename straipsnyje apie zydus ,parasytus paciu zydu ,nuoseklaus studijavimo deka galima rasti viena ir ta pacia rasymo stilistika ir braiza,kur yra kaitaliojamos savokos ir akcentai,vengiant paprasto ir konkretaus atsakymo i keliamus klausimus.Autoriai gali prirasyti istisus tomus apie kazkoki,,fakta,,kuris tuoj tuoj bus atskleistas,bet perskaicius istisus tomus ,supranti kad jokio ,,fakto ” nera ir niekada nebuvo…:)
Kiekvienas mastyti bandantis zmogus kelia sau tokius klausimus,kaip: ,,kas esu AS?” , ,,is kur As atejau ?” ir ,,kur As iseisiu”?Visa kita-zodziu ir minciu zaismas,siekiant patenkinti savo egoizma.
Kalbant apie ,,zydus” reikia pradzioje bent issiaiskinti ,kas yra ,,zydas”?:)Jeigu tai ,,ipatingai protinga” Tauta” siekianti savo,kaip Tautos klestejimo ir gerbuvio,tai kodel tiek daug zydu tautybes moteru buvo ir yra itakingu ir turtingu nezydu tautybes vyru zmonos?:)Vien Stalino visos zmonos buvo zydes,nekalbant apie visa komunistu partijos nomenklaturos valdzia.Galima butu manyti,kad zydes ,,renka,,geriausius,, genus is visu pasaulio tautu,bet pagal kokius kriterijus tie ,,zydai” ,kurie yra ,,surinkti is ,,nezydu ” genu,yra laikomi ,,zydais”?:)Kaip aplamai gali buti genialiu zmoniu tarp nezydu,jeigu tik zydams budingas ,,genialumo genas”?:)Kaip zydas,pagal cia cituojama Talmuda,gali ir turi ieskotis sau nezydes moters is itakingos seimos,jeigu jo vaikai jau negales buti laikomi zydais?Ar visgi jie dar ,,nesios” savyje ta ,,paslaptinga” zydo gena dar keleta kartu?:)Ir tai tik vienas klausimas ir viena sio klausimo painiava,neturinti jokio konkretaus atsakymo.
Jeigu zydai yra tikrai ipatingi ir juos dievas apdovanojo ,,ipatingais genais” tai kodel jie nesukure tokiu civilizaciju,kaip Egiptas,Babilonas ir Graikija?Kodel ,tokiu atveju,tarp zydu yra tokio pat intelekto zmoniu,kaip ir pas kitas tautas?Kodel tarp zydu yra kvailiu ir nieksu,jeigu jie ,,apdovanoti” Dievo?
Jeigu zydai nera ,,ipatingi” ir jie pasiekia savo karjeros,,aukstumas” kaip visi likusieji,tai apie kam ir kas, nuolatos zmonijos istorijoje, kelia sita klausima?
Kaip zydai galejo buti (visi)isvedami i vergija ir galejo tapti savo pavergeju valdovais?:)Ka reiskia to meto vergija ar bent nutuokia autoriai?:)Kurdai yra kur kas didesne tauta uz zydus ir jie neturi savo salies,bet kurdai turi visiskai skirtinga istorija,negu ,,zydai” ir ju ,kazkodel niekas nelaiko ,,nuskriausta” Dievo ar likimo tauta.
Aplamai kalbant ,istorikai ir archiologai paneige pagrindinius ,,senojo Testamento ,,mitus .To meto civilizacija ir istorija kuresi visiskai kitose vietovese,negu dabartinis Izraelis.Kam buvo naudinga sukurti tokia istorine painiava?
Beje,kas liecia vergija,tai niekas nesugebetu pavergti protingesnes uz save tautos,jeigu tik ta tauta neturetu plano ir strategijos,kaip ,,patekus i vergija” uzvaldyti ta sali ir civilizacija.O kas daugiau belieka,kas ,,genijus,, ,gyveni dykumoje,Dievas ir Rabinai draudzia dirbti,,juoda darba” ,statyti namus,tiesti kelius,arti zeme ir pan.Tuo labiau kad dykumos neisarsi ir sodais neapsodinsi,todel lieka tik viena-eiti pas tuos,kurie jau turi miestus , sodus ir apgaules ,izulumo ir genialios strategijos deka,tapti tu saliu valdanciuju sluoksniu Elitu.
p.s. zavetis ar nekesti zydu nevertya,nes jie patys tapo savo paciu ideologijos ir religijos ikaitais. Negimes zydu,juo niekados netapsi.nors ir kaip stengtumeisi jais zavetis,girti ir sekti ju pavyzdziu.Krikscioniskoji civilizacija idiege i kiekviena is musu kukluma ir nuolankuma,todel konkuruoti su tais,kurie buvo nuo gimimo buvo auklejami tapti izuliais,drasiais ir gudriais-bergždžias reikalas…
Šią pavardę žino kiekvienas išsilavinęs žmogus – tai – garsus ekscentriškas žydų kilmės fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas, įnešęs neįkainojamą indėlį į žmonijos mokslo lobyną. Tai visada yra pateikiama kaip aksioma – nediskutuojant. Pabandykim praskleisti užmaršties skraistę ir žvilgtelėti, ką porina pageltę istorijos puslapiai.
Vaikystėje Albertas vystėsi gerokai lėčiau, nei jo bendraamžiai – būdamas septynerių, jis vargiai tesugebėdavo ištarti pagrindines trumpas frazes, Sunkiai sudėliodavo sakinius. Net ir būdamas devynerių – kalbėjo pakankamai prastai. Politechnikume buvo eilinis pilkas mokinys, neblizgėjęs jokiais išskirtiniais gabumais- pažymių vidurkis penkiabalėje sistemoje svyravo tarp 3 ir 4. Jo sukurpta disertacija „Naujas molekulių dydžio matavimo metodas“ daktaro laipsniui gauti buvo pripažinta klaidinga ir atmesta.
Nuo 1902 metų dirbdamas patentų biure, A. Einšteinas pirmas gaudavo begalę įdomiausių idėjų bei jų įgyvendinimo būdų – šiuo pranašumu jis naudojosi be jokių skrupulų, norėdamas įgyti autoritetą mokslo pasaulyje. Savo pirmąją specialią reliatyvumo teoriją jis sukūrė 1905 metais, tačiau ne nuo nulio- bazines idėjas mokslininkas „pasiskolino“ iš kito garsaus tų laikų fiziko Puankarė, matematinį aparatą- iš žymaus matematiko Lorenco. Kiekvienas padorus mokslininkas, naudodamas jau sukurtas formules savo darbuose, privalo įdėti nuorodas į jų autorius – tokia yra visuotinai priimta mokslinė etika. Tuo tarpu Einšteinas visuose savo veikaluose nenurodė nei vieno šaltinio ir viską pateikė kaip savo asmeninį triūsą. Tai galima pavadinti plagiatu, arba, paprasčiau tariant, intelektualine vagyste.
Po reliatyvumo teorijos išpublikavimo, Puankare viešai apkaltino Einšteiną plagiatu, tačiau atsiprašymo taip ir nesulaukė – priešingai, mokslininkas davė puikų startą žydų tautybės atstovams- šiuo metu jų galima sutikti bene kiekviename patentų biure.
A. Einšteino žmonos Milevos Marič (serbės) nuopelnai, kuriant reliatyvumo teoriją, yra visiškai nutylimi, nors ji garsėjo kaip talentinga fizikė ir jos rolė, švelniai sakant, tikrai nemaža- pakanka paminėti, kad trys didieji Einšteino straipsniai buvo pasirašyti abiejų sutuoktinių vardais.
Visuotinę reliatyvumo teoriją mokslininkas „sukūrė“ 1915 metais, pasinaudodamas talentingo lenkų mokslininko Minkovskio teorija apie „ketvirtą erdvės išmatavimą – laiką“. Minkovskis taipgi pats nesukūrė šios teorijos, o tik išvystė idėją bei ją „sukrovė“ į rėmus (beje, nesistengdamas jos pasisavinti), ir garsioji formulė E=mc2 taipogi priklauso Puankarė, o ne Einšteinui- jei kam kyla abejonių, visada gali pasivartyti senus vadovėlius bibliotekų saugyklose. Be, abejo, negalima teigti, kad A. Einšteinas tiesiog suvogė svetimas idėjas ir pardavė už savo- jo triūso reliatyvumo teorijoje irgi yra įdėta, ir ką gi mes turime? Rezultatas – pilnas absurdų ir loginių prieštaravimų ir visumoje lieka taip ir iki galo nesuprastas, nes iš principo yra klaidingas – arba, kaip priimta sakyti, visi kiti fizikai yra pernelyg žemo lygio, kad suvoktų genijaus minties polėkį.
1916 metais Einšteinas metė savo pirmą žmoną su trimis vaikais ir vedė antrąkart – šįkart – žydų kilmės merginą Elzą, arba, paprasčiau sakant, pusseserę iš motinos pusės ir trečios eilės pusseserę – iš tėvo.
Po to, 30 metų pratriūsęs prie visuotinio lauko teorijos, Albertas taip ir nepasiekė jokių žymių rezultatų – nepavyko nieko doro nei sukurt, nei nuvogt, o naujoji žmona fizikoje gaudėsi menkai. Bandė įsisavint Nilso Boro kvantinės mechanikos principus, tačiau nesėkmingai – ar intelekto, ar žinių trūkumas – istorija nutyli.
Kaip žinoma, 1887 metais įvyko pirmasis sionistų suvažiavimas – naujai užgimusiam judėjimui reikėjo žymaus vėliavnešio – buvo aktyviai ieškoma asmenybės, kurią būtų galima hiperbolizuot į kultą – visų laikų ir tautų žydiškos kilmės genijaus. Kaip netrukus paaiškėjo, visa žydų tauta tuo metu neturėjo nei vienos iškilios figūros pasaulinėje arenoje – buvo pasirinktas Albertas Einšteinas, į kurio reklaminę kampaniją buvo nuspręsta investuot apvalią sumą, išpučiant burbulą iki pat padangių. Mechanizmas ėmė suktis – ne paslaptis, kad dauguma masinės informacijos priemonių buvo sutelkta žydų tautybės atstovų rankose – per visus kraštus pasipylė liaupsės ir garbinimai „naujajam Jėzui Kristui“ fizikoje. Reklaminė kampanija nuo pat pradžių iki šių dienų yra gana įžūliai brukama per visus galus – tačiau be liaupsių, daugiau nieko konstruktyvaus ir negirdėt- norom nenorom peršasi patarlė, kad „tušti puodai garsiai skamba“.
Tačiau grįžkim į XX a. pradžią. Nuo 1910 metų sionistai ėmė atkakliai siekti Einšteinui tarptautinio mokslinio pripažinimo- geriausiai jų interesams tiko garsioji Nobelio premija. Po daugelio metų atkaklaus triūso bei stiprios „finansinės paramos“, gūdžiais 1922 metais Albertui Einšteinui pagaliau suteikiama garbingoji premija. Paklauskite gatvėje bert kurio intelektualesnio praeivio: „už ką Einšteinui suteikta Nobelio premija?“ Garantuoju, kad 100% respondentų atsakys „už reliatyvumo teoriją“ ir gal netgi pasakys garsiąją formulę. Tačiau… tačiau kaip gi yra iš tikrųjų? Iš tikrųjų, netgi slegiamas didžiulio sionistų spaudimo, Nobelio premijos komitetas negalėjo duoti premijos už aiškiai sufalsifikuotą teoriją, ir išvadą suformulavo sekančiai: „už fotoelektrinio lauko teorijos sukūrimą ir triūsą teorinės fizikos srityje“. Formuluotė ganėtinai įdomi, tačiau kaip buvo iš tikrųjų? Ogi sekančiai.
Pats fotoefektas 1887 metais buvo atrastas vokiečių mokslininko H. Herco. 1888 metais rusų mokslininkas A. G. Stoletovas praktiniais eksperimentais patvirtino fotoefekto egzistavimą ir sukūrė taip vadinamą „Stoletovo taisyklę“, apibūdinančią pirmąjį fotoefekto dėsnį, kuris formuluojamas maždaug taip: „Maksimali fotoelektrinė srovė yra tiesiogiai proporcinga krintančiam spinduliniam srautui“. Mokslininkui Stoletovui, žinoma, niekas Nobelio premijos nepasiūlė. Einšteinas gi, sukurpė antrąjį fotoefekto dėsnį, skambantį sekančiai – „maksimali fotoelektronų energija tiesiogiai priklauso nuo krintančios šviesos dažnio ir nepriklauso nuo jos intensyvumo“ – štai ir visas globalus epochalinis nepakartojamojo genijaus atradimas. Beje, dar Einštrinui bandoma prirašyti (ne visai sėkmingai) fotoefekto mechanizmo veikimo modelį kvantiniame lygyje, tačiau šis modelis jau anksčiau (tiksliau- 1900 metais) buvo ištyrinėtas ir paviešintas mokslininko M. Planko.
Dar yra žinoma, kad A. Einšteinas ir pats buvo aktyvus sionistas ir dalyvavo veikloje, nukreiptoje prieš antisemitizmą. Jo pasaulėžiūrą gerai apibūdino jo paties sakinys – „jei žydas egzamino metu gauna tokį patį pažymį, kaip ir kitos tautybės atstovas ir abu neįstoja, vadinasi, kitos tautybės atstovas yra paprasčiausiai kvailas, o žydo tautybės atstovo atžvilgiu yra vykdomas antisemitinis aktas“. Taipogi nieko stebėtino, kad A. E. parašas puikavosi blankuose, raginančiuose atšaukti įstatymą, draudžiantį sodomiją.
Be abejo, po tiek metų, istorijai pasisukus kiek kitu rakursu, sunku patikėt viskuo, kas yra aukščiau parašyta, bet visada yra galimybė pasiknaisiot bibliotekų saugyklose ir pavartyt pageltusių foliantų puslapius, ieškant faktų. O jie, kaip pasakė vienas žymus istorinis veikėjas, „dalykas atkaklus“. Taigi spręsti jums, gerbiami skaitytojai.
Markas Veberis
Beveik kiekvienas yra girdėjęs apie Osvencimą (vakaruose Osvencimas dar vadinamas Aušvicu), stovyklą, kurioje, kaip yra teigiama, antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta daug kalinių. Tikint plačiai išsikerojusia nuomone, Osvencimas buvo pats didžiausias žydų žudymo centras.
Tačiau ši žiauri Osvencimo reputacija neatitinka faktų.
Mokslininkai nesutinka su holokausto istorija
Daugumos nuostabai vis daugiau ir daugiau istorikų ir inžinierių paneigia šiandien pripažintą, visuomenėje nusistovėjusią Osvencimo istoriją. Šie mokslininkai neneigia fakto, kad dauguma žydų buvo deportuojami į Osvencimo stovyklą ir kad ten jie dažniausiai mirdavo nuo infekcinių ligų. Be to, dar egzistuoja įtikinami faktai, kad Osvencimas visiškai nebuvo žydų žudymo centru, o ir dujų kameros yra tik mitas.
Osvencimo stovyklos
Stovyklų kompleksas Osvencime buvo įkurtas 1940m. centrinėje Lenkijos dalyje. Nuo 1942m. iki 1944m. ten buvo deportuota daug žydų.
Pagrindinė stovykla buvo vadinama Osvencimas, Birkenau arba Osvencimas 2, kuris tariamai buvo pats didžiausias ir pagrindinis genocido centras, o pramoniniai centrai Monovicas arba Osvencimas 3 užsiėmė anglies ir benzino gamyba. Be to, aplink buvo daugiau mažesnių stovyklų, priklausiusių Reicho karo pramonei.
Keturi milijonai aukų?
Pokariniame Niurnbergo tribunole sąjungininkai teigė, kad vokiečiai Osvencime nužudė keturis milijonus žmonių. Toks skaičius, sugalvotas sovietinių komunistų, buvo ilgą laiką besąlygiškai priimtinas. Pvz. Šis skaičius dažnai pasirodydavo didžiausiuose Amerikos laikraščiuose ir žurnaluose. (rod.-1)
Šiandien nei vienas rimtas istorikas, net ir tas, kuriam priimtina oficiali genocido versija, netiki tokiais duomenimis. Izraelio holokausto istorikas Jehuda Baueris 1989m. teigė: “Laikas pripažinti, kad tas skaičius, keturi milijonai, yra tik sukurtas mitas“.1990m. spalį Lenkijos valstybinis Osvencimo muziejus ir Izraelio holokausto tyrimų centras “Jad-vashem” netikėtai pareiškė, kad Osvencimo stovykloje greičiausiai mirė apie milijonas žmonių (ir ne tik žydų.) Nei viena iš minėtų organizacijų taip tiksliai ir nepasakė, kiek tiksliai žmonių buvo nužudyta Osvencime ir, kiek jų buvo nužudyta dujų kamerose. (rod.-2) Įžymus holokausto istorikas Džeraldas Reitlingeris teigia, kad Osvencime žuvo maždaug 700 000 žydų. Taipogi neseniai, kito holokausto istoriko Žano-Klodo Pressako nuomone, ten žuvo apie 800 000 žmonių, iš kurių 630 000 buvo žydai. Nors skaičiai ir buvo pataisyti, duomenys taip ir liko neišaiškinti ir netikslūs iki galo, ir tai rodo, kad holokausto istorija ilgą laiką buvo nuolat keičiama.
Kvaili pasakojimai
Vienu metu visai rimtai buvo teigiama, kad Osvencime žydai buvo žudomi elektros srove. Amerikos laikraščiai, cituodami tariamą liudininką iš sovietų sąjungos, kuris išgyveno stovykloje, 1945m. JAV spaudoje teigė, kad vokiečiai Osvencime metodiškai žudė žydus elektros konvejeryje, kuriuo vienu metu buvo galima užmušti kelis šimtus žydų, o po to, juos transportuoti į kremavimo kameras. Buvo teigiama, kad jie akimirksniu sudegdavo, o jų pelenai buvo naudojami, kaip trąšos, tręšti netoli esantiems laukams , kuriuose augo kopūstai. (rod.-4)
Be to, vyriausiasis Amerikos pusės kaltintojas Niurnbergo procese Robertas Džeksonas teigė, kad vokiečiai naudojo „neseniai išrastą įrengimą, galintį akimirksniu garais paversti 20 000 žydų, iš kurių nelikdavo jokio pėdsako”. (rod.-5) Šiandien tokiais pasimanymais nepatikėtų joks rimtas mokslininkas ar apsišvietęs žmogus.
Hesso „prisipažinimas”
Pagrindinis holokausto dokumentas yra 1946m. balandžio mėn. 5d. Rudolfo Hesso (buvęs Osvencimo stovyklos komendantas) „prisipažinimas”, kuriuo remdamiesi teikė kaltinimus Amerikos atstovai Niurnbergo procese. (rod.-6)
Nors šis dokumentas ir dabar pateikiamas kaip įrodymas, kad Osvencimas buvo genocido stovykla, iš tikrųjų šis dokumentas yra netikras įrodymas, išgautas naudojant žiaurius kankinimus.
Praėjus daug metų po karo Britų karo žvalgybos karininkas Bernardas Klarkas pasakojo, kad jis ir penki jo kareiviai kankino buvusį stovyklos komendantą, norėdami išgauti iš jo „prisipažinimą”. Britų karininkas net pacitavo Rudolfo Hesso žodžius, kuriais jis atsakė po kankinimų ir tardymų: “Taip, teisingai, aš pasirašiau po „prisipažinimu”, kad aš nužudžiau 2,5 milijono žydų. Aš taip pat galėjau prisipažinti, kad nužudžiau 5 milijonus žydų. Tiesiog yra būdai, kurių pagalba galima išgauti bet kokius prisipažinimus, nesvarbu, ar jie teisingi, ar ne”. (rod.-7)
Netgi tie istorikai, kurie tyrė holokausto nusikaltimus teigia, kad daugelis R.Hesso „prisipažinimų” buvo melagingi. Bent jau dėl vienos priežasties, kad joks save gerbiantis istorikas šiandien jau nebeteigia, kad Osvencime buvo nužudyti 2,5 ar 3 milijonai žydų.
Be to, Hesso „prisipažinimuose” teigiama, kad 1941 metų vasarą Belzeko, Treblinkos ir Volzeko stovyklose dujų kamerose buvo naikinami žydai. Teiginys apie Volzeko stovyklą yra visiškai išgalvotas, nes tokia stovykla niekada neegzistavo. Apie Volzeko stovyklą daugiau neaptinkama jokių duomenų jokioje literatūroje apie holokaustą. Be to, visi tie istorikai, kurie tiki holokausto legendomis jau sako, kad žydų naikinimas dujų kamerose Osvencimo, Treblinkos ir Belzeko stovyklose prasidėjo tik 1942 metais.
Trūksta dokumentų įrodančių kaltę
Po karo sąjungininkai konfiskavo daug dokumentų susijusių su Osvencimo stovykla. Nei viename iš tų dokumentų negalima rasti jokio genocido plano, nei programos. Kalbant apie faktus, neįmanoma rasti jokių dokumentų, įrodančių kaltę.
Nedarbingi žydai – kaliniai
Labai dažnai yra teigiama, kad visus žydus, kurie negalėjo dirbti, iš karto nužudydavo. Teigiama, kad netgi mažus vaikus, senukus, ar nusilpusiuosius naikindavo dujų kamerose iš karto po atvykimo į stovyklą, o tie kurie likdavo dirbti, buvo mirtinai nukankinami.
Bet iš tikrųjų liudijimai rodo, kad labai didelis skaičius atvežamų žydų buvo nedarbingi. Kaip rodo dokumentai jų niekas iškart nežudydavo. Pvz .1943 metų SS darbo resursų padalinio vado telegramoje buvo rašoma, kad iš 25 000 žydų – kalinių Osvencime darbingi buvo tik 3 581 ,o visi kiti, apie 86%, buvo nedarbingi. (rod.-8)
Šį faktą, taip pat įrodo ir stovyklų sistemos viršininko Osvaldo Polo 1944 metais rašytas raportas “apie saugumo priemones Osvencime” SS vadui Heinrichui Himleriui. O.Polas jame rašė, kad stovyklų komplekse Osvencime buvo 67 000 žmonių, iš kurių 18 000 buvo hospitalizuoti arba nedarbingi. Birkenau stovykloje, tariamai pagrindiniame žudymo centre, buvo 36 000 kalinių, daugiausia moterys, iš jų apie 15 000 buvo nedarbingi. (rod.-9)
Šie du dokumentai niekaip nesiderina su propaguojama holokausto politika Osvencime .
Liudijimai rodo ir tai, kad stovykla Birkenau buvo skirta nedarbingiems ar laukiantiems perkėlimo į kitas stovyklas. Tokias išvadas padarė Arturas Butcas iš šiaurės – vakarų universiteto, kuris dar teigia, kad tai ir buvo tokio didelio mirtingumo Birkenau stovykloje priežastis. (rod.-10)
Istorijos profesorius žydas Arno Majeris savo knygoje apie „galutinį sprendimą” teigia, kad daugiau žydų stovyklose mirė nuo infekcinių ligų, nei jų buvo nužudyta.(rod.-11)
Anna Frank
Ko gero pati įžymiausia Osvencimo kalinė buvo Anna Frank, kuri tapo įžymi savo gerai žinomo dienoraščio dėka. Bet, ko gero mažai kas žino, kad ji ir jos tėvas Otto Frank „išgyveno”
Osvencimo stovykloje kaip ir tūkstančiai kitų žydų.
Ši penkiolikmetė mergaitė ir jos tėvas į Osvencimą buvo deportuoti iš Olandijos 1944 metais. Po kelių savaičių, prasiveržus tarybinei kariuomenei Anna buvo evakuota į Bergen-Belzeno stovyklą, kur ji ir mirė 1945m. nuo infekcinės ligos.
Jos tėvas, kaip ir kiti tūkstančiai žydų, buvo sunkiai sergantys ligoniai, kurie buvo guldomi į lagerio ligoninę. Įdomu ir tai, kad jos tėvas, „sunkus nukankintas ligonis”, mirė Šveicarijoje 1980 metais.
Jei vokiečiai būtų planavę žudyti žydus stovyklose, tai Anna ir jos tėvas būtų neišgyvenę Osvencime. Jų likimas, nors ir tragiškas, negali būti siejamas su genocido teorija.
Sąjungininkų propaganda
Visi pasakojimai apie žmonių naikinimą dujomis ir kitos baisios istorijos apie Osvencimą, daugiausia yra buvusių žydų kalinių pagražinti pasakojimai, nors dažniausiai šie žydai, net nėra matę jokio planuoto genocido faktų. Jų kalbos buvo visiškai suprantamos, nes kalbos ir nuogirdos apie tai Osvencime buvo plačiai paplitę.
Iš sąjungininkų lėktuvų Osvencime ir jo apylinkėse buvo išmetama daug propagandinių lapelių lenkų ir vokiečių kalbomis, kuriuose buvo rašoma, kad Osvencimo stovykloje žmonės masiškai žudomi dujų kamerose. Dujų kamerų istorija Osvencime buvo svarbi sąjungininkų propagandos dalis, taip pat ši propaganda buvo transliuojama per radiją Europoje. (rod.-12)
„Išgyvenusiųjų” parodymai
Buvusieji Osvencimo kaliniai teigė, kad matė žmonių žudymą stovykloje.
Austrijos pilietė Marija Fanhervaarden 1988 metais kovo mėnesį, aplinkiniame Toronto teisme davė parodymus apie savo buvimą Osvencime. Ji buvo internuota į Osvencimą 1942 metais už lytinį santykiavimą su lenkų kaliniu. Kai ją su kitais kaliniais vežė į stovyklą, viena čigonė jai ir kitiems kaliniams pasakojo, kad jie visi bus nužudyti dujų kamerose.
Po atvykimo į stovyklą Marijai ir kitoms internuotoms moterims buvo įsakyta nusirengti ir eiti į betoninę patalpą nusiprausti po dušu. Prisiklausę siaubingų istorijų moterys buvo persigandusios ir galvojo, kad jas tuoj uždusins dujomis. Tačiau iš vandens maišytuvų pradėjo bėgti vanduo.
Marija patvirtino, kad Osvencimas nebuvo kurortas. Ji buvo liudininkė to, kad daugelis kalinių mirdavo nuo užkrečiamų ligų (daugiausia nuo šiltinės), kiti dažnai pasirinkdavo savižudybę. Tačiau ji nematė jokių įrodymų nei apie masines žudynes, nei apie dujų kameras. Ji negalėjo patvirtinti, kad buvo kažkoks planuotas žydų genocidas stovykloje. (rod.-13)
Žydė vardu Marika Frank atvyko į Osvencimą-Birkenau 1944 metų birželio mėnesį, kai tariamai buvo dujų kamerose sunaikinti ir sudeginti 25 000 žydų. Ji taip pat davė parodymus po karo, bet negalėjo patvirtinti, kad matė ar girdėjo ką nors apie dujų kameras tuo metu , kai buvo Osvencime. Ji tik teigė, kad išgirdo tas istorijas apie dujų kameras jau po karo. (rod.-14)
Kaliniai buvo paleidžiami į laisvę
Osvencimo kaliniai, kurie atbuvo savo bausmės laiką, buvo paleidžiami ir grįždavo į savo gimtąsias šalis (faktas). Tai paaiškinkit, nes kažkaip nelogiška: jeigu, tarkim, Osvencimas iš tikrųjų buvo slaptas žydų naikinimo centras, tai kodėl vokiečiai juos paleisdavo? Kad jie galėtų grįžti ir pasakoti apie visas baisybes? Tai dar kartą įrodo, kad holokausto istorija yra nerealiai išpūsta ir neteisinga.(rod.-15)
Himmleris įsako mažinti mirtingumą
Atsižvelgdami į tai, kad Osvencime labai didelis kalinių mirtingumas (daugiausia nuo šiltinės), aukšti to meto valdininkai, atsakingi už įkalinimo stovyklas ėmėsi griežtų priemonių, kad sumažintų mirčių skaičių.
Stovyklų valdymo viršininkas 1942 metų spalio 28 dieną į Osvencimo ir kitas stovyklas išsiuntė direktyvą. Direktyvoje buvo aštriai kritikuojamas didelis kalinių mirtingumas nuo ligų ir buvo įsakyta: „stovyklų gydytojai turi imtis visų priemonių, kurios jų kompetencijoje, kad sumažintų mirtingumą įkalinimo stovyklose”. Be to, direktyvoje buvo numatyta, kad: „Stovyklų gydytojai privalo dažniau, nei ankščiau tikrinti kalinių racioną ir kartu su administracija teikti rekomendacijas stovyklų komendantams. Stovyklų gydytojai turi sekti, kad būtų gerinamos darbo sąlygos, kiek tai įmanoma.”
Pabaigoje SS Reichsfiurerio Heinricho Himmlerio direktyvoje pabrėžiama, kad „ mirtingumas turi būti absoliučiai sumažintas”. (rod.-16)
Įkalinimo stovyklų Vokietijoje vidaus taisyklės
Įkalinimo stovyklų vidaus taisyklės aiškiai rodo, kad Osvencimas visiškai nebuvo genocido centru. Šiose taisyklėse numatoma: (Rod.-17)
Internuotieji į stovyklą turi praeiti išsamią medicininę apžiūrą; ir esant abejonėms, dėl kalinių sveikatos, jie turi būti patalpinami į karantiną stebėjimui.
Kaliniai besiskundžiantys negalavimais, turi būti tą pačią dieną būti patikrinti stovyklos gydytojo.
Jeigu tai būtina, gydytojas nukreipia ligonį į stovyklos ligoninę.
Stovyklos gydytojas privalo reguliariai inspektuoti virtuvę, dėl maisto gamybos ir produktų kokybės. Pastebėjus trūkumus, nedelsiant pranešti stovyklos komendantui.
Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas nukentėjusiems stovyklos darbuose, ar įvykus avarijoms, kad nesumažėtų kalinių darbingumas.
Išlaisvinami ar pervedami į kitas stovyklas kaliniai praeina išsamią medicininę apžiūrą.
Aerofotografijos
1979 metais FTB pateikė išsamias 1944 metų Osvencimo-Birkenau aerofotografijas, kurios padarytos per kelias dienas, tuo metu, kai tariamai buvo pats masiško genocido įkarštis.
Tose fotografijose nesimato jokių lavonų kalnų, kitų pėdsakų, nei virstančių dūmų iš krematoriumo kaminų, nematyti jokios žydų minios, laukiančios mirties. Nesimato nieko, kas tariamai turėjo vykti tuo metu stovykloje. Jei Osvencimas būtų buvęs genocido centru, tai būtų matęsi visi to požymiai aerofotografijose.(rod.-18)
Absurdiški teiginiai susiję su lavonų kremavimu
Kremavimo specialistai patvirtino, kad Osvencime negalėjo būti kremuojami kasdien tūkstančiai žmonių 1944m. vasarą, kas įprastai yra teigiama.
Pvz.: Ivanas Lagas, kuris yra stambaus krematoriumo Kalgaryje (Kanadoje) direktorius, 1988 metais vykusiame teisme įrodė, kad istorijos apie masišką žmonių kremavimą Osvencime techniškai neįmanomos .Teiginiai, kad 10 000 ar, net 20 000 žydų buvo 1944 metų vasarą sudeginti atvirose ir krematoriumo šachtose yra visiškai absurdiški ir techniškai neįmanomi, teigė I.Lagas davęs priesaiką.(Rod.-19)
Dujų kamerų specialistas paneigia holokausto istoriją
Pagrindinis Amerikos dujų kamerų ekspertas, inžinierius iš Bostono Fredas Leichteris išsamiai ištyrė tariamas dujų kameras Lenkijoje ir pateikė išvadas, kuriose teigia, kad žmonių naikinimo dujomis Osvencime istorija absurdiška ir techniškai neįmanoma.
Leichteris yra vienas žymiausių specialistų, kuris specializuojasi dujų kamerų projektavime ir jų įrengime, kurios naudojamos Amerikoje, atliekant egzekucijas sunkiems nusikaltėliams. Pvz.: jis suprojektavo dujų kameras Misurio valstijos įkalinimo įstaigai.
1988m. jis vykdė išsamius tyrimus vietoje, Lenkijoje Osvencime, Birkenau ir Maidaneke, stovyklose, kurios yra visiškai ar iš dalies išsaugotos. Parodymuose, davus priesaiką, Toronto miesto teisme ir savo techninėse rašytinėse išvadose Leichteris smulkiai aprašė visus tyrimo aspektus.
Jis teigė padaręs išvadas, kad tie dujų kameromis vadinami įrenginiai negalėjo būti naudojami žmonių žudymui. Pareiškime jis teigė, kad dujų kameros pagal tyrimus tuo laiku negalėjo užsidaryti hermetiškai ir būtų netrukus išmiręs visas vokiečių stovyklos personalas, todėl tos kameros negalėjo būti skirtos žudyti žmonėms. (rod.-20)
Dr. Viljamsas B.Lindsi, chemikas – tyrinėtojas, kuris 33 metus išdirbo „Diupon” korporacijoje, taip pat teisme, kuris vyko 1985m. įrodė, kad žmonių žudymas dujų kamerose Osvencime buvo techniškai neįmanomas. Remiantis išsamiais tyrimais, kurie buvo atlikti vietoje kur yra dujų kameros Osvencime, Birkenau ir Maidaneke. Pasitelkęs visas profesionalias žinias ir patirtį Dr.B.Lindsi pareiškė: “Aš priėjau išvados, kad nieko nežudė Zyklon-B dujomis planuotai ar neplanuotai. Aš manau, kad tai visiškai neįmanoma.”(rod.-21)
Išvada
Istorija apie masišką žmonių žudymą Osvencime, buvo karinės propagandos pasekmė. Praėjus 60
metų po 2-jo pasaulinio karo, būtina kur kas objektyviau pažvelgti į šią istorijos dalį, kuri sukelia dvejopas nuomones. Pagrindinė holokausto istorija remiasi tik Osvencimo legenda. Jeigu ten niekas planuotai nežudė šimtų tūkstančių žydų, kaip yra teigiama, tai reiškia, kad sugriuvo vienas didžiausių šių laikų mitų.
Dirbtinas neapykantos ir emocijų kurstymas iš praeities neleidžia pasiekti norimo susitaikymo ir tvirtos taikos. Revizionizmas leidžia vystytis istoriniam sąmoningumui ir tarptautiniui susipratimui.
Štai kodėl Istorinės Revizijos Institutas toks svarbus ir nusipelnė jūsų palaikymo.
Spaudos šaltinių rodyklė
1. Nuremberg document 008-USSR. IMT blue series, Vol. 39, pp. 241, 261.;NC and A red series, vol.1, p. 35.; C.L. Sulzberger, „Oswiecim Killings Placed at 4,000,000,” New York Times, May 8, 1945, and ,New York Times, Jan. 31, 1986, p. A4.
2. Y. Bauer ,”Fighting the Ditortions,” Jerusalem Post(Israel), Sept. 22, 1989 ; „Auschwitz Deaths Reduced to a Million,” Daily Telegraph (London) , July 17 ,1990; „Poland Reduces Auschwitz Death Toll Esti mate to 1 Million,” The Washington Times, July 17 , 1990.
3. G.Reitlinger, The Final Solution (1971); J. -C. Pressac, Le Crematoires d Auschwitz ; La Machinerie du meurtre de mass (Paris: CNRS, 1993). On Pressacs estimates, see: L Express (france) , Sept. 30, 1993, p. 33.
4. Wachington (DC) Daily News, Feb. 2, 1945, pp. 2, 35. (United Press dispath from Moscow).
5. IMT blue series, Vol. 16, p. 529-530. (June 21, 1946).
6. Nuremberg document 3868-PS (USA-819). IMT blue series, Vol. 33, pp. 275-279.
7. rupert Butler , Legions of Death (England: 1983), pp. 235: R. Faurisson, The Journal of Historical Review, Winter 1986-87 ,pp. 389-403.
8. Archives of the Jewish Historical Institute of Warsaw, German document No. 128, in: H.Eschwege, ed., Kennzeichen J (East Berlin: 1966), p.264.
9. Nuremberg document NO-021. NMT green series, Vol. 5. pp. 384-385.
10. Arthur Blutz, The Hoax of the Twetieth Mentury (Costa Mesa, Calif.), p. 124.
11. Arno Mayer , Why Did the Heavens Not Darken? : The Final Solution in History (Pantheon, 1989), p. 365.
12. Nuremberg document NI-11696. NMT green series, Vol. 8, p. 606.
13. Testimony in Toronto District Court, March 28, 1988. Toronto Star , March 29, 1988, p. A2.
14. Sylvia Rothchild, ed., Voices from the Holocaust (New York :1981), pp. 188-191.
15. Walter Laguer, The Terrible SECRET (Boston: 1981), p. 169.
16. Nuremberg document PS-2171, Annex 2. NC&A red series, Vol. 4, pp. 833-834.
17. „Rules and Regulations for the Concentration Camps.” Anthology, Inhuman Medicine, Vol. 1,Part 1 (Warsaw : International Auschwitz Commitee, 1970), pp. 149-151.; S.Paskuly, ed., Deth Dealer: the Memoirs of the SS Kommandant at Aschwitz (Buffalo: 1992), pp. 216-217.
18. Dino A. Brugioni and Robert C. Poirier, The Holocaust Revisited (Washington, DC : Central Intelligence Agency, 1979).
19. Canadian Jewish News (Toronto), April 14, 1988, p. 6.
20. The Leuchter Report: An Engineering Report on the Alleged Execution Gas Chambers at Aschwitz, Birkenau and Majdanek (Toronto : 1989). Available for $17.00, postpaid, from the IHR.
21. The Globe andMail (Toroto), Feb. 12, 1985, p. M3.
Markas Veberis yra žurnalo “Journal of historical review” redaktorius, kurį publikuoja Istorijos Revizionizmo Institutas šešis kartus per metus. M.Veberis mokėsi istorijos Ilinojaus universitete (Čikaga), Miuncheno universitete, Indianos universitete(Magistrantūra 1977m.).Jis penkias dienas 1988 metais birželio mėn. davė parodymus kaip pripažintas ekspertas “galutinio sprendimo” ir holokausto klausimais, teismo procese apylinkiniame Toronto teisme.Jis daugelio straipsnių ir aprašymų apie šiuolaikinę europos istoriją autorius. Veberis taip pat nekartą dalyvavo radio laidose ir nacionalinėje televizijos programose .