infa.lt

Romo Juškelio fotografijų ciklas “Kauno fortai“. John Berger apie tuščias ar užpildytas erdves

22 kovo
01:02 2018

„Tai, ką matom, mus įjungia į save, nes tai mes matom, bet ir palieka nuošaly, nes mes nesame visur vienu metu.

Noras būti mačius – okeaną, dykumą, Šiaurės pašvaistę – turi giluminį ontologinį pradą. Taip pat, mes ne visada liekam matantys, ką matėm: esam pasmerkti pergyventi netektį, išnykimą. Ir mūsų kova už tai, kas matyta ir išnykę, kad tai neprapultų atgal į buvimą niekad matytu, apibūdina mus kaip žmones.

Matoma leidžia tikėti to, kas (tuo momentu) nematoma, realumu. Dar daugiau, skatina vystymąsi mūsų vidinės akies, kuri pastoviai sutvarko, kaip vidiniame interjere įrengia viską, kas mūsų matyta, kad tai būtų ant visai apsaugota nuo išnykimo erdvėje.

Ir pats gyvenimas, ir visa, kas matoma, savo egzistavimu yra skolingi šviesai.“

„Tie, kurie klauso mūsų pasakojimų, mato viską, apie ką eina kalba, kaip pro objektyvą. Šitoks objektyvas ir yra gero pasakotojo paslaptis. Ir jo linzės nušlifuojamos, pasakojant, kiekvieną kartą iš naujo. Nušlifuojama, kad tiktų tarp laikino momento ir belaikio laiko… Mūsų trumpame mirtingame gyvenime mes kaip tik ir esame tokie linzių šlifuotojai.“

„Istorija nuo Prancūzų Revoliucijos laikų pakeitė savo veiklos profilį. Kažkada buvusi praeities saugotoja, dabar ji yra tapus ateities pribuvėja. Pagrindinė paveikslo/atvaizdo funkcija, iki neseniai, buvo užfiksuoti, padaryti kaip ir visada egzistuojančiu tai, kas tuoj pat ar vis tiek kažkada turės išnykti.“

„Kas atskiria sapną ar būklę tarp sapno ir atsibudimo nuo normalios dieninės realybės būvio, yra tai, jog joje nėra atstumo tarp žodžio ir jo reikšmės. Tai – pradinė pasaulio įvardijimo erdvė.

Kas yra mirusieji? – Visa tai, kas nėra gyvieji. Mirusieji yra gyvųjų įsivaizduoti. Ir mirusiems, ne taip kaip gyviesiems, perėjimas iš vienos teritorijos į kitą neturi nei ribos, nei barjero.“

„Rembrantui biblijinis siužetas visada yra šiuolaikinis. Tarp jo tapytų Henrikjės atvaizdų yra tokių, kurie palieka mane be žodžių. Ne todėl, kad jo genijus man sutrukdo, bet dėl to, kad patirtys, pastūmėjusios autorių juos sukurti ir tai, ką jos simbolizuoja – geismą, suvokiantį save kaip ne mažiau seną, nei pasaulis aplinkui, švelnumą, suvokiantį save kaip tai, kuo pasaulis ramiai galėtų ir užsibaigti, vis naujus atradimus akiai, kaip lyg žiūrėtų pirmą kartą, į jų meilę, į pažįstamą kūną – visa šitai egzistuoja dar prieš susiformuojant tai išreiškiantiems žodžiams. Ir tie žodžiai nereikalingais ir pasilieka. Nėra kitų paveikslų, šitaip ryžtingai vedančių prie spengiančios tylos.

Ir vis tiek, dažnai Henrikje atvaizduota, įsigilinus į savo darbus. Dailininko žvilgsnyje į ją yra didžiausias intymumas, bet tarpe jų intymumo nėra. Paveikslai kalba jo meilę, ne apie jos meilę jam.“

„Apie fotografiją galima pasakyti, jog ji sustabdė, užfiksavo realiai egzistavusį momentą. Kas ją priartina prie meno formų yra tai, kad ji nuo to momento konkretumo nutolo tiek toli, kiek tik gali. Momentas tampa niekada nebuvusiu, t.y. esančiu visada.

Kadangi toks atvaizdas yra statiškas, jis gali garantuoti apčiuopiamą, stabilią harmoniją. Tiktai tai, nejudėjime visiems laikams, gali būti šitaip galutinai sukomponuota ir todėl šitaip kupina paties savęs, užsipildę savimi.

Judėjimas tarp pasakojimų ir metafizikos yra pastovus ir abipusis.

Kas mus skiria nuo charakterių, apie kuriuos rašome (objektų, kuriuos vaizduojame ar į kuriuos žiūrime) yra ne tai, kad mes žinome daugiau, objektyviai ar subjektyviai pažiūrėjus, bet jų, tų charakterių ar objektų gyvenimas pasakojamo pasakojimo laike, atvaizdo egzistavimo laike. Šitas skirtumas leidžia autoriui žinoti viską vienu metu, pradžią, pabaigą ir visa kita – tame autoriaus jėga. Tik, šita atskirtis autorių palieka lygiai taip pat ir bejėgiu: mes negalime kontroliuoti charakterių ar objekto gyvenimo, kai imame apie juos kalbėti ar juos vaizduoti. Mums belieka juos sekti iš paskos ir iki galo. Per laiką, kūrinyje, ir kiek kūrinys gyvuoja, ir kiek gyvensime mes… Vadinasi, pasakojimo laikas priklauso jiems, ir, pasakojimo egzistavimo pasaulyje laikas irgi yra jų, o ne mūsų laikas.

Gyvenimo prasmė ne ilgyje, bet gylyje ir intensyvume. M.Prustas tai supranta labai gerai.

Antkapių užrašai yra ne gyviesiems, jie žino ir taip. Jie – praeiviams, atsitiktiniams, bet smalsiems.

Moderni laiko transformacija, iš sąlygos į savarankišką jėgą, prasideda su Hegeliu. Marksas tikėjo, jog žmogaus potencialas, artėjanti šlovinga žmonijos ateitis, užims jos vietą ir pakeis amžinybę.

Šiandien Vakarų kapitalistinė kultūra nebevadina savęs kultūra, ir tampa ne kuo daugiau, kaip momentaliu viso ko išsipildymu. Laiko jėga parodoma kaip viso ko suprematas, anihiliatorius, kuriam niekas neturi galimybės pasipriešinti. Planeta ir Visata baigiasi. Chaosas auga su kiekvienu praeinančio laiko vienetu… Galutinė situacija, kurioje entropija bus maksimali, kurioje iš viso nebeliks jokio veiksmo, vadinsis „karšta mirtis“. Termodinamikos dėsniai yra laiko dalis, su jais nepasiginčysi. Gal tik galima suabejoti jų finalumu. Nes, ir pradžia, ir pabaiga yra už laiko ribų.

Adomas ir Ieva pastoviai išvejami iš Rojaus. Ir su tuo pačiu atkaklumu kas naktį grįžta.“

(iš John Berger „and our faces, my heart, brief like photos“)

Romo Juškelio „Kauno tvirtovė” – ko gero labiausiai autoriaus asmenybę atspindintis ciklas. Autoriaus domėjimasis istorija, paslaptingomis vietomis, nežemiškomis civilizacijomis persipina šiuose kūriniuose.

Fotomeninkas kruopščiai rinko Kauno tvirtovės istorijos faktus, sudarinėjo išlikusių Kauno tvirtovės objektų sąrašus, su prožektoriumi rankoje išvaikščiojo beveik visus jų požemius. Nepaisant istoriko metodikos, Romo Jušklelio ciklas „Kauno tvirtovė” nė kiek nepanašus į dokumentinį reportažą apie karinį kultūros paveldą. Individualus autoriaus požiūris Kauno tvirtovę paverčia veikiau nežemiškos – kosminės civilizacijos buveine.

Čia pateikiama keletas skenuotų Romo Juškelio autorinių sidabro bromido atspaudų. Tik atvaizdai negali net pradėti perduoti originalų daromo poveikio, nešamo energetinio krūvio, sukurto ir tuo, jog autorius savo laiku nuosekliai, ilgai ir kruopščiai dirbo prie kiekvieno iš jų. Jie – gyvas įrodymas, jog autoriniai atpaudai yra nepakartojami, neįkainuojami… Išlaikantys jo energiją.

Lietuvoje gal dar negreit bus sutvarkyti visi užžėlę parkai ir atmūrytos apgriuvusios sienos, bet fortai – senos karinių įtvirtinimų istorijos dalys – yra kaip tik tuo dekoru, kokio reikėtų, kad įsimylėtum praėjusių laikų romantiką – požemiai, kazematai, aprasoję sienos, nuo skliautų kabantys šikšnosparniai, nežinia nuo ko ataidintys, atsimušantys garsai, tamsa ir vaiduoklių tikimybė..

Kaunas, tuometinis Rusijos imperijos gubernijos centras, buvo pasirinktas gynybiniams įtvirtinimams statyti dėl Nemuno ir Neries santakos, ir tapo moderniausia ir pilniausiai įgyvendinta carinės Rusijos karine tvirtove .

Miestą buvo numatyta apjuosti 7 fortų ir 12 baterijų žiedu – jie dėstėsi beveik taisyklingo ovalo forma maždaug vienodais atstumais. Tarp fortų buvo statomi dar ir betoniniai bunkeriai, saugyklos ir artilerijos baterijos, ginkluotos sunkiosiomis haubicomis.

Enciklopedijoje skaitome, jog 1889 m. pastatyti I–VIII fortai. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą buvo pradėti statyti dar treji, pastatyti kareivinių miesteliai, Panemunėje įrengtas pirmas Kaune aerodromas, Šančiuose – arklidės, grūdų sandėliai, gaisrinė… Kelis kartus didesnėje nei miestas teritorijoje išsidėstę gynybiniai objektai bei kitos paskirties pastatų kompleksai sąlygojo kelių tinklo susiformavimą. Kauno Naujamiestyje įsikūrus svarbiausioms tvirtovės įstaigoms ir pastačius Įgulos Soborą, faktiškai buvo užbaigtas formuoti naujas Kauno miesto centras. Mieste išlikusios didelės kareivinių, maisto produktų, drabužių, ginklų, sprogmenų sandėlių teritorijos, karinė geležinkelio stotis, telefono – telegrafo pastatai…

Įdomu, kad gyvename pasaulyje, aprėpiančiame vis kitus, senesnius pasaulius – reikia tik mokėti žiūrėti ir žinoti, ko ieškoti. Nors nesusimąstantiems tai šiuolaikinis Kaunas ir atrodo, tik šiuolaikinis.

Kovinė Kauno tvirtovės istorija, jos šlovės valandos, yra mūsų gal net mažiausiai žinomos…

1915 m. rugpjūčio pradžioje pietinių fortų prieigose prasidėjo kautynės su vokiečiais… Sprogus patrankų sviediniams kariai trokšdavo nuo betono ir plytų dulkių sūkurių. Trūko maisto, ginklų. Gynėjų dalinių nuostoliai siekė iki 75 %, kariai stichiškai ėmė trauktis iš pozicijų….

Rugpjūčio15 d. apšaudytas Kauno senamiestis, mieste prasidėjo gaisrai, Vokietijos kariuomenė užėmė 3 stacionariąją bateriją, netrukus – II fortą, šiek tiek vėliau – I ir III fortus. Kiek ilgiau carinė kariuomenė laikėsi VIII ir IX fortuose.

Po karo tvirtovė prarado karinę paskirtį, fortai stovėjo tušti.

Prasidėjo jų panaudojimo taikos metu – Nepriklausomoje Lietuvoje – galimybių ieškojimas: kai kuriuose įrengti butai varguomenei, VI forte – karinis kalėjimas, VII – Centrinis valstybinis archyvas, V – dirbtuvės, I – dujų kamera, IX – Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyrius.

Ir tada jau buvo tik vienas žingsnis iki to, kad Antrojo pasaulinio karo metais VI, VII ir IX fortai paversti koncentracijos stovyklomis – apie tragiškąjį fortų istorijos puslapį žinome geriau, bet viso jo baisumo vis tiek, įsivaizduoti neįstengiame…

Vieta yra daugiau, nei aplinka, erdvė, nors ji ir apsupa, kažką ar mus…Vieta pratęsia buvimą arba sudaro galimybę veiksmui tęstis, rastis jo pasekmėms. Vieta yra tuščios erdvės priešingybė. Vieta yra tai, kur kažkas vyksta ar įvyko.

Menininkas nenuilstamai stengiasi atrasti, aptikti vietą, kuri sutalpins ar apgaubs jo kūrybos aktą… Idealiai turėtų būti tiek vietų, kiek yra meno kūrinių. Tik bėda, jog kūrinys ne visada tampa vieta (netampa ja automatiškai). Kai kūrinio vieta paversti nepavyksta, jis arba atstovauja, kas jame atvaizduota, arba yra dekoracija, interjero elementu.

Kaip kūrinys tampa vieta? – Nepakanka, kad menininkas ieško vietos realybėje – ne Delfo mieste Vermejeris randa Delfo miestą… Taip pat jis negali jos rasti mene – nepaisant postmodernistų tikėjimo, referencijos ar citavimo veiksmas vietos nesukuria. Kai vieta atrandama, ji randasi kažkur ant ribos, pasienyje tarp natūros ir meno. Tai kaip duobė smėlyje, per kurią ta riba nėra pažymėta ar išnykusi: šioje erdvėje meno kūrinio vieta ir prasideda.

Prasideda bandant, praktikuojantis, kažką darant, kuriant rankomis… Ir ranka toliau ieško akies pritarimo, paskatinimo, kol kūrėjas visu savo kūnu pasirodo įtrauktas į kuriamą erdvę. tada yra galimybė, kad ji taps vieta. Gana gera galimybė…

Nuo renesanso laikų įsivyravus perspektyvos idėja atnešė su savimi logiškai iš jos išplaukiantį žiūrėjimo tašką “kaip iš už kadro”. Tai vyrauja jau keletą šimtmečių… Meno kūrinys kaip padaryta vieta, tokia buvo teorija, bet praktikoje menininkai dažnai pasielgdavo priešingai: pvz, Tintoretto. Jo paveikslai įtraukia, juose galima rasti ir tašką, iš kurio autoriaus žiūrėta – perspektyva apsukta atvirkščiai, todėl žiūrovas irgi pasijunta kūrinio viduje.

Kaip menininkas dirba nežinojimo tamsoje?- Jis turi pasiduoti… Dažnai jis vaikšto ratais vietoj to, kad eitų į tikslą. Jis meldžia pagalbos iš kitur (vėjo, termitų, dykumos smėlio). Jis susikuria pašiūrę, iš kurios eina į žvalgybą, kad įsimintų, atrastų vietovės padėtį – ir visa tai jis daro su pigmentu, teptuko potėpiais, skudurais, peiliu, pirštais. Tai – grynai rankų darbo procesas, bet tai, ką jis nori paliesti, normaliai paliesti nėra įmanoma. Čia ir yra tikroji paslaptis. Vien dėl to yra verta tapti menininku.

Kai kūrinys tampa vieta, tada yra reali galimybė, kad veidas to, ko menininkas ieškojo, ten pasirodys. Tai – laukimas, ieškojimas žvilgsniu: to, ką autorius tikisi sutikti, kam į akis niekada negali pažvelgti tiesiogiai – tai gali atsiskleisti tik per jam sukurtą vietą…

Ką kiekvienas tikras meno kūrinys paliečia, yra nebūtis, tuštuma, kurios, jei nebūtų sukurtas kūrinys, mes nebūtume pastebėję. Ir mums tai būtų didelis praradimas… Menininko paieškos yra nukreiptos į vietą, kuri tą tuštumą galėtų sutalpinti savyje. Jei jis randa tą vietą, jis ją sutvarko, paruošia ir meldžia, kad nebūties, tuštumos veidas pasirodytų.

(iš John Berger “The Shape of the Pocket”)

parinko ir išvertė Gaiva Paprastoji

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 414

Žymos:

1 Atsiliepimas

  1. Paulius    -  2018-03-22, 19:42

    Puikios estetinio plano nuotraukos – Romo Juškelio kaip fotomenininko stiprioji pusė!Labai geras tekstas – dideliausiai dėkui autorei. Visumoje tai gražus in memoriam Romui!

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

O kas suteikė teisę “seimui” spręsti už mane?...

Ar tai verta dėmesio naujiena? kad kairieji marksistai jau seniai pramušė dugną žinome, gal tik...

Tomai, negalima taip negražiai atsiliepti apie mūsų dabartinėje valdžioje esančius buvusius komunistus vei įslaptintus KGB...

Okupacijos laikų kolaborantas su daugiau kaip 30 m. narystės TSKP stažu man ne autoritetas. Kandidatas...

2030 m. paties seimo gali nebūti. Bus eurosojūzo vietinė taryba....

Blazyte, laiskas keisti straipsniu fotografijas, ta su raudona ir su violetine jau smarkiai nusidevejo, reiktu...

o kiek žmonių psichologine prievarta buvo verčiami skiepytis " išmes iš darbo", "negalėsi maisto nusipirkti...