infa.lt

A.Piatigorskis, kalbėdamas apie budizmą gerai apibūdino problemą: žmonės ne išauga, kad kompleksiškus dalykus suprastų, bet atvirkščiai, supaprastina viską iki savo lygio ir jiems nebereikia į niekur augti ar vystytis…

„Buda daugiausia kalbėjo apie amžinybę ir neamžinybę, apie begalybę ir nebegalybę: šiame pasaulyje nei begalybės, nei amžinybės nėra. Tai egzistuoja už šito pasaulio ribų ir neturi su tavimi jokio ryšio – nes tu esi ribotas ir neamžinas.

O vidutinis žmogus visą laiką visus svarbius dalykus painioja, sumaišo, laisva ranka ištraukęs iš vieno konteksto ir permetęs į kitą. Vulgarizuoja. Kol žmogus ne didis jogas, buda ar bodchisatva, – jo mąstymas irgi yra baigtinis. O jis visą laiką lenda į begalybę… Ir bando perkelti transcendenciją į savo vulgaraus gyvenimo, mąstymo, šnekėjimo, veiksmo lygmenį. Ir jo gyvenimo iškreipimą ir vulgarumą tiktai padidina.

Buda buvo didžiausias realaus gyvenimo sureikšminimo priešininkas: gyveni tai ir gyvenk sau, nelįsk ten, kur ne apie tave ir ne tau. „O ten kaip?““O ten kas?“- „Kai ten būsi, – pamatysi. Tiktai tada ten būsi jau ne tu dabartinis“… Ir pati didžiausia vulgarizavimo klaida – kančia: „žinoma, dieve, aš suprantu kančią, aš pats kenčiu, aš žinau kas tai…“- Kai iš tikro nieko tu nežinai ir nesupranti, visai ne apie tai eina kalba. Kiekvienas zuikis gali pasakyti: tų kopūstų man nedavė, maitina šitais visą savaitę… O Buda sako, kad tai tiesiog mirtinai niekam neįdomu, tavo pojūčiai apie kopūstus. Kančia yra visai kas kita, ar reikia apie tai dar šnekėti?

Buda iš viso, labai dažnai kartoja: tai ne tai: badavai dešimt metų? – Tai ne tas badavimas… O koks tada tas? – O tas jau bus ne badavimas. Ir badaujantis jau bus ne badaujantis… Tiesiog vyksta pastovus vulgarus viso ko sumaišymas. O taip daryti nereikia. Nesumesk visko kas tau gyvenime pasitaiko į vieną nuodėmių krūvą. Buda sakė: iš pačių geriausių pasaulio dalykų vulgarizavimas pastoviai padaro košę ir didina sumaištį“. Yra naudojamas tam netgi specialus budistinis terminas „mishmash“: padaromas iš paties aukščiausio ir geriausio, tuoj pat viską prisimatuojant sau, savo reikalams, savo pergyvenimams, savo mintims. Kai ieškančiojo, tikrai ieškančiojo išsigelbėjimas ir priebėga yra sugebėjimas kaip galima tiksliau viską atskirti. Discriminating knowledge. Pirmiausia reikia skirti, kas prie ko, ir tik tada galima pradėti apjungti.

„Visi idiotai pradeda nuo amžinų ir aukščiausių žinių, o tu pirmiausia išmok atskirti kas tu toks, kur tavo vieta, koks mastelis… Venk maišalynės.“ Nes ir tu pats esi maišalynė. Atskirk, atpažink, išskirk – taip grindi sau kelią į vienį, į visaapjungiantį žinojimą“.

– liūdna, bet šitai galima pasakyti apie bet kurią kitą žmonių gyvenimo ir visuomenės kultūros sritį – visų ir visur šiais laikais likimas tas pats. Štai A.Duginas tuo pačiu kampu pažiūrėjo į meilės kaip reiškinio likimą mūsų laikais ir padarė išvadą: meilė nustojo egzistuoti.

„Meilės tematika įvairiose kultūrose suprantama visiškai skirtingai. Mums atrodo, kad tai yra kažkas universalaus, o iš tikro ne, žmonių visuomenėje iš viso, nėra nieko universalaus. Ir tokios pačios sąvokos, reiškiniai ar santykių sistemos skirtingų jėgų, civilizacijų ir kultūrų yra pripildomos visiškai kitokio turinio, suvokiamos savaip. Deni de Rougemont knyga „L‘amour l‘occident“ (meilė ir vakarai) puikiai tai aiškina. Autorius intelektualas rašo, jog meilė, kokią mes ją žinome – kurtuazinė meilė, meilė ne santuokoje, ne krikščioniška agape, o romantiška, taip pavadinkim, meilė yra išskirtinai vakarų civilizacijos produktas. Ir tai, kas mums rodosi savaime aišku, dainos ir filmai apie meilę, knygos, meilės istorijos, romansai, padavimai, legendos. Tai – tam tikra srovė, tam tikra kultūrinė pasaulėžiūra, kuri stato meilę į dėmesio centrą ir ją absoliutizuoja. Ir tuo atžvilgiu autorius parodo, jog Vakarams aistringa meilė, meilė kaip aistra yra ašis, o daugeliui kitų kultūrų – ne, ir netgi toli nuo to.

Ir, jei nagrinėtume Vakarų civilizacijos meilės supratimą, kuris nesusiveda nei į Platono erosą, tarp kitko, Platonas manė, jog aistra – patosas – ir yra ta meilės pusė, kuri kaip tik mus atitraukia nuo jos esmės. Kai tikra meilė kaip tik yra žmogaus veržimosi į aukščiausią pradą, kosminį – t.y.erosas mūsų dėmesį sukoncentruoja ne į kitą žmogų, ne į pasaulį, bet į tai, kas daugiau nei mes, kas buvo prieš mus, kas giliai mūsų viduje: erosas yra intravertinis, jis tempia mus į mūsų dvasios gilumą ir jos dangišką pradą. Todėl jis, erosas, sparnuotas… Todėl jis verčia mus svajoti ir pasaulyje stebėti tą prigimtį iš kurios atėjome – iš čia nostalgija. Meilė yra tai prasminei tėvynei, kuri yra religinio jausmo pagrindas. Platono erosas yra filosofinė, metafizinė samprata. O patosą, ant kurio visa Vakarietiška meilė pastatyta, Platonas kaip tik laiko liga, nukrypimu, trūkumu.

Iš kitos pusės, krikščioniška agape yra pagarba, žavėjimasis, mandagumas, pagarba vyresniam, harmonija žmonių santykiuose, ir joje irgi nėra jokio aistringumo. Jei Platono erosas yra intelektualus ir šviesus, tai agape – socialinė harmonizacija, kalba eina apie susitaikymą, paties savęs sutramdymą per kitą. krikščionybės agape visai kas kita, nei romantiška meilė, kuri atėjo iš menestrelių baladžių, l‘amor, kurtuazinė… laiminga meilė neturi istorijos. Todėl meilė būtinai turi būti nelaiminga, pereiti į mirtį, kančias – ji negali būti institucionalizuota. Ant šitos meilės pastatyta Vakarų kultūra, ji visada tragedija, visada laužanti normas, trokštanti išsiveržti link kokio nors tikslo už sociumo ribų. Tragiška istorija apie Tristaną ir Izoldą, kuri yra minėtos knygos pagrindas, tai ta tragiška pabaiga, kai jie susijungia tik kaip medžiai, augantys ant jų kapų. Kitaip jie pasmerkti išsiskyrimui, savos meilės egzaltacijai, izoliacijai. Ji nulemia Vakarų kultūrą – galima apie jos tikrumą kalbėti šia prasme. Bet, tokia meilė, šiandien ji tiesiog dingo – o ji buvo ašis, aplink kurią viskas sukosi.

tęsinys čia

Gaiva Paprastoji