infa.lt

Tiesa ne tai, ką tau sako, o ką slepia, apie ką tyli vyrai vakarais rūkydami prie ežero po karštos vasaros dienos. Tiesa yra tai, apie ką bijoma kalbėti ir apie ką kalbėti nereikia. Tiesą visada reikia atrasti pačiam ir suprasti pačiam, ir už ją visada atsakai.

Jie žino gerai – svarbiausia, kad pasijustum vienas. Tavo mintys teisingos, ketinimai gražūs, jokios savinaudos, galėtum širdį parodyti, jei kam būtų įdomu – bet juk neįdomu. Jūs bejėgiai ir vieniši. Jūsų niekur nėra, vieni kitų negirdit ir nematot, niekas jūsų negirdi ir nemato, jūsų nerodo ir neskaito. Jūsų daug, bet esat vieni, apsupti ir pralaimėjot.

Priimkit į draugus, noriu skaityti, ką rašot. Ir kaip nebijot, juk tokie laikai, norėjau pakomentuoti, bet dirbu valdiškame, geriau Jums parašysiu, kad kas nepamatytų. Laikykitės, ačiū, su Kalėdomis, laimės ir šviesos visai šeimai. Skaitau žinutes ir štai aš traukiny, lekiančiame tuneliu atgal, prašmėkščioja žibintai ant sienų, toli pasigirsta minios plojimai, skanduotės, trūkčiojamai sukriokia tankų motorai, štai laužų šviesa ir vėl už lango sninga.

Kodėl, kas atsitiko, juk kalbam apie tai, kas tikrai yra, visiems svarbu, niekam blogo nelinkim? Ir staiga pagaunu save – o juk bijai. Juk pagalvoji, ką pagalvos ir kam nepatiks, gal geriau čia patylėti, o štai tą pasakyti kitaip? Kada tai prasidėjo? Kodėl mes vieniši, bejėgiai ir vėl esam tie, kurie prikala savo Dievą, prašo jo malonių ir stato šventyklas? Kas pasikeitė ir pakeitė tuos, kurie naktimis stovėjo susikabinę už rankų?

Iš kur ta baimė, neviltis ir neapykantos tamsa, tylūs užrakintų durų pasauliai ir užuolaidos ant akių? Sutemos sugrįžo ir nepasibaigs, jei nebus kitaip. Šviesa pasirodo išsisklaidžius dūmams, todėl melo reikia vis daugiau. Kur tas, kuriam prakalbus išgirstume ir įtikėtume, kurį gerbtų ir įsiklausytų priešai, kur moralinis autoritetas, kurio per kartas neturėjom, nes mūsų valdovai pabėgdavo, dalina sriubą ar sako Balkono pamokslus?

Baimė yra sielos nuodai. Reikia tikro, kentėjusio, ne iš rūmų ir susitaikymo – mums reikia Vaclovo Havelo ar bepročio, Gandžio ar Liuciferio, mums reikia Voitylos, kuriuo pasitikėtume ir patikėtume, kuris bučiuotų atsiklaupęs šią Žemę ir tai niekam nebūtų juokinga. Ir kuris pasakytų – nebijokite!

Pamenat, kokios buvo šaltos sausio naktys, kaip kvepėjo dūmai ir arbata, kaip liepsnos mirguliavo akyse ir visi buvom broliai? Ir kaip pavargę akmenimis užmigdavom sugrįžę ar budėjime, bet buvom kaip vienas? Kaip galėjom galvas padėti ir kažkodėl nebaisu buvo, ir girdėjom kaip dreba stiklai nuo griausmo, ir nežinojom, ar dabar čia atvažiuos, ar dar ne? Ar pagalvojom, kad tokie galim nebebūti?

Mes žinojom, kad dėl laisvės negalima derėtis. Kad meilė yra arba nėra, ir jokia nauda jos negali nupirkti ar parduoti, nes nėra jėgos, kuri priverstų mylėti arba nemylėti. Buvom mes ir ne mes, ribą suprato visi ir nieko nereikėjo klausti nei aiškinti. Mūsų pasaulis buvo tikras, atpažindavom vienas kitą iš akių ir balso, apsimesdavom, kai reikėdavo, bet tai nebuvo paslaptis.

Dabar vėl esame Mes ir yra Jie. Iš krūmų išropojo nugalėtojai ir pasiėmė viską. Jie vaikšto Mūsų keliais ir naudoja Mūsų ženklus. Matei – Jų akys tuščios, kiekvieną minutę galvoja, kaip nenusipiginus, brangiau save pardavus, kad viską apmokėtų. Kaip vaikai pasitikėjom ir patikėjom, kad tai pabaiga, nors viskas tik prasidėjo. Išvarytųjų buvo mažiau ir jie bijojo, dabar patys esat svetimi, vieniši ir išsigandę, šešėliai ilgėja ir viskas sugrįžta. Dabar vėl yra Pradžia.

https://kaunoforumas.wordpress.com